Buvau pažadėjęs sau nebedalyvauti kultūriniuose karuose, nes tai yra socialiai regresyvių veikėjų žaidimo aikštelė. Susigalvoti „tautos priešes“, sukurti neegzistuojančią įtampą tarp dviejų „ekstremalių“ pozicijų tam tikru klausimu ir kiti visuomenės skaldymo metodai, yra šių veikėjų pagrindinis pomėgis. Tačiau, kadangi pats esu įvardijamas kaip vienas iš Vilniaus universiteto (VU) lyčiai jautrios kalbos gairių autorių, jaučiu pareigą atsakyti šiai garsiai rėkiančiai mažumai.
Dar noriu prisipažinti – kai buvau pakviestas pakonsultuoti VU bendruomenės vystymo skyrių, pirma pasvarsčiau, ar išvis noriu prisidėti prie tokių gairių rašymo.
Pirma, VU administracija jau eilė metų naudoja nuoseklaus lyties žymėjimo strategiją (bent kokius 6–7 paskutinius metus), taigi man pasirodė kad, kadangi praktika jau yra, galbūt gairės nėra reikalingos. Be to, kaip kalbininkas, žinau vieną paprastą tiesą apie kalbos kaitą – jos pagrindinis variklis yra istoriniai ir socialiniai pokyčiai, o ne gairės ar deklaracijos. Paprastai tariant, pirma atsirado radijas, o tik po to sąvokos ir reikšmės kaip „transliacija“, „transliuoti“ arba „gyvasis eteris“; pirma atsirado televizorius, o po to „ekranas“, „distancinis“ ir „pultelis“. Pats esu nemažai kritikavęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) norą reguliuoti kalbą pagal savo įsivaizdavimą, todėl sąmoningu „kalbos valdymu“ netikiu.
Vis dėlto dalyvauti sutikau, nes iš pradžių buvo aiškiai pasakyti trys dalykai (dalis komentuotojų juos mielai ignoruoja): 1) tai bus ne taisyklės, o rekomendacijos pamąstyti, ar mūsų kalbėsena galėtų būti jautresnė; 2) aiškiai bus pasakyta, kad tai neprivalomas ideologinis apsisprendimas, t.y. bus pasiūlyti įrankiai akademinei bendruomenei savo kalbėsena išreikšti progresyvias nuostatas; 3) nebus siekiama keisti „kalbą“, o tik etiketą, ir tiek tiems, kurie to pageidautų.
Jei būtų kitaip, nebūčiau sutikęs dalyvauti, nes manau, kad keisti kalbos visumą nėra nei įmanoma, nei prasminga. Galų gale, prie gairių rašymo prisidėjau nedaug, konsultavau administraciją vieną kartą ir pridėjau kelias eilutes į tekstą.
Taigi VU lyčiai jautrios kalbos gairės yra, visų pirma, vertybinis dokumentas (tas vertybes VU jau prieš metus aptarė ir priėmė), o pasipriešinimas jam nėra nei apie kalbą, nei apie gramatiką – viešoje kritikoje vietomis atsispindi nacionalistinė ideologija, o vietomis pyktis ir baimė prarasti savo vyrišką privilegiją, užmaskuotas „gramatikos išmanymu“. Visą tai parodysiu atsakydamas į kai kuriuos viešoje erdvėje besikartojančius argumentus.
„Tai – pirmas žingsnis į politkorektinį fašizmą“
Šis rekomendacinio pobūdžio vertybinis dokumentas daugumos kritikų pristatomas kaip įvadas į distopinį pasaulį, kur kiekvieno kalbėtojo kalba bus prižiūrima, kad atitiktų tam tikros mažos grupės ekstremalią ideologiją. Šis argumentas yra klaidingas dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma, Lietuva jau yra ta distopinė šalis, kurioje kalba prižiūrima pagal mažos grupės ekstremalią ideologiją – lituanistų kalbos vaizdinį. Kalbu apie VLKK ir jos vykdomąją galią turintį alter ego Valstybinės kalbos inspekciją, kurios taiso visos Lietuvos viešosios erdvės kalbą pagal puristinę ir nacionalistinę ideologiją (trinami visi „nelietuviški“, tarp jų ir tarminiai, elementai iš kalbos ir ribojamas kitų kalbų naudojimas). Tai, kad tokios „kalbos kultūros“ tėvas Aldonas Pupkis pasirašo po nacionalistinio judėjimo „ProPatria“ tekstu prieš VU lyčiai jautrios kalbos gaires įrodo, kad bijoma prarasti savo galią. Kritikai, verkiantys dėl nenatūralaus kišimosi į kalbą, turėtų pasidomėti dar labiau nenatūralia VLKK kalbos politika.
Antra, pavieniai anekdotiniai atvejai apie Kanadoje ar JAV nubaustą žmogą už atseit nepolitkorektiškai įvardintą kitą asmenį, yra laužti iš piršto: visi tie atvejai susiję su platesne diskriminacija, į kurią atsižvelgia teismai priimdami sprendimą. Be to, niekur nėra įstatymo ar panašaus reglamento, atvirai draudžiančio įvardinti tam tikrą žmogų vienaip ar kitaip.
