Daugiau viešajam transportui skirtų A juostų, o gal ir tramvajus – vyriausioji Vilniaus miesto architektė Laura Kairienė sako, kad sostinė šiandien turi tam paaukoti dalį savo gatvių. „Faktas, jeigu šiandien toliau didinsime norinčių važiuoti skaičių mieste, mes bloginsime tų pačių važiuojančiųjų sąlygas“, – interviu LRT.lt sakė ji.
Susisiekimas yra vienas iš neseniai pristatytose Vilniaus architektūros kokybės gairėse aptariamų klausimų.
„Jų reikia tam, kad visi susivienodintume ir žiūrėtume ta pačia kryptimi“, – naujo dokumento poreikį aiškino L. Kairienė.
Pokalbyje pašnekovė aptarė visiems pritaikytos aplinkos, monofunkciškumo vengimo, būsto įperkamumo klausimus, papasakojo, kaip architektų darbą keičia naujasis europinis bauhauzas.
L. Kairienė taip pat pasidalino, ką ketina aplankyti per artėjantį „Open House Vilnius“, ir pasvarstė, kokius pastatus per šią architektūros šventę gyventojai lankys po 50 metų.
INTERVIU TRUMPAI
- Metro Vilniui kol kas, deja, negresia.
- Aplinka turėtų būti pritaikyta ne tik žmonėms su negalia, bet ir senjorams, vaikams ir t. t.
- Gyventojai jiems reikiamas paslaugas turėtų gauti 15 minučių atstumu.
- Kalbant apie būsto įperkamumą, svarbu sutarti, kur yra žemiausia kartelė.
- Sunku nuspėti, kurie pastatai bėgant laikui bus įvertinti.
– Perskaičius balandį pristatytas Vilniaus architektūros kokybės gaires ir gidą. Labai supaprastinant, susidarė įspūdis, kad jomis sprendžiate dvi problemas. Taip, pastaruoju metu Vilniuje jos mažėjo, bet... Pirma – nekilnojamojo turto vystytojai tiesiog nori iš savo turimo žemės sklypo išspausti kuo daugiau pelno, į tai, kas yra aplink, daug dėmesio nekreipia. Antra – kai žmogus nori iš vieno taip išvystyto sklypo nuvykti į kitą, dažniausiai jam patogiausia sėsti į automobilį, o tada visi sėdi spūstyse. Ar sutiktumėte su tokiu apibendrinimu?
– Toks apibendrinimas truputėlį išvestinis. Norėčiau iš toliau ateiti – gairių projektas gimė ne dėl šių konkrečių problemų. Jis yra ilgalaikės architektūros politikos pasekmė. Architektūros įstatymas mums nurodo labai aiškius kriterijus, į ką reiktų kreipti dėmesį planuojant miestą. Šitos gairės iš Architektūros įstatymo kyla kaip prievolė.
Tarp kriterijų yra atitiktis darnaus vystymosi principams, urbanistinis integralumas, santykis su paveldėtomis vertybėmis, vientisa architektūros idėjos estetika, funkcionali struktūra, aplinka visiems, inovatyvumas ir sprendinių ekonomiškumas. Tai yra tos kolonos, ant kurių turi stovėti visų Lietuvos miestų planavimas, taip mes susikonstravome Architektūros įstatymą. Beje, jis persipina ir su naujojo europinio bauhauzo principais.
Tarp kriterijų yra atitiktis darnaus vystymosi principams, urbanistinis integralumas, santykis su paveldėtomis vertybėmis, vientisa architektūros idėjos estetika, funkcionali struktūra, aplinka visiems, inovatyvumas ir sprendinių ekonomiškumas.
Bet kiekvienas miestas gali šiuos kriterijus pakreipti į savo pusę pagal savo aktualijas. Kas aktualu Vilniuje, neaktualu Pabradėje. Mes judame labai skirtingai. Jūs pažymėjote vieną iš problemų laukų, bet jų yra labai daug ir labai kompleksiškų.
Pavyzdžiui, Architektūros įstatyme minime ir inovatyvumą, funkcionalumą – tokius dalykus, kurių architektai iš pirmo žvilgsnio neliečia. Bet viskas yra labai kompleksiška ir susiję mieste. Aplinkoje atsiradęs objektas (namas ar gatvė) yra socioekonominių, kultūrinių reiškinių pasekmė.
– Ar mano įvardintos problemos šiuo metu svarbiausios Vilniuje?
