Kai Laurynas Kasčiūnas pasisako teigiamai apie Danijos migracijos politiką, nesunku suprasti, kad kažkas tikrai pašvinkę danų karalystėje. Šį antradienį, 2021 m. rugsėjo 28 d., Lietuvoje svečiavosi Danijos imigracijos ir integracijos ministras Matias Tesfaye. Jo manymu, tobulas sprendimas yra siųsti migrantus į trečiosiose (daugiausia Afrikos) šalyse įrengtas stovyklavietes. Susidomėjimą šia idėja parodė ir Lietuvos vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, taip pat ir opozicinės socialdemokratų frakcijos atstovė Dovilė Šakalienė.
Gal pradžioje pripažinkime, kad importuoti Skandinavijos politiką į Lietuvą ir tikėtis gerų rezultatų būtų turbūt lygiai tiek pat naivu, kaip balsuoti už Gitaną Nausėdą ir tikėtis švediškų vertybių bei gyvenimo standartų. Nors daug kas to norėtų, panašu, kad iš Skandinavijos iki šiol nepavyko atsivežti nei žmogaus, nei socialinių teisių, nei mokestinės politikos – bet kažkaip staiga susidomėjome Danijos kontroversiška imigracijos politika.
Belaukiant Danijos princesės oficialaus vizito į Lietuvą valstybių diplomatinių santykių šimtmečio proga, norisi paklausti: ar Lietuvai tikrai verta skolintis idėjų iš Danijos ir apskritai lygintis su ja?
Danijos socialdemokratų populizmas
Pradėkime nuo ministro Matias Tesfaye biografijos, kuri puikiai iliustruoja šios šalies bendrą posūkį į populistinę dešinę. Pats būdamas pabėgėlio iš Etiopijos sūnus, Matias buvo tiek komunistų, tiek ekosocialistų partijos, o galų gale Danijos socialdemokratų partijos narys. Pastarosios partijos sąraše jis buvo išrinktas 2015 m., o nuo 2019 m. vadovauja minėtai ministrijai. Jau nuo 2015 m. jis užsidirbo „hardkorinio“ Danijos sienų gynėjo pravardę, argumentuodamas, kad griežta migracijos politika dera su socialdemokratinėmis vertybėmis.
Pasižiūrėkime ir į pačią šiuo metu valdančiąją Socialdemokratų partiją, kurioje nemažai problemų. Socialdemokratų partija yra stipriausia Danijos partija, ilgiausiai valdžiusi šalį nuo Pirmojo pasaulinio karo (dalyvavo 23 iš 39 vyriausybių). Iki 1980-ųjų metų partijos ideologija buvo bendrai socialdemokratinė, o jau 1990-aisiais metais pasirinko trečiojo kelio ideologiją. Partija išrado ir „flexicurity“ (lankstisaugos) sampratą: idėja, kad reikalingos stiprios valstybinės pašalpos, bet ir Darbo kodeksas, leidžiantis lengviau atleisti darbuotojus.
Šios partijos lyderiai 2017 m. sukėlė kontroversiją Europoje (o ypač – kitose Skandinavijos šalyse), kai pasakė, jog visi migrantai, gavę leidimą gyventi Danijoje, turės prievolę dirbti. Toks nusistatymas buvo atsakymas į populistinę nuostatą, jog visų migrantų svajonė yra tapti „pašalpiniais“ Danijoje.
2021 m. savo Naujųjų metų kalboje dabartinė šios partijos lyderė ir šalies premjerė Mette Frederiksen teigė, kad ši tvarka toliau galios ir kad per tam tikrą laiką darbo nesusiradę leidimo gyventi gavėjai turės prievolę dirbti pilnu etatu, t.y., 37 valandas per savaitę. Lieka neaišku, kaip priverstinis darbas dera su socialdemokratinėmis vertybėmis.
Tarptautinė ir vietinė kritika
Apskritai Danijos valdžia ir parlamentas (Folketingas) yra gavę nemažai kritikos ir iš tarptautinių organizacijų dėl savo nužmoginančios imigracijos politikos. Garsus pavyzdys yra 2016 m. priimtas „papuošalų įstatymas“, kuris numato, kad policija gali atimti iš pabėgėlių vertingus jų daiktus, nuo pinigų, telefonų, kompiuterių ir mašinos iki auksinių papuošalų – tam, kad iš tų pinigų būtų finansuojamas pabėgėlių buvimas Danijoje.
