Buvęs JAV gynybos atašė apie NATO: Putinas galėjo tik pasvajoti apie tai, ką dabar turi

Nepasitikėjimo lygis tarp NATO sąjungininkų, atsiradęs dėl JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos retorikos ir veiksmų Europos ir Ukrainos atžvilgiu pasiekė tokį lygį, apie kurį Rusija anksčiau galėjo tik pasvajoti, teigia buvęs JAV gynybos atašė Lietuvoje, Rusijos ekspertas Jeffrey Jennette.

Interviu LRT.lt J. Jennette teigia, kad JAV ir Europos šalių sprendimai yra per stipriai veikiami Rusijos manipuliacijų ir maksimalistinių reikalavimų, o kovojant su Rusijos hibridinėmis atakomis, prie kurių prisideda vis daugiau tarptautinių veikėjų, Vakarams trūksta greičio ir ryžto įvardijant kaltininkus.

– Savo naujausiame „Substack“ įraše apie trišales taikos derybas rašėte, kad Vladimiro Putino tikslas Ukrainoje yra ne Ukraina, o NATO. Ar galėtumėte praplėsti mintį apie tai, kaip Rusija naudoja dabartines derybas, siekdama suskaldyti JAV ir Europą?

– Remdamasis savo patirtimi čia, kur 2011–2014 m. dirbau atašė, ir ilgą laiką stebėdamas Rusiją, galiu pasakyti štai ką.

Kai pažvelgi į Putino retoriką, į jo 2007 m. kalbą Miunchene, į viską, ką jis sako ir daro, tampa aišku, kad ilgalaikė Rusijos idėja yra kova su Vakarais. O Rusijos samprata apie Vakarus iš esmės reiškia JAV ir NATO.

Dar prieš karą Ukrainoje tai visada buvo Rusijos ir NATO konfliktas. Pats Putinas sako, kad karas Ukrainoje yra istorinis konfliktas, bet kartu pabrėžia, kad jis susijęs su NATO. Jo paties žodžiais, tai iš tikrųjų konfliktas dėl NATO plėtros ir su NATO.

Nemanau, kad Putinas planuoja įvesti tankus į NATO teritoriją ir užkariauti NATO – bent jau ne dabar. Tačiau manau, kad jis gali pasiekti pergalę suskaldydamas NATO.

Vienas iš būdų suskaldyti NATO, kaip mes anksčiau svarstėme, galėtų būti kokie nors riboti kariniai veiksmai – pakankamai rimti, kad atrodytų pavojingai, bet ne tokie, kurie automatiškai iššauktų NATO penktojo straipsnio panaudojimą. Europa tokiu atveju galbūt pasakytų: „Taip, tai blogai“, bet realiai nieko nedarytų.

Tačiau dabar, man atrodo, Putinas turi kažką, ko pats tikriausiai negalėjo tikėtis.

Jei prisiminsime [JAV viceprezidento JD Vance`o] pareiškimus apie Europą praėjusių metų Miuncheno saugumo konferencijoje, jie skambėjo maždaug taip: „Tvarkykitės patys.“ Ir jei pažvelgsime į prezidento Trumpo pokalbį su [Ukrainos] prezidentu Volodymyru Zelenskiu Ovaliajame kabinete prieš maždaug metus – tą labai įtemptą pokalbį, kai jie iš esmės vienas ant kito šaukė – matysime, kad prezidentas Trumpas apie Europą nuolat kalba labai neigiamai.

Dar konkrečiau – Trumpas kalba apie Kanados prijungimą kaip 51-ąją valstiją arba apie galimybę jėga perimti Grenlandiją. Kai jis pradeda kalbėti tokius dalykus, dalis žmonių linkę į tai nekreipti dėmesio ir sako, kad tai tiesiog jo retorika. Tačiau visiškai to ignoruoti taip pat negalima.

Matome, kad Kanada pradeda imtis sąmoningų veiksmų – ne ginklu gintis nuo JAV, bet, pavyzdžiui, nutraukti kai kuriuos ryšius ar mažinti karinį bendradarbiavimą. Danija taip pat turi rimtai svarstyti, ar jai gali tekti imtis tam tikrų veiksmų.

Tai yra rezultatai, apie kuriuos Putinas galėjo tik pasvajoti: kad NATO viduje atsirastų dvi šalys, kurios visiškai rimtai turi sau užduoti klausimą, ar JAV nėra didesnė grėsmė nei Rusija.

