Šiomis dienomis daug kalbame apie matematiką, todėl pradėsiu nuo skaičių. 2016 m. Lietuvoje buvo daugiau nei 22 tūkstančiai jaunesnių nei 50 m. mokytojų. Praėjus septyneriems metams, nebėra nė 15 tūkstančių. Tuo tarpu vyresnių nei 50 m. mokytojų skaičius išliko daugmaž stabilus – apie 22 tūkstančius.
Kitaip tariant, santykis pakito nuo maždaug vienas ir vienas iki vienas ir pusantro. Mokytojų vidutinis amžius kasmet stabiliai kyla į viršų.
Čia noriu užbėgti už akių kritikai – aprašau šiuos skaičius ne dėl to, kad norėčiau skirstyti mokytojus pagal amžių. Bet kokio amžiaus mokytojas gali būti pats geriausias. Ir aš labai tikiuosi, kad kuo daugiau pensinio amžiaus mokytojų dar kurį laiką liks mokyklose, nes mums jų labai reikia.
Tiesiog konstatuoju faktus – kasmet daugiau mokytojų išeina, nei ateina, o pagal mokytojų amžiaus rodiklį esame tarp 5 blogiausių EBPO valstybių. Šie skaičiai yra tiksinti mūsų švietimo bomba.
Prieš kelias savaites vykusioje „Lietuva 2050“ projekto diskusijoje siūliau atsisakyti visų nekonkrečių teiginių apie „prielaidas švietimo reformai“, už kurių pasislėpti gali bet kas – dar labiau nei už „prestižinės profesijos“. Vietoj to iki 2030-ųjų siūlau įsivardinti vieną vienintelį esminį tikslą – subalansuoti pedagogų skaičių šalyje, užtikrinant, kad ateinančių naujų mokytojų būtų tiek pat ar daugiau nei išeinančių.
Tiesiog konstatuoju faktus – kasmet daugiau mokytojų išeina, nei ateina, o pagal mokytojų amžiaus rodiklį esame tarp 5 blogiausių EBPO valstybių.
Tai galėtų būti vienas labai konkretus tikslas, kurio dažnai trūksta abstrakčiuose dokumentuose. Be jo tikėtis kokių nors kitų švietimo pasiekimų nėra įmanoma.
Kaip galime to pasiekti?
Pradėsiu nuo kelių tapti mokytoju. Pirmiausia turime suprasti, kad istoriniai keliai tapti mokytoju nebeatspindi realybės. Po bakalauro stojimų pasipilančios antraštės apie pedagogikos studijų skaičius parodo tik dalį siekiančių tapti mokytojais. Kasmet vis didesni skaičiai į pedagogikos profesines studijas atkeliauja jau po kitų sričių bakalauro studijų. Arba... tiesiog ateina į mokyklas.
Pasidalinsiu Vilniaus miesto realybėmis. Praėjusiais metais pakvietėme mokytojus teikti paraiškas dėl savivaldybės finansuojamų studijų, įsipareigoti bent dvejus metus po to dirbti Vilniaus mieste. Sulaukėme daugiau nei pusės tūkstančio paraiškų, iš jų finansavome apie pusantro šimto.
Praėjo metai, o poreikis nesumažėjo, tik išaugo. Šiemet sulaukėme... 750 paraiškų!
Iš jų daugiau nei 200 – neturinčių pedagogo kvalifikacijos, bet beveik visi – jau dirbantys mokytojai, kuriuos rekomenduoja jų mokyklų vadovai. Dar daugiau nei 100 nori įgyti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo kompetencijų, beveik 50 – pradinio ugdymo, nes jos yra būtinos jų dabartiniame darbe. Taip pat labai populiarios specialiosios pedagogikos ir logopedijos studijos, nes šių specialistų dabar labai trūksta.
Pagal įstatymą, asmuo gali pradėti dirbti mokykloje neturėdamas pedagoginio išsilavinimo arba visų reikiamų kompetencijų, tačiau turi jas įgyti per dvejus metus. Vilniuje per pastaruosius metus kasmet auga mokytojų be pedagoginio išsilavinimo skaičius. Šiemet tokių – virš 350, neskaičiuojant ikimokyklinio ugdymo specialistų.
Ką bandau pasakyti – žmonės ateina į mokyklas kitais keliais, ir, atsižvelgiant į jų poreikį, turime ne užsimerkti, o aktyviai skatinti lankstesnius modelius. Pavyzdžiui, Olandijoje, gerokai seniau susirūpinusioje dėl savo pedagogų amžiaus vidurkio, buvo įsteigtas nacionalinis kompetencijų vertinimo centras, padedantis norinčiajam būti pedagogu įsivertinti, kokių studijų jam reikia: gal jis jau neformaliu būdu dirbo pedagogu, gal jam reikalingas tik vienas ar kitas modulis, o ne visos studijos.
Toks centras Lietuvoje leistų padidinti profesijos lankstumą ir lengviau atkeliauti į mokyklas prasmingo darbo ieškantiems savo srities profesionalams, turintiems pedagoginį polinkį. Tai ypač aktualu tiksliųjų mokslų atstovams, su kurių atlyginimais rinkoje konkuruoti beveik neįmanoma, o trūkumas – pats ryškiausias.
Antra, šiuo metu pedagogikos studentams skiriamos stipendijos yra nebloga skatinamoji priemonė, tačiau galėtų veikti geriau. Ypač dalykinėse bakalauro studijose toli gražu ne visi studentai vėliau iš tiesų pasirenka pedagogo kelią.
