Prieš kelias dienas socialinių tinklų algoritmas išmetė man piktą įrašą apie tai, kaip kino vaizdo kokybė pasikeitė į prastesnę pusę. Jei anksčiau filmuose dažnai būdavo šiltas apšvietimas, ryškios spalvos ir kontrastingi šešėliai, šiuolaikiniame kine kur kas labiau įprasta apšviesti scenas itin neutraliai, o spalvas – prislopinti. Peržiūros metu galėtum to nepastebėti, bet, lyginant kadrus iš komercinių filmų, sukurtų šiemet ir prieš dvidešimt metų, skirtumas tiesiog bado akis.
Šešėliai nėra viso labo šviesesni – dėl specifinių apšvietimo sprendimų jie beveik dingsta. Kartu su jais į nebūtį grimzta erdvės gylio pojūtis. Prie vaizdo suplokštinimo prisideda ir kitos tendencijos. Pavyzdžiui, vidutinio nuotolio planai vis dažniau filmuojami plačiai atvėrus diafragmą, todėl erdvė už kadre esančių veikėjų virsta paprasčiausia migla.
Toks vaizdas vadinamas „netfliksišku“ ir jo atsiradimo priežastys yra įvairios. Bent iš dalies jis susijęs su šviesai itin jautrių skaitmeninių kamerų atsiradimu. Prisidėjo ir vis besiplečiančios galimybės manipuliuoti vaizdu postprodukcijos metu. Tačiau ne mažiau reikšmingi yra ir nauji žiūrėjimo įpročiai, konkrečiai – masinis audiovizualinio turinio vartojimas per mažuosius ekranus.
Viename populiariame interneto įraše, komentuojant vienos pagrindinių veikėjų biuro pokyčius, ironiškai klausiama: kas čia – liūdna istorija apie moterį, kuri jau nebegali sau leisti nusipirkti lempos?
Anksčiau plokščias, tolygiai apšviestas, „plastikinis“ vaizdas buvo būdingas reklamoms ir muilo operoms. Dabar, kai net svarbiausius metų filmus skubama padaryti prieinamus per srautinių peržiūrų platformas, toks pat tampa ir kinas.
Maždaug prieš metus mėgstamiausias šių pokyčių pavyzdys buvo „Piktoji“. Originali „Ozo šalies burtininko“ ekranizacija pasirodė beveik prieš šimtą metų ir vis tiek kažkodėl atrodo geriau. Šiemet visų akys nukrypo į filmą „Ir velnias dėvi Prada 2“.
Jame pilna vizualinių rimų su pirmąja 2006-aisiais sukurta dalimi, tačiau toks gretinimas tęsiniui tikrai neišeina į naudą. Viename populiariame interneto įraše, komentuojant vienos pagrindinių veikėjų biuro pokyčius, ironiškai klausiama: kas čia – liūdna istorija apie moterį, kuri jau nebegali sau leisti nusipirkti lempos?
Žinoma, spalvinių sprendimų pasikeitimą galima būtų aiškinti ir turiningais filmų skirtumais. Originalo dėmesio centre atsidūrė milžiniška, kunkuliuojanti mados industrija, jos prabanga ir glamūras, galia, tuštybė ir narcisizmas. Ryškus, kontrastingas, sodrių spalvų vaizdas tai tik pabrėžė.
Tęsinyje šis pasaulis nueina į antrąjį planą. Jo pagrindinė problema – tradicinių medijų krizė. Per dvidešimtmetį pasaulis smarkiai pasikeitė. Žurnalisto profesija, jau amžiaus pradžioje vargiai išsiskyrusi dideliu prestižu, dabar išvis tapo beveik nereikalinga. Pelės paspaudimai tapo svarbesni už rimtas įžvalgas, spaudos sąnaudas vis sunkiau pateisinti. Damoklo kardas pakibo ir virš žurnalo „Runway“ redakcijos. Jo valdymą pamažu perima jaunesnioji karta, o jai ilgametės leidinio tradicijos nėra nei artimos, nei savaime suprantamos.