– Manau, kad ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje esminė problema yra tai, kad miesto planavimas yra atiduotas privatiems subjektams. Negana to, delegavome teisę planuoti praktiškai pasklypiui. Visos Lietuvos mastu neturime planavimo institutų, konsoliduotų ekspertų, kurie planuotų miestą kompleksiškai. Dėl to kyla jūsų minimų problemų.
Globalūs klausimai sprendžiami per daug lokaliai. Taip, būtų galima sakyti, kad globalūs klausimai turėtų būti sprendžiami bendraisiais planais, bet to neužtenka. Neužtenka visų miesto klausimų išspręsti masteliu 1:50 000.
O judumo problema susijusi su visa urbanistine problema. Žmonės juda iš taško A į tašką B, o tai susiję su poreikiu, funkcijomis – kaip mes skirstome miestą zonomis. Iš to kyla mūsų noras šiose gairėse atkreipti dėmesį į policentrinio miesto idėją. Kad nereikėtų labai toli judėti iš taško A į tašką B, turėtume galvoti kompleksiškai.
Taip, kyla diskusijų – kas čia turėtų galvoti: vystytojas savo sklype ar miestas. Taip, mes turime galvoti, miestas, bet mes dirbame kartu su vystytojais, nes tie sklypai būna ne mūsų. Dažniausiai būname tuos sklypus išnuomoję arba atidavę restitucijos būdu.
– Pakalbėkime apie kai kuriuos raktinius žodžius šiuose dokumentuose. Darnus vystymasis – tai reiškia, kad bus mažinama motyvacija Vilniuje vairuoti automobilius?
– Automobiliai niekur nedings. Tačiau norėtųsi, kad mes galėtume suplanuoti miestą taip, kad gyventojai galėtų rinktis alternatyvą keliauti ne tik automobiliu. Kad mes sumažintume pirminių kelionių automobiliu skaičių. Vadinasi, reikia alternatyvos, o ji gali būti pasiekta įvairiai. Tiek planavimo aspektu, tiek viešojo transporto sistema.
Faktas, jeigu šiandien toliau didinsime norinčių važiuoti skaičių mieste, mes bloginsime tų pačių važiuojančiųjų sąlygas. Taip pat ir gyvenančiųjų prie pagrindinių gatvių sąlygas. Mums reikės susitarti, kokio miesto mes norime, o duomenys rodo, kad mes judame ta linkme, kad automobilizacijos skaičius nemažėja, kuriasi nauji gyventojai, jie išlaiko tuos pačius įpročius: ne tik perka butą, bet ir įsigyja mašiną, važiuoja ja.
Turėtų būti galimybė mašina važiuoti labiau savaitgaliais, galėti judėti pėsčiomis, dviračiu, viešuoju transportu. Tai susiję su planavimu – kaip atrodys miestas. Nes jeigu bus vienoje vietoje sutelktos gyvenamosios funkcijos, o kitoje miesto dalyje – darbo, mes neišvengsime to priverstinio važinėjimo.
Kitas dalykas – jeigu tie du taškai (A ir B) nebus sujungti viešąja transporto linija, leidžiančia keliauti trumpiau nei automobiliu, negalėsime to išvengti, mieste turėsime daugiau automobilių.
– Akcentuojate alternatyvų patrauklumą, tačiau mėgėjai vairuoti sako, kad sąlygos jiems yra bloginamos. Automobiliu važiuoti į senamiestį neapsimoka tiek dėl parkavimo, tiek dėl važinėjimo ratais. Tai ar skatinsite alternatyvomis atsisakyti automobilio, ar labiau darysite jį nepatrauklų?
– Čia yra du dalykai: pyragas ir botagas. Pyragas toks, kad jei trumpiau važiuoji viešuoju, automatiškai jį pasirenki. Jeigu apskaičiuoji, kad tau greičiau iš taško A į tašką B nuvykti viešuoju, tokį kelią žmonės ir rinksis. Deja, kai kurių kelionės krypčių laiko skirtumas yra labai reikšmingas, važiuojant automobiliu kelis kartus trumpesnis. Tokio žmogaus mes niekaip nepaskatinsime. Tada sakau, kad mes turime pasiūlyti jam pačiam pasirinkti kurdami alternatyvą keliauti viešuoju transportu. Kol tos alternatyvos nebus, tol tas žmogus neišlips iš mašinos.