Nesakau, kad JAV yra didesnė grėsmė. Tačiau pats faktas, kad šalys apskritai pradeda svarstyti tokį klausimą, jau yra tam tikra informacinė Putino pergalė.

Dabar vis dažniau girdėsime klausimą: ar JAV iš tikrųjų laikytųsi penktojo straipsnio? Kiti JAV pareigūnai sakys, kad, žinoma, laikytųsi. Tačiau vien tai, kad žmonės pradeda kelti šį klausimą, mano nuomone, rodo, kad Putinas jau pasiekė tam tikrų pergalių.

– Per ketvirtąsias Rusijos plataus masto invazijos metines JAV susilaikė nuo balsavimo Jungtinėse Tautose, kuriuo buvo raginama užtikrinti ilgalaikę taiką Ukrainoje, reikalaujant nedelsiant ir besąlygiškai nutraukti ugnį. JAV atstovai argumentavo, kad rezoliucijos tekstas gali pakenkti JAV diplomatinėms pastangoms užbaigti karą. Kokią žinią tai siunčia Rusijai?

– Taip. Jei pažiūrėtume dar plačiau, tai matome ir ankstesnius dalykus – pavyzdžiui, Europos išstūmimas iš derybų proceso. Iš pradžių buvo keli susitikimai, kai Rusija derėjosi tik su Jungtinėmis Valstijomis, netgi be Ukrainos. Tai iš esmės leidžia Rusijai taikyti vadinamąją saliamio pjaustymo taktiką – skaldyti ir pamažu užkariauti NATO. Jie derasi su JAV, o tada gali NATO ar Europai pasakyti: štai, ką su mumis susitarė Jungtinės Valstijos. Tai viena problema.

Kita žinia, kurią tai siunčia, yra ta, kad JAV, atrodo, nemano, jog Europa turėtų dalyvauti derybose sudarant taikos planą, tačiau tuo pačiu metu tikisi, kad Europa tą planą įgyvendins. O tai iš esmės yra nesuderinama. Dėl to siunčiamos žinios tampa labai nenuoseklios – tiek Ukrainai, tiek Europai, tiek Rusijai.

Kartais prezidentas Trumpas supyksta ir imasi veiksmų, pavyzdžiui, įveda sankcijas. Jis įvedė sankcijas vadinamajam Rusijos šešėliniam laivynui.
Bet tada po kiek laiko pereina prie kitos temos. Tada visai neseniai jis vėl ėmė daryti spaudimą (pirmiausia Ukrainai – LRT.lt) ir kalbėti apie tai, kad iki birželio turėtų būti priimtas koks nors sprendimas ar sudaryta taika. Iš šalies visa tai atrodo labai nenuoseklu.

– Tačiau nenuoseklumo požymių matyti ir Europoje. Pavyzdžiui, pasak žiniasklaidos pranešimų, per virtualų norinčiųjų koalicijos susitikimą vasario 24 d. didžiosios Europos šalys susitarė, kad taikos palaikymo pajėgos pokario Ukrainoje galėtų būti dislokuotos tik su Rusijos sutikimu. Visi puikiai žinome Rusijos poziciją šiuo klausimu.

– Man atrodo, kad daugelis priima Rusijos maksimalistinius reikalavimus už gryną pinigą ir netgi ima manyti, jog tai yra galutinė Rusijos pozicija. Tačiau Rusija derybose veikia kitaip. Ji kelia maksimalistinius reikalavimus ir tikisi, kad bent dalis jų bus patenkinta vien tam, kad derybos apskritai galėtų vykti. Taip jie dirba.

Todėl kai Vakarų šalys pradeda kalbėti tokius dalykus, jos iš esmės perima Rusijos mąstymą. Tai yra Rusijos taikomos refleksinės kontrolės pavyzdys (refleksinė kontrolė – tai gebėjimas priversti priešininką priimti sprendimus, naudingus tau, bet žalingus jam pačiam, pateikiant jam specialiai atrinktą selektyvią informaciją – LRT.lt).

Kitaip tariant, Rusija bando priversti Vakarus pačius apriboti savo veiksmų lauką.

Vakarai pradeda svarstyti tik tuos sprendimus, kurie, jų manymu, būtų priimtini Rusijai, o ne tuos, kurie iš tikrųjų galėtų būti įgyvendinti.

