Verslas

2020.03.07 16:08

Kinijos ranka Nigerijoje – milijardinės paskolos valstybei, o vietiniams darbuotojams mokami vargani 50 eurų

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.03.07 16:08

Vasario 24 d. vakarą „Lufthansos“ lėktuvas paliečia turtingiausios ir didžiausios Afrikos valstybės – Nigerijos žemę. Vos tik išlipus iš lėktuvo nuo 80 proc. drėgmės ir 32 laipsnių temperatūros aprasoja akiniai, rūbai permirksta prakaitu. Tarp šimtų atvykusių afrikiečių – vos keli vakariečių ir azijiečių siluetai. Daliai jų Nigerija – aukso veršis. 

Į Nigerijos buvusią sostinę – Lagosą, kartu su žurnalistai iš kitų Europos šalių, vykstu pagal ICFJ (angl. International Center for Journalists) organizuojamą programą: „Europos žiniasklaidos studijų turas Nigerijoje“.

Kelionės tikslas – bendraujant su vietos verslininkais, valstybinių institucijų atstovais, žurnalistais ir vietos gyventojais, patyrinėti Kinijos investicijų į Subsahario Afrikos šalis reikšmę ir galimas grėsmes. Bet apie viską nuo pradžių.

„Juostos ir kelio“ iniciatyva

2013 m. Kinijos prezidentas Xi Jinpingas iškilmingai skelbė verčiantis naują šalies istorijos puslapį – davė pradžią „Juostos ir kelio“ (angl. Road and belt) iniciatyvai, o patį projektą pavadino „amžiaus projektu“.

„Juostos ir kelio“ iniciatyva – tai globali Kinijos ekonomikos ekspansinė programa, siekiant investuoti į įvairius infrastruktūros projektus beveik 70 šalių Azijoje, Europoje ir Afrikoje. Projekto įgyvendinimo metu planuojama ir jau investuojama į nekilnojamąjį turtą, kelius, geležinkelių bėgius, geležies ir plieno gamybą, elektros tinklus.

Skaičiuojama, kad „Juostos ir kelio“ iniciatyva – vienas didžiausių infrastruktūros projektų pasaulio istorijoje, kuris apima teritorijas, kuriose sukuriama apie 40 proc. pasaulio BVP ir kuriose gyvena apie 65 proc. pasaulio populiacijos.

Duomenys rodo, kad visiems „Juostos ir kelio“ investicijų projektams įgyvendinti Kinija skirs apie 900 mlrd. JAV dol. (apie 70 kartų daugiau nei 2020 metų Lietuvos valstybės biudžetas) ir tai, ko gero, bus bene didžiausia vienos valstybės skirta pinigų suma infrastruktūros projektams užsienyje įgyvendinti.

Ekonominiams bei politiniams tikslams pasiekti dar 2015 metais Kinijos valdžia pervedė 82 mlrd. JAV dolerių trims valstybei priklausiantiems bankams, kurie galėtų finansuoti investicinius projektus. Tais pačiais 2015 metais, kartu su kitų šalių palaikymu, kinai įkūrė „Azijos infrastruktūros investicinį banką“ (AIIB), kurio sąskaitoje jau guli apie 100 mlrd. JAV dolerių infrastruktūrinių projektų finansavimui.

Galimos projekto grėsmės

Nors kinai skelbia, kad tai viso labo ekonominis projektas, o bandant apsisaugoti nuo įvairiausių epitetų žodį „strategija“ keičia į žodį „iniciatyva“, Vakarų pasaulio lyderiai baiminasi, kad Kinijos ekonominė ekspansija turi politinį atspalvį.

Ypač šis politinės ir ekonominės ekspansijos elementas yra jaučiamas besivystančiose Afrikos šalyse, kur Kinija investuoja milijardus JAV dolerių, pastebi buvęs JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas.

„Kinija kuria priklausomybę naudodama neaiškius kontraktus, grobuoniškas paskolų sąlygas ir korupciją. Visa tai paskandina šalis į gilias skolas, atima iš jų suverenumą, užkertant kelią besivystančių šalių ilgalaikiam ir savarankiškam augimui“, – vienoje iš savo kalbų 2018 metais kovo 6 dieną sakė R. Tillersonas.

Šie jo teiginiai nebuvo be pagrindo. Dar 2017 metų gruodį, nesugebėdama išmokėti skolų, Šri Lanka papuolė į Kinijos „skolos spąstus“. Maždaug 365 mln. JAV dolerių kainavęs antras didžiausias šalies uostas, 85 proc. buvo finansuojamas Kinijai priklausančio „Kinijos eksporto–importo banko“. Šri Lankai nesugebant grąžinti skolų, ji buvo priversta su Kinija pasirašyti nuomos sutartį ir 99 metams vieną svarbiausių šalies uostų – Hambantotą perleisti Kinijai.

