Pasak Aristotelio, žmogus iš prigimties yra „politinis gyvūnas“ ar „politinė būtybė“, kitaip sakant „socialinė būtybė, prigimtinai linkusi gyventi bendruomenėje (polis, t. y. miestas –valstybė) ir siekti bendrojo gėrio, nes tik politinėje bendruomenėje žmogus gali realizuoti savo potencialą ir būti laimingas“. Krikščioniška tradicija perėmė Antikos mąstytojų išmintį, nes kaip sakė Bažnyčios mokytojas Tomas Akvinietis (1225–1274), „malonė nepanaikina žmogaus prigimties, bet ją perkeičia ir tobulina“.
Krikščionybė grįsta Dievo ir artimo meile, bet „artimas“ nereiškia kraujo giminės, to paties tikėjimo ar politinių pažiūrų. Broliška meilė ne emocinis (kintantis) ryšys, o pripažinimas, kad kitas, net neigiantis Dievą, yra Jo kūrinys. Tai Įsikūnijimo religija, todėl krikščionys kviečiami liudyti Evangelijos žinią savo gyvenimu: „Kokia nauda, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi darbų?“ (Jok 2, 14). Visos tradicinės religijos neatmeta žemiškosios realybės ir tuo skiriasi nuo sektantiškų judėjimų.
Antikos filosofo ir Bažnyčios Mokytojo mintys aktualios ir šiandien nors vengiantys reaguoti į kasdienius iššūkius dangstosi pacifizmo, filosofiniais ar tikėjimo argumentais. Paklausus Lietuvoje veikiančių religijų atstovų, ką galvoja apie šiandienos politinius įvykius, dažnas, ypač dvasininkai, atsako „nesikišantys į politiką“, nors yra „politinės būtybės“. Krikščionys primiršta, kad malonė nepanaikina prigimties ir tikintieji yra atsakingi už tai, kas vyksta.
Pastarųjų mėnesių valdančiosios koalicijos, vyriausybės ir prezidentūros veiksmai bei įžūlus melas sukrėtė net jų rinkėjus: už socialdemokratus balsavę meno pasaulio žmonės būrėsi į kultūros asamblėją, o siekis užvaldyti laisvą žodį ir visuomeninį transliuotoją į protestus subūrė dešimtis tūkstančių žmonių visoje Lietuvoje. Tai sugriovė mitą apie Vilniaus burbulą, renginiuose dalyvavo įvairių partijų – išskyrus koalicines – religijų ir pažiūrų žmonės. Tik religinių bendruomenių lyderiai vengia pasakyti, ką galvoja apie tai, kas vyksta, nors tai kelia grėsmę demokratijai, kuri garantuoja religijos laisvę. Tai matyti Kinijoje: režimas išnaudoja religines institucijas paversdamas jas ideologiniais instrumentais, o neklusniuosius naikina. Rusijoje laisvai veikia tik kirilo stačiatikių bendruomenė ir pseudoreliginiai judėjimai.
Religinės bendruomenės lyderio vaidmuo ypač svarbus, jo žodžio laukia ne tik tikintieji. Lietuvos religinių bendruomenių – protestantų (reformatai, liuteronai), katalikų, stačiatikių (Konstantinopolio, Maskvos patriarchatų), musulmonų, žydų, pagonių – vadovai vengia viešai išsakyti savo poziciją vienu ar kitų klausimu, pavyzdžiui, dėl kultūros asamblėjos ar žiniasklaidos protestų. Negirdėdamas lyderio, dažnas, ypač stebintis iš šalies, bendruomenę tapatina su garsiausiai kalbančiu jos nariu.
Šiandien vis daugėja gamtos ir žmogaus sukeltų katastrofų, pasigirsta kalbų apie pasaulio pabaigą, o tai kelia paniką, abejingumą. Evangelija sako, kad „niekas nežino nei dienos, nei valandos“ (Mt 25, 13), tad krikščionys privalo stebėti „laiko“, o ne pabaigos ženklus ir veikti, kad užkirstų kelią būsimoms katastrofoms ar bent palengvintų jų pasekmes. Tai pavyksta, jei darbo imasi visi „polis“ nariai, nepaisydami religinių, politinių, kultūrinių skirtumų.