Jei lauksi Rusijos leidimo siųsti karius [į Ukrainą] užtikrinti paliaubas, tokio leidimo niekada negausi. Ir jei mąstai pagal tokią logiką, iš esmės pripažįsti, kad problema gali tęstis amžinai.

– Diplomatija ir propaganda nėra vieninteliai ginklai, kuriuos Rusija naudoja kovodama su NATO. Mes žinome apie dronų ir lėktuvų įskridimus į Aljanso oro erdvę, povandeninių kabelių sabotažą, kibernetines atakas, GPS trukdžius, padegimus ir panašius dalykus. Britų dienraštis „The Telegraph“ praėjusį mėnesį taip pat pranešė, kad Rusijos tarnybos visoje Europoje perka vadinamuosius „Trojos arklių“ namus – pastatus netoli karinių ar svarbių civilinių objektų, kuriuos Rusija galėtų naudoti stebėjimui, sabotažui ar slaptoms operacijoms. Kokią grėsmę Europai kelia tokio „trojos arklių“ namų tinklas ir ar Europa pakankamai prisitaiko prie pilkosios zonos grėsmių?

– Labiausiai nerimą kelia šių vietų fizinis artumas prie svarbios infrastruktūros ar karinių bazių. Tai suteikia galimybę rusų specialiosioms tarnyboms vykdyti sabotažą arba bent jau stebėti, kas vyksta – kas atvyksta, kas išvyksta.

Net jei tai tiesiog namas už bazės ribų, tarkime, Bulgarijoje, jis gali veikti kaip žvalgybos platforma. Jei iš ten matai, kad bazėje vienu metu stovi 20 JAV lėktuvų, tai jau yra svarbi informacija. Taigi tam tikra prasme tai jau yra grėsmė.

Tačiau čia atsiranda ir pilietinių laisvių problema, susijusi su nuosavybe. Negalite tiesiog pasakyti, kad jie negali pirkti nekilnojamojo turto. Galbūt su Rusija jau galima tai padaryti, bet pavyzdžiui, JAV turime panašią diskusiją dėl kinų perkamos žemės netoli karinių bazių – nėra aiškių, universalių taisyklių, kaip tai riboti.

Žmones pirmiausia reikia įtikinti, kad grėsmė apskritai egzistuoja. Jei išeitume į gatvę ir paklaustume žmonių: „Skalėje nuo 1 iki 10, kokia, jūsų manymu, yra Rusijos grėsmė?“, atsakymai labai skirtųsi. Lietuvoje skaičius tikriausiai būtų aukštesnis, bet jei tą patį klausimą užduotume Vokietijoje, Bulgarijoje, Portugalijoje ar net JAV, atsakymai būtų visai kitokie. Todėl pirmas žingsnis – pripažinti, kad tai yra grėsmė.

Kartais sakau kolegoms, kad kai viską vadiname „hibridiniu karu“, „pilkąja zona“ ar „konfliktu“, tai gali būti suprantama tik kariškiams, tačiau kartu tai tampa savotiška prielaida vėlesnėms diskusijoms apie penktąjį straipsnį.

Jei kibernetinę ataką vadiname ataka, tai ji ir yra ataka. Tai nėra tas pats, kas tanko šūvis, bet istorijoje turime daug pavyzdžių: jei prieš 200 metų kažkas įplaukdavo į jūsų uostą ir susprogdindavo jį kartu su naftos sandėliais, tai buvo laikoma karo veiksmu.

Dabar, jei GRU operatyvininkai atskraidiną droną ir kažką susprogdina, nesugebame to apibrėžti. Taigi vis dar turime problemų su grėsmės pripažinimu.

Suprantu, kad tai sudėtinga, ypač demokratinėse valstybėse: jei politiškai patogiau kažko nematyti, dažnai apsimetama, kad to nėra. Vidaus politika, rinkimai ir kiti veiksniai taip pat daro įtaką. Tačiau galiausiai Rusija visada tampa save išpildančia pranašyste, ji nesikuklins parodyti, ką reiškia ignoruoti šią problemą.

– Net jei grėsmės būtų tinkamai pripažįstamos, ar Europa turi veiksmingų būdų atsakyti Rusijai hibridinėje srityje?

– Tai sudėtingas klausimas, nes pirmasis žingsnis atsakant į tokias grėsmes yra labai greitas ir aiškus atsakomybės priskyrimas.