Panašias grėsmes Afrikoje įžvelgia su manimi bendravęs laikraščio bei naujienų portalo Nigerijoje „Business–day“ vyriausiasis redaktorius bei analitikas – Anudas Odinaka Kennis. Jo teigimu, valstybė žino, kad dalies paskolų nebus pajėgi grąžinti Kinijai, tačiau dabartinės problemos – kelių ar kitų infrastruktūrinių projektų trūkumas valstybei atrodo didesnė problema nei galimi sunkumai ateityje, siekiant atiduoti paskolas Kinijai.

A. Odinaka–Kennis pasakoja, kad Kinijos infrastruktūros projektų tiek Nigerijoje, tiek ir visoje Afrikoje – apstu. Tačiau kartu su galimybėmis, ateina ir papildomos rizikos. Pavyzdžiui, už palankias paskolas ir infrastruktūrinius projektus, rytinėje Afrikos pakrantėje įsikūręs Džibutis Kinijai leido šalyje įkurti karinę bazę. Džibučio skola Kinijai šiuo metu siekia net 71 proc. šalies BVP, tačiau šalies lyderiai tikina, kad Kinijos infrastruktūros projektai yra reikalingi šaliai, rašo JAV dienraštis „Washingtonpost“.

Afrikai svarbių, tačiau rizikingų Kinijos projektų – čia ne vienas. Azijos milžinė Kinija 2017 metais už 3,2 mlrd. JAV dolerių baigė tiesti 290 mylių geležinkelio liniją iš sostinės Nairobio į uostą Mombasą. 2018 metais Etiopijoje už 2,9 mlrd. eurų kinai pastatė 750 kilometrų ilgio elektrinio traukinio bėgius, jungiančius šalies sostinę Adį Abebą ir kaimyninę šalį Džibutį. Projektas įgyvendintas Kinijos įmonių bei tos pačios šalies skolintais pinigais.

Kinijos koja žengia ir pakrantėmis nuo Angolos iki Nigerijos. Palei Atlanto vandenyną Kinijos įmonės už Kinijos skolintus pinigus Afrikos šalims stato uostus. Tanzanijoje, Bagamojo mieste, Kinija užsimojo už 10 mlrd. JAV dolerių pastatyti didžiausią Afrikos jūrų uostą. A. Odinaka–Kennio teigimu, projektus galima vardinti ir vardinti.

Kodėl Nigerijai reikia Kinijos?

Pasišnekėti apie Kinijos investicijas Nigerijoje ir jų atnešamas naudas ir rizikas su įvairių žiniasklaidos priemonių atstovais susirenkame bene vienintelėje bendradarbystės erdvėje Lagose – „Workstation“ biure.

Į nedidelį pasitarimų kambarį sugūžėjo apie 12 žurnalistų iš visos Nigerijos. Kai kurie nepabūgo įveikti net po kelis šimtus kilometrų 2 valandų susitikimui su žurnalistais iš Europos.

Kalbinti žurnalistai teigia, kad per pastarąjį dešimtmetį Kinija Nigerijoje pastatė nemažai kelių ir geležinkelio bėgių. Pavyzdžiui, padėjo pastatyti 186 kilometrų ilgio geležinkelio vėžę tarp šalies sostinės Abudžo ir Kadunos. Šiuo metu Kinijos Civilinės inžinerijos statybų korporacija (CCECC) prisideda prie atnaujinimo darbų 4 didžiausiuose šalies uostuose.

Projektus, anot susitikime dalyvavusio „The Nation“ korespondento Adebanjo Tajudeeno, galima vardinti ir vardinti, o kinų investicijos 2019 metais Nigerijoje siekė jau apie 20 mln. JAV dolerių.

„Juos čia vilioja pigi darbo jėga. Minimalus šalies darbo užmokestis per mėnesį tėra 30 tūkst. nairų (apie 75 eurai). Ir kinai nemoka nei cento daugiau, o kartais net mažiau. Darbo jėga ne tik pigi, tačiau jos čia taip pat labai daug – šalyje 200 mln. gyventojų. Nigerijoje taip pat nemažai gamtos resursų, kurie vilioja Kiniją“, – priežastis, kodėl Kinija veržiasi į Afriką, vardija žurnalistas A. Tajudeeno.

Kinija, anot jo, mato didžiulį Nigerijos potencialą – šalyje dešimtys milijonų gyventojų, kurie vieną dieną gali tapti viduriniąja klase, o taip kinai galėtų užsitikrinti kiniškų prekių paklausą Afrikos žemyne.

Kinija ne tik investuoja į įvairius infrastruktūros projektus, tačiau, anot A. Odinaka–Kennio, stato gamyklas, atidaro verslus, kurių Nigerijoje gali būti keli šimtai, o visoje Afrikoje – per 10 tūkst. Tiksliai pasakyti sunku, nes Nigerijoje dirbantys žurnalistai teigia tokios statistikos neturintys.

