Šią savaitę Lietuvos futbolo rinktinės treneriu paskirtas Edgaras Jankauskas atvirai pripažįsta, kad jo laukia didžiausias iššūkis gyvenime. „Aš turėjau galimybę nuo jo pabėgti, bet aš prarasčiau kažkiek savigarbos, nes tektų pripažinti, kad išsigandau“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ sakė 47-erių specialistas.
Praeityje UEFA čempionų lygos trofėjų į viršų su „Porto“ klubu į viršų kėlęs E. Jankauskas nėra naujokas Lietuvos futbolo rinktinės stratego kėdėje. Jis nacionalinę komandą treniravo 2016-2018 metų laikotarpiu. Jam vadovaujant rinktinė sužaidė 26 rungtynes, per kurias buvo iškovotos 3 pergalės, pasiektos 4 lygiosios ir patirta 19 pralaimėjimų.
Prisimindamas slogų pirmąjį laikotarpį rinktinė E. Jankauskas turėjo apie ką pagalvoti prieš sutikdamas vėl bristi į tą pačią balą.
– Ar daug svarstėte dėl sugrįžimo į rinktinės trenerio vietą?
– Žinoma, prievarta į šias pareigas niekas nepastatė. Svarsčiau ir be abejo, tai yra didžiausias iššūkis mano gyvenime. Puikiai suprantu egzistuojančias sąlygas ir aplinkybes, tačiau joks reikšmingas rezultatas nebuvo pasiektas nepriimt iššūkių. Jiems reikia žiūrėti drąsiai.
Lengviau tokių žingsnių nedaryti ir nusisukti, nežiūrėti abejonėms ir baimei į akis. Kažkas tai turi stoti prie rinktinės vairo, vesti kolektyvą paskui save, įtikinti juos. Tai – išskirtinis iššūkis. Aš turėjau galimybę nuo jo pabėgti, bet aš prarasčiau kažkiek savigarbos, nes tektų pripažinti, kad išsigandau.
– Ar jau turėjote kontaktų su žaidėjais? Kaip jie vertino jūsų atėjimą?
– Keletą kontaktų su rinktinės senbuviais turėjau, kuriuos pažįstų. Jei neturėčiau to gero palaikymo, teigiamo palaikymo, tai būčiau dvejojęs ilgiau. Buvo labai pozityvūs palaikymas iš žaidėjų, federacijos darbuotojų. Ko gero, tas faktas, kad man pasiūlė, tai reiškia, kad mano pirmasis laikotarpis nebuvo pats blogiausias. Matyt, atsidūrėme tokioje situacija, kai geras rezultatas yra ne tik pergalės ir teigiami skaičiai švieslentėje. Manau visi tą jau suprato.
Žiūrėkime realybei į akis ir darykime tai, kas yra mūsų rankose.
– O jūs pats turite atsakymą, kodėl Lietuvos futbolas atsidūrė tokioje sudėtingoje situacijoje?
– Tas atsakymas, tai būtų akivaizdus. Neužtenka tai, ką darome. Kokia yra futbolo svarbia Lietuvoje, infrastruktūra, žaidėjų edukacija, išorinė motyvacija. Mūsų kaimynai, kolegos, jie futbole daro žymiai daugiau. Mums šitie metai jau išskirtiniai, nes turėsime stadioną, kur žaisime. Pozityvas, tačiau komandos su kuriomis žaidžiame tą jau senai padariusios ir jų žingsniai atliekami yra didesni.
– Esate minėjęs anksčiau, kad tenka į rinktinę kviesti ant suolo Lietuvoje sėdinčius žaidėjus. Kaip dabar yra ši situacija?
– Manau, kad dabar reikalai šiek tiek gerės, nes yra įvesta taisyklė A lygoje, kur verčia turėti bent tris lietuvius aikštėje. Visada norisi turėti žaidėjų, kurie žaidžia elitinėse lygose, kuriems nebus šokas susitikti su stipriausiomis rinktinėmis. Tačiau norisi man žiūrėti per šviesesnius akinius, bus svarbi jaunų žaidėjų integracija, turime ir jaunų talentų. Svarbiausia, kad esame pasiruošime aikštėje atiduoti viską, ką galime. Tikiu, kad žiūrovai tą pastebės ir vertins.
Taip pat skaitykite
– Vienas iš jums keliamų tikslų yra neiškristi iš UEFA tautų lygos C diviziono. Realu?
– Nė vienos rungtynės dar nėra pralaimėtos joms neprasidėjus. Noriu, kad žaidėjai nebūtų pralaimėję dar prieš žengiant į aikštę, tad tikiu, kad galime likti Tautų lygos C divizione. Mano tikslas, kad žaidėjai tikėtų savimi, nes be tikėjimo neįmanoma.
– Sudarėte sutartį vieneriems metams su galimybe pratęsti. Jūsų tikslas atidirbti tuos metus ar matote savo šiame poste ir ilgesnį laikotarpį?
– Mūsų susitarimas dėl terminų ir algos pasiektas labai greitai, nes visiškai nesiderėjau. Puikiai suprantu kiek yra trapi ši situacija, gali būti atleistas ir po dviejų rungtynių.