Dažnai žiniasklaidoje matome straipsnius, kuriuose, pavyzdžiui, Danijos žvalgybos pareigūnas sako, kad „tai galėjo būti GRU“. Na, man tai kažką reiškia, bet platesnei visuomenei – nebūtinai. Be to, tokie pareiškimai dažnai pasirodo praėjus dviem savaitėms po įvykio.

Pateiksiu trumpą pavyzdį. 2018 m. buvau čia [Lietuvoje] per karines pratybas, ir tada įvyko incidentas – JAV karinė transporto priemonė susidūrė su kitu automobiliu. Rusai nusprendė tuo pasinaudoti propagandai. Jie labai greitai paskelbė straipsnį su suklastota nuotrauka: ant žemės numestas dviratis, šalia – tariamai žuvęs berniukas. Visa tai buvo pateikta kaip JAV karių sukeltas incidentas.

Tačiau tai buvo didelės pratybos, jose dalyvavo ir Lietuvos pajėgos, todėl tokie dalykai buvo atidžiai stebimi. Dėl to, kai šis straipsnis pasirodė žiniasklaidoje, pasakojimas jau buvo visai kitoks – ne apie tai, kad JAV kariai nužudė berniuką, o apie tai, kad Rusija bandė paskleisti akivaizdžią propagandą.

Todėl greitas atsakomybės priskyrimas yra labai svarbus. Aš vis dar naudoju šį pavyzdį, ir žmonės šiandien iš jo juokiasi, nes propaganda buvo akivaizdi ir prastai padaryta.

Kartais, man atrodo, mes patys sau kenkiame. Pavyzdžiui, 2014 m., kai Kryme pasirodė vadinamieji žalieji žmogeliukai. Net mano vaikai žinojo, kad tai rusai. Visi matė, kad tai rusai. Bet oficialiai buvo vengiama tai pasakyti, nes nenorėta atrodyti pernelyg agresyviai ir buvo bandoma laikytis labai aukšto teisinio įrodymo standarto, užuot tiesiog pasakius: „Tai yra Rusija.“ O būtent tai ir yra pirmas žingsnis, jei norime kažką daryti.

Antrasis žingsnis – atsakas.

Ir čia mes patys save ribojame. Pavyzdžiui, manome, kad Rusijos kibernetinė ataka prieš mūsų sistemas nėra pakankama priežastis aktyvuoti penktąjį straipsnį. Bet tuo pačiu dažnai viešai susilaikome nuo bet kokio atsako. Žinau, kad tam tikri veiksmai vyksta, bet jei tai nėra penktojo straipsnio situacija, kodėl neatsakome bent jau tuo pačiu lygiu patys?

Pavyzdžiui, jei Rusija atakuoja infrastruktūrą Lietuvoje, vietoj to, kad ieškotume atsako, kuris būtų politiškai patogus ir nesukeltų papildomų problemų – tarkime, nepykdytų JAV ar kitų partnerių – galėtume labai aiškiai pasakyti: „Rusija tai padarė. Ir dėl to mes didiname savo paramą Ukrainai.“

Tai būtų asimetrinis atsakas jau egzistuojančiame konflikte. Tokiu būdu Rusija sumokėtų už savo veiksmus, o ryšys tarp jų veiksmų ir mūsų atsako būtų aiškus.

Tada situacija nebūtų tokia paprasta, kaip dabar: Rusija susprogdina kokį nors objektą, ir viskas tuo baigiasi. Vietoj to būtų aišku, kad jei jie tai padaro, mes, pavyzdžiui, dar labiau remsime Ukrainos smūgius prieš Rusijos naftos infrastruktūrą ar kitus svarbius taikinius. Rusija visada bando stumti ribas vis toliau, bet kai sulaukia aiškaus atsako, paprastai šiek tiek pristabdo.

– Paskutinis dalykas, kurį norėčiau paliesti, yra tarptautinis hibridinio karo prieš Europos šalis aspektas. Jau minėtas britų dienraštis „The Telegraph“ neseniai skelbė, kad tunelių ekspertai iš Artimųjų Rytų grupuočių, tokių kaip „Hamas“, „Hezbollah“ ar kitų Irano remiamų organizacijų, padeda Baltarusijai projektuoti ir kasti tunelius, kuriais į Europą gabenami neteisėti migrantai. Tai tik vienas pavyzdys, bet klausimas platesnis: kokiu mastu Rusijos partneriai Artimuosiuose Rytuose, Azijoje ar galbūt Afrikoje dalyvauja hibridiniame kare prieš Europą? Ar jis tampa globalus?