Kaip teigia, A. Odinaka–Kennis, valstybė supranta grėsmes, kurias gali kelti kinų dominavimas žemyne, tačiau Europa ar JAV, anot jo, nesiruošia spręsti Afrikos infrastruktūros problemų, o Kinija siūlo statyti kelius, kurių taip trūksta Nigerijoje, todėl valstybės požiūriu, reikia apsirūpinti infrastruktūra, o tik vėliau galvoti apie iš to išplaukiančias pasekmes.

Darbo sąlygos prastos

Trumpam pokalbiui su vyriausiuoju naujienų portalo ir dienraščio „Business day“ redaktoriumi A. Odinaka–Kenniu susitinku po bendros diskusijos. Jis vardija, kad nepaisant kinų investicijų reikalingumo, kinai į žemyną atneša prastus darbo standartus.

Neretai jie vietiniams moka mažesnius atlyginimus negu minimumas, nesugeba užtikrinti gerų darbo sąlygų. Tačiau žmonės neturi pasirinkimo. „Kadangi daugeliui reikia darbo, jie priims bet kokią galimybę dirbti, net ir už mažesnį atlyginimą negu minimumas“, – sako A. Odinaka–Kennis.

Antroji problema, Kinijos produktai Nigerijoje neretai neatitinka šalyje keliamų kokybės reikalavimų. „Pavyzdžiui, jei kalbame apie aliuminį, mes turime savo standartus, tačiau kinų atgabenamas aliuminis nėra toks geras. Jis nėra visiškai tinkamas infrastruktūros projektams. Tačiau Nigerija naudoja tą nekokybišką aliuminį kelių ir tiltų statybai. Galime kalbėti ir apie kasdieniškesnius produktus, pavyzdžiui, elektros lemputes. Kiniškos lemputės, nors ir pigesnės, nėra ilgaamžės“, – kiniškų prekių trūkumus vardija A. Odinaka–Kennnis.

Tačiau jis pabrėžia, kad problema yra ne Kinijoje, o Nigerijoje. Vyriausiojo dienraščio „Business–day“ redaktoriaus teigimu, Nigerija turi visą reikalingą teisinę bazę labiau reguliuoti kinų verslus, problema – teisės aktų ir kitų reguliacijų nėra paisoma. „Valdžia kartais tiesiog užmerkia akis. Jeigu valdžia pradėtų labiau reguliuoti kinų verslus Nigerijoje, daugelio problemų pavyktų išvengti“, – tikina A. Odinaka–Kennis.

Anot jo, valstybė rengia tik parodomuosius veiksmus, neva baudžia netinkamai verslą šalyje darančius kinus, tačiau teismai yra užtęsiami, o bylose kaltinamieji galiausiai dingsta.

Apie tai, kad valdžia neretai užmerkia akis į kinų laužomas taisykles, liudija ir susitikimas su Nigerijos nacionalinės televizijos atstovais.

Atsakymų į kritinius klausimus ten nesulaukėme, o pasiteiravus, ar nacionalinėje televizijoje bandoma nušviesti pažeidimus, kuriuos galimai šalyje daro kinų verslininkai, sulaukėme labai keisto atsakymo – „Kinijos ambasada mums apie jų verslininkų daromus pažeidimus nepranešinėja.“

Kelionė į „Kinų miestelį“

Siekiant įsitikinti darbo sąlygomis kinų įmonėse, vykstame į „Kinų miestelį“ Lagose. Tiesa, jis nei iš tolo neprimena kinų kvartalų didžiuosiuose pasaulio miestuose.

Iš nedidelio autobusiuko išsiropščiame į 36 laipsnių karštį. Visai netoliese nuskuodžia žiurkė, o vos tik pakėlus akis aukštyn, mus pasitinka didžiulė raudonos spalvos kinų siena. Nedidelėje, futbolo stadiono dydžio teritorijoje, įsikūrusios kiniškų prekių parduotuvėlės. Vietinių kinų teigimu, šiuo metu miestelyje gyvena kiek daugiau nei 100 kinų.

Prieinu prie vitrinos, kurioje prekiaujama kiniškais rūbais. Kainos nedidelės – už moterišką suknelę ar marškinėlius teks pakloti vos 1–2 eurus. Tokios kainos įkandamos net ir vietiniams.

Kalbinu dvi merginas, kurios save pristato Kristinos ir Mesomos vardais. Kinui priklausančioje rūbų parduotuvėlėje merginos dirba jau 7 mėnesius. Jos darbo sąlygomis nesiskundžia, nors sako, kad darbdavys moka mažiau nei minimumą – 22 tūkst. nairų (apie 53 eurus).