– Čia apie metro arba tramvajų kalbate?
– Metro kol kas, deja, negresia. Mes labiau mėgstame gyventi kaimiškomis sąlygomis: vienbučiai, ne tankios teritorijos. Kuo labiau mes to norime, tuo labiau tai mus tolina nuo metro, nes mes gyvename netankiai, o yra tam tikras keleivių skaičius, kuris turi būti pervežamas. Vilniaus plėtra į paribius nesuponuoja tokių sprendinių.
Tramvajus yra viena iš alternatyvių transporto priemonių, turėtume pradėti apie jį galvoti. Šiandien esame pasiekę ribą ir turime daryti sprendimą. Paprastesnis nei tramvajus sprendimas būtų daugiau A juostų. Bet ir tramvajui, ir autobusams reikia atlaisvinti juostas, skirtas viešajam transportui. Vadinasi, teks pabloginti sąlygas automobiliams, kitaip nebus.
Iš čia atsiranda tas botagas. Tie, kurie tikrai norės važiuoti automobiliu, turės pasėdėti spūstyse kurį laiką. Bet jei suprastume, kad atlaisvintos juostos veža daugiau gyventojų, visa mūsų sistema susibalansuotų. Turime paaukoti gatves viešajam transportui. Ar tai bus tramvajus, ar A juostos. Jei užaugsime, bus ir metro.
– Aplinka visiems. Su kokiais sunkumais žmonės su negalia ir kitos visuomenės grupės Vilniuje šiandien susiduria dažniausiai?
– Judėti senamiestyje žmonėms su negalia sudėtinga. Miestai nebuvo kuriami tam nuo pat jų įkūrimo pradžios. Nuo liftų pastatuose iki patekimo į pirmus aukštus, kurie būna pakelti. Dangų klausimas, šaligatvių klausimas – kiek jie yra platūs ar siauri. Žmonės su neįgaliojo vežimėliu turėtų turėti galimybę važiuoti šaligatviu, bet ne visur senamiestyje jie gali tai daryti. Naujose teritorijose jau galime atliepti visus šiuos poreikius, bet kaip pritaikome esamą infrastruktūrą, esamas viešąsias erdves, čia yra klausimas.
Pradėjome galvoti apie temines viešąsias erdves, kurios turėtų daugiau programų, būtų traukos taškas vaikams.
Tą aplinką visiems turime išplėsti labiau. Yra daugybė socialinių grupių, kurie naudojasi ja. Galima išskirti senjorus, vaikus, turinčius skirtingų poreikių. Pavyzdžiui, senjorai turi savo aktyvumo lygį, jiems reikia daugiau ramybės, vaikams reikia daugiau linksmybių, todėl erdvės turi turėti labai skirtingą programą. Negalime suplanuoti visų viešųjų erdvių vienoje vietoje. Ir jauniems, ir seniems reprezentatyvių aikščių.
Norisi turėti matymą, kad būtų tylių, ramių zonų senjorams. Atitinkamai vaikams pradėjome galvoti apie temines viešąsias erdves, kurios turėtų daugiau programų, būtų traukos taškas tiems vaikams. Pavyzdžiui, kad būtų galima patirti liečiant, laipiojant, kad būtų daugiau atliepimo vaikui, o ne tiesiog standartiškai įrengtos sūpynės vaikui.
Kalbėdami apie aplinką visiems, kalbame ne tik apie žmones su negalia. Čia jau suvokiame, kad reikės ir panduso, ir lifto naujose teritorijose. Tačiau dar pamirštame, kad yra kitų segmentų grupių. Tie patys paaugliai – atskira grupė. Ką galvojame apie juos? Ar jiems reikia sūpynių ir žaidimų, skirtų trimečiams? Ne, jie turi savo interesų. Reikia pagalvoti apie skirtingas grupes tiek viduje, tiek išorėje.
– Monofunkciškumo vengimas. Tai reiškia pastatus, kurių pirmuose aukštuose yra kavinės, kirpyklos ir pan., ar dar kažką?
– Taip, tai tas pats dalykas, tik klausimas, kaip mes deriname. Kartais neužtenka vien tik pirmame aukšte įrengti kavines. Turime matyti plačiau – kvartalo lygiu. Kad būtų pastatų, kurie turi įvairių funkcijų, ar tai būtų laisvalaikio centras, sporto salė, ar viešoji erdvė.