Dažnai akcentuojamas Kanados Žmogaus teisių įstatymas (Canadian Human Rights Act), nes jame minimas asmens įvardžių vartojimas, tačiau jo kontekstas – genocido skatinimas ir neapykantos kalba. Kaip teigia Kanados teisės ekspertės, įvardžiai savaime negali sudaryti pagrindo baudžiamajai bylai. Visi atvejai, kur kažkas buvo paduotas į teismą dėl savo kalbos vartojimo, atsitiko todėl, kad to žmogaus elgsenoje (ir ne tik kalboje) buvo įtariama neapykanta. Tokių atvejų daugėja, nes stiprėja pačių moterų ir seksualinių mažumų padėtis visuomenėje, o su tuo ir jų noras pasipriešinti opresyvioms socialinėms struktūroms.
Taigi, apgailestauju, mielos kritikės, bet anksčiau ar vėliau į Lietuvą ateis didesnio jautrumo kalbos vartojimui kultūra ir tam nereikia jokių VU gairių – tai bus visuomenės pasikeitimo pasekmė.
„Siekiama pakeisti žmonių mąstymą“
Dažnas leitmotyvas kritikoje yra kalbos ir mąstymo/įsitikinimų/ideologijos tiesioginė sąsaja – teigiama, kad keisdami kalbą „gairių“ autoriai siekia kalbėtojus padaryti sorošistais, maoistais, neomarksistais ir kuo tik ne.
Tikėti tiesiogine sąsaja tarp kalbos ir mąstymo gali tik tie, kurie pramiegojo paskutinius 50 kalbotyros vystymosi metų, kai įrodyta, kad tiesioginės sąsajos tarp kalbos vartojimo ir mąstymo nėra. Tada išeitų, kad suomių, turkų ir vengrų kalbų kalbėtojai nemato skirtumo tarp vyrų ir moterų, nes va – jų kalbose nėra gramatinės lyties!
Tas pavyzdys taip pat rodo, kad seksizmo šaltinis nėra pati kalba, o žmonių nuostatos (apie tai daugiau apačioje, prie paskutinio argumento).
Gairių autoriai supranta, kad dauguma žmonių, naudodami „neutralią“ vyriškąją formą neturi tikslo elgtis nejautriai. Tačiau, gairės atkreipia dėmesį, kad lietuvių kalbos kalbėtojai nėra vienoda masė, ir yra žmonių, kuriems ta reikšmė nėra neutrali – ir kad norint galima į tai atsižvelgti.
„Lietuvių kalboje neutrali vyriškoji giminė nieko nediskriminuoja“
Kone visi kritikai konstruoja realybės ne visai atitinkančią „lietuvių kalbos tikrovę“. Atseit, lietuvių kalba „pripažįsta“ tik dvi lytis – vyrišką ir moterišką – o vyriškoji giminės forma (ypač daugiskaita) yra „neutrali“ (pvz., studentai, dėstytojai ir pan.).
Tačiau, kodėl keistai skamba taksistės, kasininkai, bankininkės, valytojai, stalės, aukliai? Todėl kad tam tikros profesijos (dažniausiai blogai apmokamos) skamba „neutraliai“ tiktai moteriška gimine (prie sąrašo galime pridėti ir seseles, slauges, gal net ir mokytojas), o kitos, labiau prestižinės – vyriška (gydytojai, profesoriai, inžinieriai, programuotojai). Tai yra visiems akivaizdus dabartinės lietuvių kalbos faktas, kurį retai aptiksite kokioje nors gramatikoje.
Iš tikrųjų – vyriškoji giminė nėra visada „spontaniška“ ir „neutrali“ žmonėms apibūdinti, o kartais tiesiog atspindi struktūrinę (ne tik istorinę, bet ir dabartinę) diskriminaciją.
„Reikia keisti moterų diskriminacijos priežastį, o ne kalbą“
Labai gerai, kad VU gairės paskatino kai kuriuos komentuotojus pripažinti, kad Lietuvoje turime problemą su lyčių lygybe. Pilnai sutinku, kad svarbiausia kova yra prieš smurtą ir struktūrinę diskriminaciją. Pvz., svarbu kalbėti apie priekabiavimą, apie mažai apmokamus (arba neapmokamus) „moteriškus“ darbus. Su šiais komentuotojais galima bent produktyviai papolemizuoti.
Tai ir polemizuokime. Nors ir sutinkame dėl tikro diskriminacijos šaltinio, ar tai reiškia, kad visai nereikia atkreipti dėmesį į kalbą? Ar nereikia kovoti abiem frontais? Mano manymu, yra keli argumentai, kodėl verta pakovoti ir dėl kalbos.
Vienas argumentas yra tai kad, nors keisdami kalbą mąstymo tikrai nepakeisime, tai gali mus priversti susimąstyti apie diskriminaciją. Dažnai užduodamas klausimas studentams „kaip dažniau sakote – kasininkai ar kasininkės?“, padeda atkreipti dėmesį į struktūrinę nelygybę darbo rinkoje. Jei pradėtume vartoti žodį „kasininkai“ nuosekliai, galbūt pradėtume atkreipti dėmesį į svarbias socioekonomines problemas.
Po pokalbių apie neutralią vyrišką giminę, kai kurie mano pažįstami labiau pradėjo matyti, kad tam tikri sektoriai (restoranų, barų, prekybos) rašo „ieškomos padavėjos“ arba net „merginos“ darbui, kas gali būti susiję su noru mokėti mažesnį atlyginimą nei vyrams.
Antra, keisdami savo kalbą, duodame signalą apie mums svarbias vertybes, kas iš tikrųjų yra visų gairių tikslas – suteikti žmonėms priemonę spontaniškai išreikšti lyčių lygybę kaip vieną iš savo vertybių. Ar lyčių lygybė nėra daugumai priimtinas siekis?
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