Katalikų Bažnyčios mokymas ir Vatikano veiksmai liudija, kad krikščioniškas solidarumas peržengia religinius ir kitus barjerus, tai rodo ir kitų religijų atstovai. Katalikų dvasininkams draudžiama dalyvauti aktyvioje politinėje veikloje, bet tai nereiškia pasyvaus stebėjimo, kas vyksta, ypač matant, kaip pažeidžiamos tikinčiųjų ar bendrapiliečių teisės – tai būtų kolaboravimas su pažeidėju.
Donaldui Trumpui priėmus imigracinius įstatymus, JAV katalikų vyskupų konferencija vieningai juos pasmerkė. Visi vyskupai, nuo liberaliausių iki konservatyviausių, sutarė, kad tai pažeidžia asmens teises. Kreipimesi prezidento administracijai konferencijos pirmininkas rašo, kad masiniai imigrantų trėmimai kuria „baimės ir neužtikrintumo atmosferą“ visose imigrantų bendruomenėse, todėl tai „liečia kiekvieną mūsų“. Taip, reikia saugoti šalies sienas, bet privalu gerbti žmogų, „Dievo jam suteiktą orumą. Ne valstybė jį davė, todėl negali ir atimti“. Jis pabrėžia, kad socialinis Bažnyčios mokymas įpareigoja rūpintis „broliais ir seserimis“, gerbti kiekvieną asmenį. Išgirdus, kad imigrantai buvo išsiųsti surakintomis rankomis, sureagavo ir kitų šalių vyskupų konferencijos.
Katalikų dvasininkams draudžiama dalyvauti aktyvioje politinėje veikloje, bet tai nereiškia pasyvaus stebėjimo, kas vyksta, ypač matant, kaip pažeidžiamos tikinčiųjų ar bendrapiliečių teisės – tai būtų kolaboravimas su pažeidėju.
Popiežius Leonas XIV iškart pasakė nepritariantis tokiems veiksmams ir ragino politikus atminti, „ką reiškia būti žmogumi“. Be to, gruodžio mėnesį, atsistatydinus Floridos diecezijos (ten ir Trumpo Mar-a-Lago) vyskupui (dėl amžiaus), paskyrė į jo vietą emigrantus remiantį dvasininką. Popiežius neslepia, kad nepritaria D. Trumpo politikai ir neskuba priimti kvietimo apsilankyti Baltuosiuose rūmuose, kur jau lankėsi jo brolis, aktyvus MAGA rėmėjas. JAV vyskupai griežtai pasmerkė ir valdžios sprendimą panaikinti lėšas labdaros organizacijoms, nes tai kelia realią bado grėsmę: tokie veiksmai pažeidžia krikščioniškos artimo meilės principus ir kiekvieno asmens teises.
Popiežius, priešingai nei jo pirmtakas, aiškiai išreiškė savo poziciją dėl Ukrainos: karą pradėjo rusija. Jis bando spręsti politines ir religines kinų tikinčiųjų problemas: Vatikanui pasirašius sutartį su komunistiniu režimu katalikų bendruomenės situacija tik pablogėjo. Kol galioja Pranciškaus inicijuota sutartis, sunku ką nors keisti, bet jo susitikimai su pogrindinės katalikų bendruomenės vyskupais ir dvasininkais rodo Vatikano pozicijos pasikeitimą. Kaip ir susitikimas su Honkongo hierarchais ir tikinčiaisiais. Atrodytų, tai tik simboliniai gestai, bet tikintiesiems svarbu žinoti, kad Popiežius žino, kas vyksta jų šalyse.
2024 m. rinkimų Prancūzijoje išvakarės, katalikų Bažnyčios dvasininkai ir pasauliečiai atvirai išsakė savo poziciją dėl radikalias idėjas skelbiančių kraštutinės kairės ir dešinės politikų bei judėjimų: jų rinkiminių programų įgyvendinimas keltų riziką demokratinei šalies santvarkai. Pažadas uždrausti abortus negali būti vienintelis kriterijus renkantis už ką balsuoti – reikia pasidomėti, ar šie politikai žada užtikrinti asmens, kad ir kas jis būtų, teises. Prie katalikų kreipimosi į tikinčiųjų bendruomenę prisijungė ir kitos krikščioniškos konfesijos.