Turėtų būti ne viena funkcija, pavyzdžiui, gyvenamoji. Plačiąja prasme tai turėtų būti miesto planavimo klausimas. Pirmas aukštas yra svarbus tik vieno namo prasme. Kvartalo prasme turėtume atliepti, kad būsimi gyventojai gautų reikiamas funkcijas artimoje erdvėje 15 minučių atstumu.
Kvartalo prasme turėtume atliepti, kad būsimi gyventojai gautų reikiamas funkcijas artimoje erdvėje 15 minučių atstumu.
Dėl to, kai planuojame pastatus, norime, kad jie būtų lengvai transformuojami iš vienos funkcijos į kitą, nes mes nežinome, ką gyvenimas mums padiktuos. To lankstumo labai reikia. Lankstumas reiškia, kad vienas patalpas galima pakeisti kitomis. Pavyzdžiui, šiandien reikėjo kirpyklos, o rytoj ten bus vaikų žaidimo kambarys.
Tada reikia pagalvoti apie aukštesnes lubas. Pavyzdžiui, Taline dabar fiksuojama, kad pirmieji aukštai turėtų būti bent 5 metrų aukščio. Tada jų paskirtis gali būti keičiama iš gyvenamosios į komercinę, iš komercinės – į gyvenamąją. Nuo aukščio labai priklauso funkcija.
Gyvenamoji funkcija sunkiausiai pakeičiama. Jei parduodame butą, jis lieka privataus asmens nuosavybė. Tikimybė, kad ten atsiras vaikų darželis, yra labai nedidelė.
Grįžtant prie to monofunkciškumo ir polifunkciškumo, turėti paslaugas greta savo gyvenamosios erdvės yra labai svarbu. Svarbu, kokios paslaugos kokio tipo ir dydžio kvartale ir rajone, čia mastelis didėja pradedant nuo namo.
– Ar galima pakeisti viso pastato funkciją? Pavyzdžiui, pastatytos mokyklos?
– Galima, jeigu jį valdo vienas ar du savininkai. Bet jeigu savininkų yra šimtas, tada jie visi turėtų susitarti.
Mokyklos pavyzdys gal retesnis. Bet dažnas atvejis, kai Turto bankas parduoda valstybinį turtą. Pavyzdžiui, Romerio universitetas turėjo galimybę išsikelti ir dabar ten privatininkai darys ką nori, ką jiems leidžia bendrasis planas. Gal jie ten darys daugiabučius iš to universiteto.
– Taip, pavyzdžiui, „Lietuvos paštas“ buvo Gedimino prospekte, o dabar ten ISM universitetas įsikūręs.
– Taip, tai ta konversija, transformacija yra labiau iš pramonės į kažkokią kitą funkciją. Mažesnis pokytis būna iš biuro į gyvenamosios paskirties, kultūros erdvę. Tos transformacijos yra skatintinos, bet gyvenamoji paskirtis yra kiečiausia, mažiausiai pajudinama. Ypač kai tai privati nuosavybė. Lietuvoje nuomojamos formos turime mažai, o nuomotojas gali nuspręsti, kam nuomos, priklausomai nuo verslo planų. Bet jei tai yra privati nuosavybė, dažniausiai lieka nekeičiama.
– Gairėse paminėtas toks dalykas kaip naujasis europinis bauhauzas. Kas tai yra? Kaip jis keičia architektų darbą?
– Tai Europos Sąjungos iniciatyva, sugalvota 2021 metais. Jos paskirtis – tarpdiscipliniškai spręsti problemas. Ši iniciatyva apima ekonomiką, aplinką, kultūrą ir vertina per dizainą, architektūrą, tvarumą. Net ir gamta yra to tarpdisciplininio konglomerato dalis.
Man atrodo, kad tai yra neišvengiama. Labai aiškiai apibrėžta iniciatyva, kad mūsų sprendiniai yra vieni su kitais susiję, mums reikia kokybiškos aplinkos, balanso tarp užstatyto, intensyvaus gyvenimo ir poilsiui skirto ploto, žaliųjų erdvių, judėjimo tarp žmonių. Tas ekonomiškumas, tvarumas, racionalumas iškart kelia klausimų. Pavyzdžiui, ar verta nugriauti visą kvartalą, o gal jį reikia panaudoti, pakeisti funkciją nenugriovus.