Man labai patiko vieno pažįstamo pedagogo pasiūlyta idėja, kad tokia stipendija galėtų būti skaidoma į dvi dalis: dalis gaunama iškart, o kita dalis kaupiama kaip pirmųjų dvejų metų fondas pradėjus dirbti, taip padidinant pradedančiojo mokytojo atlyginimą ir papildomai paskatinant studentą iš tiesų išbandyti mokytojo darbą.
Trečia, ši diskusija neįmanoma neaptariant atlyginimų. Nors jie nėra vienintelis rodiklis renkantis darbą, tačiau kai šalyje bręsta esminė švietimo krizė, reikalingos neeilinės investicijos. Suprantant, kad valstybės lėšos yra ribotos, o paprastai keliant atlyginimus daugiausiai jie kyla tiems, kurių stažas ir kategorija aukščiausia, apmąstyti išmesiu labai radikalią mintį: pavyzdžiui, apversti atlyginimų piramidę ir pirmiausia drastiškai pakelti atlyginimus pradedantiesiems, mažiausią stažą turintiems mokytojams. Ir tik vėlesniais metais, palaipsniui, tolygiai kelti atlyginimus kitiems.
Net ir Vilniuje, kuriame kasmet ateina keli šimtai naujų mokytojų, o studentai lieka noriau nei regionuose, situacija kol kas toliau prastėja: jaunesnių ir vyresnių mokytojų santykis kasmet blogėja.
Suprantu, kad vien parašydama tokią mintį susilauksiu daug kritikos. Tačiau prieš mesdami akmenį, sugrįžkite prie straipsnio pradžioje išdėstytų skaičių ir pasiūlykite realų alternatyvų sprendimą. Galima ir reikia reikalauti bendro atlyginimo pakėlimo – tai irgi svarbu. Tačiau, nepaisant to, kad mokytojų atlyginimai statistikos departamento duomenimis, nuo 2017 m. vidutiniškai kilo daugiau nei dvigubai, pradedančiųjų mokytojų atlyginimai vis dar yra toli nuo deklaruojamo vidurkio.
Turime įsisąmoninti problemos mastą. Net ir Vilniuje, kuriame kasmet ateina keli šimtai naujų mokytojų, o studentai lieka noriau nei regionuose, situacija kol kas toliau prastėja: jaunesnių ir vyresnių mokytojų santykis kasmet blogėja. Jau dabar mieste dirba daugiau nei 8 procentai pensinio amžiaus mokytojų. Kadangi miestas auga, reikalingas vis didesnis mokytojų skaičius – ne tik vietoje išeinančiųjų į pensiją, bet dar ir augančio miesto poreikiams atliepti.
Be to, dalis mokytojų mokyklas palieka ne dėl amžiaus, o dėl kitų priežasčių – dėl to, kad nebepakelia virškrūvių, kurie susidaro dėl kolegų trūkumo, biurokratijos, ar nėra patenkinti kitomis darbo sąlygomis. Pernai metų duomenimis, Vilniuje daugiau nei 65 procentai mokytojų dirbo daugiau nei etatu – tai antras pagal dydį toks skaičius šalyje. Tokie krūviai, papildomas korepetitoriavimas ar darbas visos dienos mokykloje, siekiant prisidurti prie atlyginimo, ypač paveikia pradedančius mokytojus, kuriems pasirengti pamokoms dar reikia skirti ypač daug laiko.
Viename straipsnyje visų priežasčių neaprėpsi, tačiau be atlygio svarbu nepamiršti ir kitų dedamųjų – geros vadybos, draugiško kolektyvo, pasitikinčių tėvų... Stabtelėsiu ties paskutiniu, nes apie jį girdžiu vis daugiau – istorijas apie mokytojus, kurie ima bijoti bet kokių inovatyvesnių sprendimų ar netgi parašyti mokinių pažymius dienynuose, nes nebeatsigina nepatenkintų tėvų. Ir tai irgi virsta atskira švietimo problema, apie kurią reikia kalbėti.
Testuokite vaikus kiek tik norite, sukurkite pačius įmantriausius egzaminus, parašykite pačius geriausius vadovėlius... Jei šalia mokinio nestovės geras mokytojas, jokia reforma niekada nepadės.
Turbūt matėte tą karikatūrą, kad šešiasdešimtaisiais tėvai dėl prasto pažymio prašydavo pasiaiškinti savo vaiko, o dabar – mokytojo? Profesijos prestižas prasideda ir čia.
Aš noriu tikėti, kad jei kaip visuomenė aiškiai įsivardiname, jog švietimo kokybė yra kertinė šalies ateities ašis (o tai užkoduota ir „Lietuva 2050“ tekste), ir jei aiškiai sutarsime, kokia šiuo metu yra pagrindinė problema, tada galėtume sutarti net ir dėl labai radikalių pasiūlymų – nebūtinai mano aprašytų, bet tokių, kurie išspręstų problemą.
Gal mano mintys sukels kitų gerų idėjų – diskutuokim. Man aišku tik viena: to, kas daroma dabar, tikrai nepakanka. Nors tikrai matau pozityvių tendencijų, tačiau problemos gylis reikalauja drastiškesnių priemonių.
Testuokite vaikus kiek tik norite, sukurkite pačius įmantriausius egzaminus, parašykite pačius geriausius vadovėlius... Jei šalia mokinio nestovės geras mokytojas, jokia reforma niekada nepadės. Tą kartoja visi švietimo tyrimai.
Neteigiu, kad dabar reikia sustabdyti viską, kas daroma, tik kad šiuo metu švietime yra viena pagrindinė problema. Ir jai būtina skirti visą dėmesį.