„Jie bando mokėti normalų atlyginimą, jie mums suteikia galimybę dirbti ir nieko blogo nedaro. Jie mumis pasitiki, o mes to pasitikėjimo bandome nesulaužyti“, – pasakoja vos 16 metų Mesoma.

Anot jos, pragyventi už 22 tūkst. nairų Nigerijoje sunku, tačiau daug galimybių nėra. Renkiesi tai, kas lieka.

Darbdavį jos mini tik geru žodžiu, nors sako, kad problemų iškyla bandant su juo pasikalbėti – angliškai jis beveik nekalba, todėl merginos išmoko pačias svarbiausias kiniškas frazes.

Susitikimas su kinu

Po trumpo pokalbio su merginomis, esame kviečiami susitikti su kinų miestelio įkūrėju – Guo Ping–Sunu. Jis pats teigia į Nigeriją atvykęs dar 1989 m. Iki tol, jis dirbo Kinijoje, vienoje iš valstybinių gamyklų. Buvo gamybinių operacijų prižiūrėtojas. Kaip teigia G. Ping–Sunas, devintajame dešimtmetyje Nigerijos delegacija lankėsi Kinijoje. Vizito metu jam buvo pasiūlyta atvykti ir pabandyti pradėti vystyti verslą Nigerijoje, pastatyti gamyklas, kokias tuo metu turėjo Kinija.

„Tuo metu Nigerijoje nieko nebuvo. Atvykus pamačiau, kad Nigerijoje nebuvo net paprasčiausios plastiko gamyklos. Todėl nusprendžiau čia pasilikti“, – pasakoja jau daugiau nei 30 metų Nigerijoje gyvenantis kinas.

Tiesa, gamyklų jis čia nepastatė, tačiau tapo „Kinų miestelio“ įkūrėju, kuriame jis gyvena su savo šeima. Miestelio įkūrėjas tikina, kad į šalį atvyko pamatęs, kad Lagose negalima įsigyti paprasčiausių prekių, o kinai jas čia galėjo parduoti brangiau, nei savo šalyje.

G. Ping–Suno klausiame, ar jis sutinkąs su kritika, jog kinų darbdaviai nemoka „gerų“ atlyginimų, taip pat taiko žemus darbo standartus.

Išgirdęs tokį klausimą, „Kinų miestelio“ vadovas nejuokais supyksta. Pirštu jis duria į klausimą uždavusį žurnalistą ir pakeltu balsu taria: „Parodykite bent vieną, kuriam čia yra mokamas mažas atlyginimas. Nueikite į gatvę ir paklauskite darbuotojų. Šalyje labai daug įmonių, kur iš viso nemoka atlyginimų laiku, o mes juos sumokame. Mokame jiems 30 tūkst. nairų (apie 75 eurus) ir atlyginimai niekada nevėluoja“, – pakeltu balsu sako G. Ping–Sunas.

Savo monologą jis tęsia ir toliau. Anot jo, Kinijos tikslas Nigerijoje – padaryti ją tokia pačia galinga šalimi, kokia dabar yra Azijos milžinė. Kaip pavyzdį jis pasitelkia koronaviruso atvejį. „Kinijoje daugiau nei 40 mln. žmonių yra izoliuoti. Jie jau daugiau nei mėnesį neina į darbus ir visi gauna atlyginimus. Visi turi pinigų nusipirkti maistui“, – sako kinas ir priduria, kad visą tai dėl Kinijos galybės.

Daugiau į diskusiją su juo nebesiveliame. Tiesa, pokalbis baigiasi maloniau, nei jo pradžia. Esame kviečiami kiniškų pietų, tačiau dėl suplanuotos darbotvarkės atsisakome.

Lipame atgal į savo asmeninį autobusiuką ir judame į 5 žvaigždučių viešbutį, kuriame vakarais dingsta elektra, o iš krano kartais bėga rudas vanduo. Pro langus matosi vis dar akiai neįprasti vaizdai. Galvoje – vakarietiško mąstymo palikimas apie kinų grėsmes Nigerijoje. Tačiau su kiekviena duobe ant kelio, kuri, rodos, perlauš nedidelį autobusiuką pusiau, su kiekvienu šalia gatvės miegančiu ar besituštinančiu nigeriečiu, su kiekviena valanda, praleista eismo spūstyje, važiuojant kelių šimtų metrų atstumą, supranti, kad paprastų atsakymų nebūna, o galimybė šaliai įklimpti į Kinijos skolų spąstus – nėra prioritetas.

Tai kuo puikiausiai mums primena priekyje sėdintis ir mus saugantis policininkas su automatiniu ginklu.

Kelionė į Nigeriją organizuota ir finansuota ICFJ (angl. International Center for Journalists) fondo lėšomis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.