Yra aiškus anglies dvideginio (CO2) rodiklis. Kai kurios valstybės jį skaičiuoja – kiek CO2 sukuria naujo pastato statyba, o kiek galima panaudoti esamą. Tas tvarus miesto aspektu planavimas būtų neapstatyti naujų, nuo miesto centro nutolusių teritorijų, o transformuoti esamą infrastruktūrą.
Roterdamas yra atlikęs skaičiavimus, net negalvoja apie naują plėtrą, viskas yra tik konvertuojama iš senos į kitą funkciją. Sakoma, kad mums reikia tankių struktūrų. Turėti išskydusias urbanistines struktūras, tokias kaip priemiesčiai, kokių Vilniuje yra nemažai, tai didžiausią CO2 pėdsaką paliekanti forma, lyginant su medžiagų pernaudojimu. Visi kiti dalykai yra tokie nereikšmingi, palyginti su netvaria urbanistika.
Sakoma, kad mums reikia tankių struktūrų.
Leidžiant sau plačiai gyventi, turėti mažai žmonių hektare, kyla tvarumo klausimas. Tada ir infrastruktūra kainuoja daugiau, turime ilgesnius kelius nutiesti. Nutolusiems gyventojams reikia atskirų mokyklų, medicinos paslaugų, kultūros, nors galėtų daugiau žmonių naudotis ta pačia infrastruktūra. Tikslas yra racionaliai pagalvoti apie tvarumą. Po architektūra slypi urbanistika, todėl ir savo gairėse turime funkcionalumą, inovatyvumą, ekonomiškumą.
– Kada tikitės patvirtinti šiuos dokumentus?
– Žiūrėsime, kaip mums seksis. Artimiausias svarstymas Regioninėje architektų taryboje bus gegužės 27 dieną. Prieš tai dar turėsime dirbtuves su jais, žiūrėsime, kokių jie turės pastabų. Jeigu spėsime pasikoreguoti ir tai nebus esminga, tada birželio viduryje eitume į sostinės tarybą.
Turime šias gaires pasitvirtinti Vilniaus miesto taryboje. Dažniausiai tai vyksta dviem etapais. Pirmiausia turime ateiti į komitetus, paskui į tarybą. Iki gegužės 15 d. dar laukiame pasiūlymų gairėms.
– Kokių jau esate sulaukę reakcijų tiek iš architektų bendruomenės, tiek iš tarybos narių?
– Tarybos nariai dar reakcijų neišreiškė. O architektų bendruomenė labai diskutuoja gilyn ir kokybiniais klausimais. Ne visi patenkinti, kad išvis tos gairės yra. Didžioji dalis buvo nepatenkinti ir tuo, kad įstatymas priėmė šią prievolę.
Dar pernai buvo svarstymų bendruomenėje. Jie nesuprato tuomet ir dabar nesupranta, kam šios gairės reikalingos. Aš sakau, kad jų reikia tam, kad visi susivienodintume ir žiūrėtume ta pačia kryptimi. Gairės skirtos ne tik architektams, bet ir politikams, formuojantiems miesto politiką. Taip pat ir gyventojams, kad jie suprastų ir suvienodintų lūkesčius. Jie susitinka su statytojais, architektais ir galėtų susivienodinti savo kalbą.
Pavyzdžiui, prieš kelias dienas turėjome viešas dirbtuves Žvėryne ir žmonės jau buvo atsinešę šį gairių projektą ir rodė jį kaip pavyzdį savivaldybei, kaip būtų galima remtis, nors jos dar tik projektas. Manau, kad kaip ir 10 architektūros taisyklių, kurios buvo neoficialus dokumentas, patiems gyventojams tai irgi buvo svarbus supratimas, į ką reikia atkreipti dėmesį vertinant projektą, kai jis atsiranda jų aplinkoje.
Gyventojai gali dalyvauti, įsitraukti į projektų svarstymus, teikti siūlymus. Tos gairės yra svarbi kryptis, kur nori judėti miestas, į ką reikia atkreipti dėmesį šiuo metu. Gal po 10 metų mes visai kitas problemas spręsime. Gal būsime išsprendę judėjimo problemą. Gal kiti iššūkiai bus dar didesni. Gairėse yra visa tai, ko mokomės universitete, tik aktualizuota pagal Vilniaus šių dienų problematiką.
– Patvirtinus gaires, teritorijų planavimą ir projektinius pasiūlymus vertinsite šviesoforo principu. Ką reikš raudonas, geltonas ir žalias signalai?