Šis įstatymas buvo pasiūlytas populistinės dešinosios Danijos liaudies partijos, palaikytas didelės Folketingo daugumos, įskaitant socialdemokratus. Jungtinių Tautų, UNHCR institucijos ir žmogaus teisių organizacijos įstatymą vertino labai panašiai: jis yra dehumanizuojantis ir diskriminuojantis.
Buvusi Danijos imigracijos ir integracijos ministrė Inger Støjberg gynė įstatymą, nes jis esą nebuvo daug kartų taikytas. Be to, teigė, jog imigrantų kiekis mažėja, ir kad tai reiškia, jog pavyko sukurti Danijos, kaip migrantams nedraugiškos šalies įspūdį, per daug nepažeidžiant žmogaus teisių.
Kiti mano, kad pabėgėliai pradėjo ieškoti kitų būdų, kaip atsigabenti savo turtą į Daniją. Be to, tai pačiai Inger Støjberg šių metų vasario mėn. buvo iškelta apkalta, kad ji, būdama ministrė, neteisėtai liepė skirstyti prieglobsčio prašytojų poras į skirtingas stovyklas. Didelei daliai Danijos Folketingo įrodymų pakako ir apkalta buvo sėkminga.
Lietuvos pozicija?
Sprendimų beieškant, reikia pagalvoti, ar Lietuva tikrai gali lygiuotis su Danija dėl migracijos politikos?
Pirma, Danijos idėja siųsti migrantus į tokias šalis kaip Ruanda yra iš tikrųjų gana ciniška ir pragmatiška. Ruanda yra šalis, kurioje dabar gyvena apie 155,000 pabėgėlių ir kiekvienas metais jų atvažiuoja vis daugiau, tačiau iš Ruandos emigruoja daugiau žmonių nei atvažiuoja. Tam tikra prasme, Ruandai gali apsimokėti priimti pabėgėlius, nes dėl emigracijos jai gali pritrūkti gyventojų.
Antra, tenka pripažinti, kad Lietuva yra artimesnė trečiojo pasaulio šalimis pagal savo „migracijos balansą“ nei Danija. Tik 2020 metais Lietuvoje pirmą kartą pastebėta, kad daugiau žmonių imigravo į Lietuvą nei emigravo iš jos. Nors, tiesa, dauguma migrantų yra tie patys lietuviai, grįžtantys praleidę po vieną ar du dešimtmečius užsienyje. Trečiųjų šalių piliečių, išskyrus pavienes išimtis (čia įskaitau ir save), Lietuva vis dar nelabai traukia.
Ką daryti? Iš dešiniųjų politikų tenka girdėti, kad Lietuva negali užsiimti gelbėtojo vaidmeniu dėl resursų trūkumo, ir kad privalome „apginti“ Europos Sąjungos turtingesnes šalis nuo „neteisėtų migrantų“. Sutinku, kad gelbėtojo vaidmuo dabartiniam politiniam klimatui netinka. Tačiau, jei šioje situacijoje norėtume tikrai padaryti kažką gero tiek Lietuvai, tiek pabėgėliams, tada pinigų nereikia panaudoti trečiųjų šalių pabėgėlių centrams, o investuoti į pačius pabėgėlius. Jie yra žmonės, kurie galėtų potencialiai likti ir dirbti Lietuvoje, kurti vertę sau ir visuomenei. Jei to norime, reikėtų tik sudaryti tinkamas sąlygas likti: itin investuoti pirmiausia į kalbos kursus, taip pat į profesinio mokymosi programas.
O ko tikrai nereikėtų daryti, tai pasiduoti visiškai netinkamoms ir diskriminuojančioms Danijos politiko idėjoms. Matias Tesfaye ir jo Vyriausybės interesas nėra Lietuvos gerovė, o tik pateisinti politiką, dėl kurios jis pats aštriai kritikuojamas.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