Gruodžio pradžioje, po pokalbio su Volodymyru Zelenskiu, Leonas XIV reaguodamas į D. Trumpo administracijos pasisakymus dėl Europos ateities, pareiškė, kad ES privalo dalyvauti derybose dėl taikos Ukrainoje. Jis kritiškai vertina ir JAV vadovo kalbas apie krikščionybės „krizę“ Europoje.
Pažadas uždrausti abortus negali būti vienintelis kriterijus renkantis už ką balsuoti – reikia pasidomėti, ar šie politikai žada užtikrinti asmens, kad ir kas jis būtų, teises.
Šie ir kiti pastarųjų metų įvykiai bei Bažnyčios vadovų veiksmai rodo, kad dvasininkai negali būti pasyviais stebėtojais, ypač kai pažeidžiamos žmogaus teisės ar demokratinės santvarkos normos. Popiežius, kaip Bažnyčios ir Vatikano valstybės vadovas, priima ne tik dvasinius, bet ir politinius sprendimus, reaguoja į tai, kas vyksta. Tyla ar neveiklumas stebint, kas vyksta JAV, reikštų D. Trumpo politikos palaikymą, todėl vietos vyskupų konferencija iškart reagavo.
Pasaulio religinės bendruomenės rodo tarpusavio solidarumą. Po žudynių Australijoje musulmonų bendruomenės iškart pasmerkė islamistų nusikaltimą. Ir Prancūzijos, kur teroristinių išpuolių tik daugėja, musulmonų bendruomenės reaguoja. Aišku, ne visos, bet visuomenė žino jų poziciją šalies ir demokratijos atžvilgiu. Karas Ukrainoje parodė ne tik, kad religija neatsiejama nuo politikos, bet ir tarpreliginį dialogą – režimui nepritariančios religinės bendruomenės susivienijo bendrai kovai.
Pastaraisiais metais Indijoje sustiprėjo hinduistų vykdomas krikščionių – dauguma katalikų – persekiojimas. Valdžia tam tyliai pritaria, metų pradžioje priėmė „atvertimo įstatymą“, kuriuo remiantis galima bet ką suimti, uždaryti bažnyčią. Popiežius ir šalies hierarchai reikalauja, kad valdžia imtųsi priemonių užtikrinti tikinčiųjų – ne tik katalikų – teises. Ir Afrikoje, ypač Nigerijoje, valdžiai toleruojant islamistai naikina krikščionių bendruomenes – lapkričio mėnesį buvo pagrobta 130 mokinių ir jų mokytojų – bet nukenčia ir musulmonai, tad Popiežius ir vietos hierarchai kreipdamiesi į šalies vyriausybę kalba ir apie musulmonų teisių pažeidimus. Kilus gaisrui Paryžiaus Dievo Motinos katedroje reagavo visi, ne tik tikintieji, nes, kaip sakė vieno miestelio meras komunistas, bažnyčia yra bendruomenės centras.
Reikia viltis, kad ir Lietuvos religinių bendruomenių lyderiai reaguos į visuomenei svarbius įvykius, nes Konstituciją neigiančių politikų veiksmų toleravimas yra politika. Šiandien valdžios ir Parlamento daugumos sprendimu pažeidinėjami žmogaus teises garantuojantys įstatymai griauna demokratinę sistemą. Ar religijų lyderių tyla reiškia pritarimą? Ar katalikų hierarchai pritaria Ričardui Doveikai dėl „žodžio laisvės varžymo“, br. Arūnui Peškaičio komentarams apie kultūros asamblėją ir žodžio laisvę ginančius žurnalistus?
Tyla paprastai reiškia pritarimą, o tai neatsiejama nuo atsakomybės prisiėmimo. Ir tarpreliginį dialogą pas mus trikdo tyla – ne visada reaguojama išgirdus apie kitos religinės šventovės išniekinimą ar panašiai, bet kritikos niekada negailima.