– Žalio mes pažymių knygelėje nerašytume, bet kai gautume projektą, susitiktume su architektais prie geltono ir raudono ir pasiūlytume diskutuoti: „Architektai, pateikite įrodymų, pagrįskite, kaip šitas konkretus principas atsispindi ar yra atliepiamas jūsų projekte. Gal mes kažko nesupratome?“
Pavyzdžiui, „kurk ryšius“. Ar čia yra ryšys iš stotelės iki šios miesto dalies? Ar mes to nesuprantame? Jei ne, galbūt reikėtų palikti žmonėms galimybę prieiti. Jei matome, kad klausimas dega, tada sėdame ir diskutuojame. Tai nėra statybos leidimo neišdavimo klausimas.
Tas projekto kokybės tikrinimas visada vyksta. Mes diskutuojame ekspertiškai su architektais ir vertiname. Galbūt taip būtų geriau, kaip atliepiate principą, gal šita architektūrinė išraiška neleidžia suprasti, jog čia ne privatus pirmas aukštas, o kažkokią komerciją ar paslaugą kuriantis?
Tiesiog pereiname per klausimyną, ar nepamiršau to, to ar to įvertinti. Tada parašome architektams. Jie gauna pastabas ir tada sėdame prie stalo ir diskutuojame tol, kol mums tampa aišku.
Yra 64 klausimai ir nereikia tikėtis, kad bus taip, kad visi jie bus aktualūs. Ne visada bus galima į visus juos atsakyti. Bus dalykų, kurių fiziškai dėl tam tikrų dalykų nebus galima padaryti. Tada turi būti labai aiškios priežastys. Galbūt galime rinktis tarp vieno ir kito, tada gal geriau atliepti kitą aspektą.
– Kaip manote, kiek visi šie dalykai rūpi eiliniam vilniečiui? Gal jis iki galo nesupranta, kaip architektūra veikia jo gyvenimą?
– Yra žmonių, kurie domisi aplinka, tikrai gilinasi. Jiems tai tikrai svarbu ir gairės jiems tikrai naudingos. Geras klausimas, kiek miestiečiai suvokia, kad aplinka turi įtakos jų sveikatai, emocinei būklei, gyvenimo būdui, judėjimo trukmei. Visa tai susiję.
Aš visada advokatavau už architektūros ir urbanistikos edukaciją nuo pat mažens, kad mes turėtume sąmoningą visuomenę, kuri keltų klausimus, kuriai būtų įdomu, kaip ta architektūra ir kasdienė aplinka daro įtaką mums.
Visada advokatavau už architektūros ir urbanistikos edukaciją nuo pat mažens, kad mes turėtume sąmoningą visuomenę, kuri keltų klausimus.
Natūrali gamtinė aplinka daro įtaką mums, o žmogaus sukurta miesto aplinka taip pat daro įtaką mūsų emocinei, sveikatos būklei. Estetika, menas daro didžiulę įtaką, svarbu, ar gražus projektas, ar ne. Visi šie dalykai mūsų kasdienei veiklai turi įtakos.
Kuo išmanesni būsime, kuo daugiau žinosime apie tai, tuo mums bus lengviau gyventi ir patiems kuriant. Galbūt tie žmonės ateityje patys bus statytojai, užsakovai ir atkreips dėmesį. Yra labai sąmoningų statytojų, kuriems šie aspektai įdomūs, įdomus ir ateities klausimas.
Galima kurti čia ir dabar, negalvojant apie ateitį, bet galima kurti su perspektyva ateities kartoms. Kaip tas mano sprendinys, vertinant viską holistiškai, bus vertinamas po 50 ar 100 metų? Ar tos medžiagos bus tvarios, ar jis bus perstatytas? Pavyzdžiui, dabartiniai prekybos centrai neturi jokios išliekamosios vertės. Mes suprantame, kad jie nesukurs jokios vertės ateities kartoms.
Dabartiniai prekybos centrai neturi jokios išliekamosios vertės.
– Kas žmonėms tikrai rūpi, tai būsto įperkamumas. Kaip jūsų parengtos gairės paveiks šį klausimą?
– Prieinamumas ir įperkamumas, tai du klausimai, susiję su brangstančia statyba. Būsto kaina yra svarbus dedamasis elementas. Tada dar yra rinkos pasiūla, kiek būsto joje galima turėti.