– Tam tikru mastu tai vis dar yra Rusijos ir Baltarusijos veikla, vykdoma jų pačių žmonių. Tačiau kartu tai tampa ir platesniu, tarptautiniu reiškiniu – panašiai kaip ir pats karas Ukrainoje.

Matome, kad jie atsiveža Šiaurės Korėjos karius, bendradarbiauja su Kinija.

– Rusijos pusėje kariauja ir samdiniai iš Afrikos.

– Taip, afrikiečiai taip pat prisijungia prie rusų pajėgų. Ir kai Rusija turi tokius ryšius, tai sukuria daug galimybių.

Rusija taip pat labai gerai moka naudotis nusikalstamais tinklais, nes tai leidžia viską lengvai paneigti. Jie gali sakyti: „Tai ne Rusijos vyriausybė.“ Bet jei jūsų šalyje veikia, pavyzdžiui, hakerių ferma, akivaizdu, kad ji negalėtų egzistuoti be tam tikro valdžios leidimo ar bent jau toleravimo. O mes kartais leidžiame jiems tuo pasinaudoti ir sakome: „Na, turbūt tai tiesiog nusikaltėliai.“

A few days ago Polish border guards @Straz_Graniczna discovered a tunnel into Poland from Belarus. It was used for trafficking illegal migrants into western Europe.

130 illegal migrants were caught. Mainly Afghani and Pakistanis, Indians, Nepalese, and Bangladeshis. pic.twitter.com/dOaG5euoGc

— Polish Connection (@PoleConnection) December 15, 2025

Tačiau Rusijoje sunku būti nusikaltėliu be valdžios leidimo. Todėl Rusijai nesunku pasitelkti įvairius nusikalstamus elementus. Jei jiems sumokama, jie dirbs – ne iš patriotizmo, o dėl pinigų. Ir kuo toliau tie žmonės yra nuo Rusijos valdžios, tuo lengviau viską paneigti.

– Bet ar matote, kad tokios šalys kaip Iranas, Šiaurės Korėja ar Kinija yra ideologiškai suinteresuotos dalyvauti šiame konflikte prieš vadinamąjį kolektyvinį Vakarų pasaulį?

– Manau, kad ideologinis aspektas čia taip pat svarbus. Vienas iš dalykų, kuriuos daro Putinas, yra bandymas formuoti platesnį pasakojimą apie šį karą. Vakarai kartais pamiršta, kad Rusija vis dar turi auditoriją tarptautinėje sistemoje – tarp šalių, kurioms nepatinka JAV politika.

Jei Rusija pristato karą Ukrainoje kaip karą prieš Vakarus ir NATO, ir gali sakyti, kad jau ketverius metus kovoja su NATO ir vis dar nėra nugalėta, tam tikrai auditorijai tai skamba įtikinamai.

Tada jie gali sakyti: NATO įstrigo, Ukraina neįstojo į NATO – bent jau kol kas. Tai tampa naratyvu, kurį Rusija naudoja BRICS susitikimuose ar kituose tarptautiniuose forumuose.

Tai nebūtinai reiškia, kad tos šalys tiesiogiai padės Rusijai, pavyzdžiui, kasti tunelius ar vykdyti konkrečias operacijas. Tačiau toks naratyvas gali paskatinti kai kurias valstybes elgtis palankiau Rusijai – pavyzdžiui, Šiaurės Korėja gali manyti, kad verta [Ukrainoje] įgyti kovinės patirties, kitos šalys gali būti labiau linkusios pirkti rusišką naftą ar padėti Rusijai apeiti sankcijas.

Taigi dalyvavimas nebūtinai turi būti tiesioginis. Kartais pakanka netiesioginės paramos arba tiesiog užsimerkti ir leisti dalykams vykti.

Jei pažvelgtume į balsavimus Jungtinėse Tautose, JAV nebuvo vienintelė šalis, kuri susilaikė – buvo ir tokių, kurios balsavo prieš. Tai nėra klubas, kuriam paprastai norėtum priklausyti. Bet toks klubas egzistuoja.