Vis dėlto net ir su šia išlyga vizualinis filmo pokytis yra simptomiškas. „Ir velnias dėvi Prada 2“ ne tik atrodo kaip namų kino platformai sukurtas serialas, serialą primena ir jo dramaturgija. Čia apstu įvairių, kartais tikrai įspūdingų, lokacijų, tačiau jos dažniausiai neįgyja jokio papildomo reikšminio svorio – tiesiog suteikia žiūrovams eilinę progą paganyti akis. Veikėjų pokyčius ir vidines dramas čia išreiškia ne veiksmai ar gestai, bet žodžiai, sakiniai ar ištisi monologai.
Jei vizualiniai sprendimai iš tiesų atspindėtų vidinę filmo pasakojimo logiką, vaizdo savybės turėtų nuosekliai keistis kartu su jo raida. Tačiau to niekada nenutinka. Vaizdas čia nepasakoja istorijos, nesuteikia jai papildomo gylio. Jis reikalingas vien tam, kad būtų lengviau sekti siužetą.
Tiesą pasakius, kartais net susidaro įspūdis, kad ir filmo siužetas čia tėra neišvengiamas formalumas. Tarsi ankstesnio filmo herojai vėl būtų buriami ne tam, kad pasakytų kažką išties nauja, bet kad suteiktų žiūrovui nostalgiško atpažinimo džiaugsmo. Pagrindiniai filmo aktoriai ir aktorės – Anne Hathaway, Meryl Streep, Emily Blunt, Stanley Tucci – atrodo beveik nepasikeitę. Situacijos, kuriose atsiduria jų personažai, taip pat iš esmės identiškos.
Originalo gerbėjai iškart atpažins raudoną suknelę, su kuria pirmąkart pasirodo M. Streep vaidinama Miranda Pristli. Į mados pasaulį priversta grįžti Endė Saks nors ir labiau pasitiki savimi, vis tiek vėl išgyvena tas pačias dilemas, guodžiasi tiems patiems žmonėms ir gauna iš jų tuos pačius patarimus. Naujojo filmo pagrindinė premisa [prielaida, išankstinė sąlyga – LRT] žada intelektualų žaidimą pirmtako temomis, jų naują interpretaciją, bet tepasiūlo geriausių hitų rinkinį, be to – kur kas prastesnėje pakuotėje.
Visa tai absoliučiai nestebintų, jei projektas būtų akivaizdžiai ciniškas, inicijuotas godžių kino studijos vadybininkų ir atiduotas į rankas nieko neišmanantiems kūrėjams.
Ironiška ir paradoksalu. „Ir velnias dėvi Prada“ buvo beatodairiškai pramoginis, ryškus, eskapistinis, labai plačiai auditorijai skirtas kūrinys, šventęs gražius žmones ir brangius drabužius, tačiau sugebėjo prasinešti į kino sales subtiliai progresyvias žinutes apie lyčių lygybę, profesionalių ambicijų kainą ir – užvis svarbiausia – teisę ir galią rinktis, net jei renkiesi iš pažiūros konservatyvesnį kelią.
Tęsinys savo vertybinę poziciją išreiškia kur kas tiesmukiau. Vyrų ir moterų personažai čia aiškiai žymėti, niekam netenka atsiprašinėti ir teisintis dėl pasirinkto karjeros kelio, netenka rinktis tarp darbo ir vaikų, vaikino ir komandiruotės. Personažai čia kovoja už status quo išlaikymą, o jų pergalė yra pernelyg deklaratyvi, pernelyg švariai sukonstruota, tad neįtraukia emociškai ir neįtikina.
Visa tai absoliučiai nestebintų, jei projektas būtų akivaizdžiai ciniškas, inicijuotas godžių kino studijos vadybininkų ir atiduotas į rankas nieko neišmanantiems kūrėjams. Tačiau antrąją „Ir velnias dėvi Prada“ dalį sukūrė iš esmės ta pati kūrybinė komanda: ta pati prodiuserė, scenaristė, režisierius ir net operatorius. Negi jie patys liko nesupratę savo ankstesnio kūrinio unikalumo, praleido pro akis jo stipriausias puses? Ką gi, būna ir taip.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