Žinoma, kad kiekvienas pagerintas ar pagražintas dalykas atsispindi kainoje. Bet ne visada, nes tai priklauso nuo architektų profesionalumo. Kartais tikrai nekainuoja pagalvoti, kokią spalvą naudoti. Kartais tai yra tik sąmoningo pasirinkimo klausimas.
Kiekvienas pagerintas ar pagražintas dalykas atsispindi kainoje.
Taip, gerindami padidiname kainą, tai bus tas klausimas. Tačiau tada yra mano retorinis paklausimas – kaip mes, kaip visuomenė, galime susitarti, kokia mažiausia kartelė mus tenkina? Kiek mes sakome, kad aplinka mums nesvarbi? Ar mes norime šiandien kartoti Perkūnkiemio užstatymo tipą, tankumą?
Vidaus erdvės taip pat yra pasikeitusios nuo 2000-ųjų. Žmonės patys yra to susitarimo kalviai, kokia aplinka mums maloni. Kainos ir kokybės klausimas visada yra įdomus, bet aš sakau, kad, vertinant visas socialines grupes, reikia turėti įvairios architektūros. Tada grįžtu, pavyzdžiui, prie Vienos, kuri pati, kaip miestas, stato daug įvairių būstų, taip pat ir socialinių, turi labai išvystytą sistemą ir pirmauja pasaulyje.
Viena daro konkursus ir pasitelkia pačius geriausius architektus, kad rastų racionalius kainos prasme sprendimus ir išlaikytų aplinką, kuri gerina žmogaus savijautą, sveikatą, duoda kokybę, nemažina kainos. Tai profesionalumo klausimas. Pažiūrėkime į jų socialinių būstų kvartalus, jie visiškai neatsilieka nuo mūsų paprastų kvartalų. Labai svarbu suprasti, kur yra mūsų žemiausia kartelė.
– Gegužės viduryje vyks „Open House Vilnius“. Kokius objektus planuojate aplankyti?
– Viena mano diena, kaip ir visada, bus savanorystei. Šeštadienį būsiu čia, savivaldybėje, savo patalpas atversime žmonėms.
O kitą dieną pasižiūrėsiu. Turiu kelis objektus omenyje. Yra vienas Kalvarijų gatvės butas, man dar nematytas jo interjeras. Dar yra puiki iniciatyva plaukti laiveliu, pasakojimas apie Nerį. Dar yra Švitrigailos gatvėje „Sprik“ architektai, nesu mačiusi jų ir norėčiau aplankyti. Na, ir dar žinau, kad Aušros vartų sode buvo daromas projektas, bet dar nesu jo aplankiusi. Tikiuosi, spėsiu.
– Kaip manote, kokie dabar Vilniuje statomi ar planuojami objektai per šį renginį bus lankomi po 50 metų?
– Sudėtingas klausimas, kas yra laikui nepavaldi architektūra. Mes juokavome, kai buvome žiuri Vilniaus kongresų centro komisijoje, kad pastatai, kurie įėjo į istoriją, yra Nacionalinis operos ir baleto teatras ir Nacionalinė dailės galerija. Įvardijome šiuos objektus kaip ikoniškus Vilniuje. Jie jau nebeatsiejami nuo Vilniaus. Manau, turėtų stovėti ir po šimto metų.
Naujoji architektūra išgyvena savo kelionę. Manau, kad Bokšto SPA bus tas objektas, kuris išlaikys laiko egzaminą. Yra mažų namukų. Pavyzdžiui, Lauros Malcaitės gyvenamasis namas Žvėryne. Kas dabar statoma – sunku pasakyti.
– O, pavyzdžiui, Tautos namai ant Tauro kalno?
– Gal. Jie turi pretenziją būti tuo ikoniniu, egoistiniu pastatu, kaip ir Operos ir baleto teatras. Pavyzdžiui, Eifelio bokštas visiškai nebuvo sutiktas paryžiečių, o paskui tapo ikoninis. Sunku nuspėti, kas istorijoje bus įvertinta, ar patiks žmonėms, ar ne.
Dažniausiai būna taip, kad žmonės nemėgsta objekto, o paskui su juo susigyvena. Tik labai svarbu, kad tie objektai, kurie tampa mylimi ir ikoniški, būtų atviri ir lankomi. Uždari privataus naudojimo pastatai neturės didelės vertės, tad kalbėsime apie visuomeninius pastatus. Nežinau, gal Vilniaus kongresų centras galės būti naujas toks objektas.
