Veidai

2020.06.28 12:27

Aktorius Kostas Smoriginas prisimena gražiausias su tėvu praleistas akimirkas

LRT RADIJO laida „Toks gyvenimas“, LRT.lt2020.06.28 12:27

Neseniai pasirodžiusioje knygoje „Kostas“ jos autorius Arnas Ališauskas dėlioja legendinio teatro ir kino aktoriaus, muzikanto Kosto Smorigino spalvingą gyvenimo ir kūrybos istoriją. O štai legendinė Zita Kelmickaitė K. Smoriginą kalbina apie jo tėvą. Anot K. Smorigino, tėvas buvo griežtas, bet aktorius iki šiol prisimena gražiausias su juo praleistas akimirkas ir yra dėkingas už įskiepytas vertybes – meilę gamtai, žodžio laikymąsi, žingeidumą.

„Tėvas žiauriai jaudindavosi ir sirgdavo už mane“, – prisimena K. Smoriginas, kuriam dabar kiekvienas jo paties sūnaus pasirodymas – it egzaminas.

K. Smoriginą apie buvimą sūnumi ir tėvu LRT RADIJO laidoje „Toks gyvenimas“ kalbino Zita Kelmickaitė.

– Ką tavo gyvenime reiškė tėvas?

– Tėvas mano gyvenime labai daug reiškė ir tebereiškia. Pirmiausia, jis mane išmokė žvejoti, tuo įskiepijo meilę gamtai. Ilgą laiką, net kai dirbau teatre, galvojau, kad gal pasirinkau ne tą specialybę. Man nesvarbu, ar pagaunu žuvį, ar ne, bet – kontaktas su gamta. Daugelis dainų gimė „ant vandens“.

– Ar tėvas jautė gamtą taip pat romantiškai?

– Tėvas irgi buvo romantikas, dainuodavo su mama ir lietuvių liaudies dainas, ir romansus. Manimi labai didžiavosi, kai mokiausi muzikos mokykloje. Tada – čia jau man nelabai patikdavo – vidury nakties pakeldavo ir sakydavo: „Dabar mano pagrandukas pagros jums Bachą.“ Uždėdavo sunkiausią akordeoną, ir aš pirpindavau visiems svečiams, o ašaros riedėjo skruostais. Priešindavausi, kiek galėdavau, bet buvau priverstas pagroti.

– Ar buvo dalykų, kurių privengdavai? Bijodavai tėvo?

– Bijodavau. Knygoje (Arno Ališausko knygoje „Kostas“ – red. past.) yra daug atsiminimų apie vaikystę. Tėvas buvo labai griežtas, gaudavau lupti. Bet už tai niekada nesmerkiau ir nesmerksiu tėvo, nes kartais su berniukais reikia elgtis griežčiau.

Tėvas skatino mano žingeidumą ir norą lyderiauti.

Jis laikydavosi žodžio: atsisakydavo skanesnio kąsnio, bet tai, ką būdavo pažadėjęs, nupirkdavo.

Dabar su siaubu prisimenu kedus, kuriuos tepdavau baltais milteliais, kad būtų baltesni. Futbolą žaisdavau basas – taupydavau sportbačius. Toks buvo laikmetis.

Jei gerai baigdavau mokyklą, jis galėdavo dingti parai, bet grįždavo su nauju dviračiu. Kiek kainavo – nežinodavau, bet žodį jis ištesėdavo. Įskiepijo padorumo ir žodžio laikymosi jausmą. Tėvas buvo romantikas ir teisybės ieškotojas, negalėdavo pakęsti apgavystės.

– Visko trūko...

– Taip. Pirmą kostiumą man pasiuvo gal septintoje klasėje. Tėvas turėjo tokią medžiagą – rimtą vilnonį audinį. Jį išvertė į kitą pusę ir man pasiuvo visai padorų kostiumėlį. Labai ryškiai atsimenu, kad iš tėvo skolindavausi batus, nes batai, ypač gražūs, buvo retenybė. Kartais tėvas paburbuliuodavo, bet suprasdamas, kad jaunam žmogui šito gal reikia daugiau negu jam, sutikdavo, nutylėdavo.

– Ar perėmei kokius nors dalykus iš tėvo augindamas savo vaiką?

– Be abejonės. Tėvas žiauriai jaudindavosi ir sirgdavo už mane. Kaip sirgaliai aikštelėje serga už krepšinio komandą, taip aš sergu klausydamas Kosto (operos solisto Kosto Smorigino – red. past.), ir man vis atrodo, kad ne taip tobula... Aš stengiuosi atsargiai susakyti pastabas. Kartais – per karštai. Bet manau, jis supranta, nes yra profesionalas.

Aš kiekvieną kartą lyg iš naujo laikau egzaminą. Čia turbūt visų menininkų bėda: jis – scenos žmogus, aš – scenos žmogus... Nors kuo toliau, tuo daugiau rimstu, kartais net stebiuosi, kaip galingai ir gražiai jis dainuoja. Kuo toliau, tuo labiau jis mane stebina. Mama yra besąlygiška jo sirgalė. Suprantama – moterys yra moterys.

– Jei Kostui blogai, pas ką jis eina – pas tave ar pas mamą?

– Vis tik pas mamą.

– O kai tau būdavo blogai, eidavai pas mamą ar pas tėvą?

– Pas mamą, mama buvo minkštesnė. Tėvas visada įvarydavo į kampą, būdavo nejauku klausytis jo postringavimų ar išvedžiojimų.

Bet po šiai dienai prisimenu gražiausias akimirkas, praleistas su tėvu, kaip pradėjo mane imti žvejoti – dvylikos metų berniuką, kuris guli ant šieno ir per stogo skyles mato mėnulį. Trečią valandą pakelia. Žvalus rytas, leidžiuosi į apačią. 6–is kilometrus irkluoju, nes tėvas ruošiasi rimtai žvejybai. Paskui visą dieną praleidžiu su juo besišnekėdamas, kartais pamiegodamas.

Paskui girdžiu, kad tėvas puškuoja, traukia žuvį. Ir pašoka: „Kostai, kelkis, man reikia sietuko!“ Jei žuvis pasprukdavo, kalčiausias būdavau aš. Bet ir tai prisimenu kaip gražiausius nuotykius ir maloniausias akimirkas.

Su tėvu mes labai panašūs. Ir mama tą akcentuodavo. Gal aš irgi daugybę klaidų padaręs, augindamas savo sūnų.

– Ką galėtum pasiūlyti paklausyti savo šviesaus atminimo tėveliui?

– Oginskio polonezą, nes jis labai jausdavo melodiją ir jam patikdavo.

Plačiau – laidos įraše.

Parengė Marija Abromaitytė.