Prieš kelerius metus viename mokytojų seminare paklausiau dalyvių, kiek laiko per savaitę jie iš tikrųjų kalba su kiekvienu mokiniu individualiai. Ne pamokos metu, ne vertindami žinias, o tiesiog kalba. Dauguma atsakė: mažiau nei penkios minutės. Kai kurie – mažiau nei dvi.
Tą pačią savaitę „ChatGPT“ paskelbė, kad turi daugiau nei šimtą milijonų aktyvių vartotojų.
Šie du skaičiai man atrodo svarbiausi šiandienėje diskusijoje apie dirbtinį intelektą švietime. Ne todėl, kad DI yra grėsmė. O todėl, kad jis labai aiškiai parodo, ko mokykla jau seniai nebeturi pakankamai, o gal ir niekad neturėjo – laiko kiekvienam vaikui.
Ilgą laiką mokykla veikė pagal labai paprastą logiką: mokytojas žino, mokinys dar nežino. Visa sistema – pamokų struktūra, vertinimas, tvarkaraščiai – buvo sukurta šiam skirtumui valdyti.
Šis modelis pradeda byrėti ne dėl dirbtinio intelekto. Jis byrėjo anksčiau – nuo tada, kai kiekvienas vaikas kišenėje pradėjo nešiotis prieigą prie beveik visos žmonijos sukaupto žinojimo. DI šį procesą tiesiog pagreitino ir padarė akivaizdų.
Šiandien mokytojas klasėje konkuruoja ne su kitu mokytoju ar vadovėliu. Jis konkuruoja su trimis minutėmis „Youtube“, „TikTok“ ar DI sugeneruoto paaiškinimo, kuris yra greitesnis, vizualesnis ir pasiekiamas bet kuriuo metu.
S. Mitra juos pavadino močiutėmis.
Akivaizdu, kad šiose varžybose mokykla nelaimės. Ir galbūt nereikia.
Prieš daugiau nei dvidešimt metų Indijos mokslininkas Sugata Mitra Naujajame Delyje atliko eksperimentą, kuris vėliau tapo žinomas kaip „Skylė sienoje“. Jis įmontavo kompiuterį sienoje neturtingame rajone ir paliko vaikus su juo vienus – be jokių instrukcijų, be mokytojo. Per kelias valandas vaikai jau naršė internete. Per kelias dienas – mokėsi anglų kalbos ir naudojosi programomis, kurių niekas jiems nerodė.
Tačiau įdomiausias eksperimento posūkis atėjo vėliau, kai Mitra pradėjo vadinamąjį „Granny Cloud“ – projektą, kuriame su vaikais nuotoliniu būdu bendravo savanoriai, dažniausiai vyresnio amžiaus moterys iš Didžiosios Britanijos. Jos nebuvo mokytojos. Jos neaiškino pamokų medžiagos. Jos tiesiog klausėsi, domėjosi, klausė: „O kaip tau tai pavyko? Įdomu, papasakok daugiau.“
Ir būtent tada mokymosi rezultatai šoktelėjo labiausiai. Ne dėl technologijų, bet dėl dėmesio. Tyrimai apie mokymosi motyvaciją nuosekliai rodo, kad aukšti akademiniai lūkesčiai geriausiai veikia tada, kai mokinys kartu patiria ir psichologinį saugumą bei dėmesį.
Šis eksperimentas šiandien man atrodo ne istorinis anekdotas, o labai tikslus diagnostinis įrankis.
Ilgą laiką mokykla veikė pagal labai paprastą logiką: mokytojas žino, mokinys dar nežino.
Jis parodo, kad mokymasis turi du sluoksnius, kuriuos labai lengva supainioti. Pirmasis – informacijos perdavimas. Antrasis – motyvacijos palaikymas. Pirmąjį dirbtinis intelektas gali atlikti gerai, dažnai geriau nei žmogus. Antrąjį kol kas niekaip.
Algoritmas gali diferencijuoti užduotis pagal mokinio lygį. Jis gali pastebėti, kad mokinys tris kartus klydo toje pačioje vietoje, ir pasiūlyti kitą paaiškinimą. Jis gali sutaupyti mokytojui valandas, kurias šis anksčiau praleisdavo rašydamas atsiliepimus ar ruošdamas individualias užduotis. Technologijos pirmą kartą gali ne sumažinti žmogaus vaidmenį mokykloje, o padėti atsirasti jo daugiau.
Galbūt atsakymas paprastesnis, nei atrodo.
Tačiau algoritmas nepastebės, kad vaikas pastarosiomis savaitėmis tapo tylus. Jis nesupras, kad klaidos rašant ne visada reiškia, kad nesuprantama medžiaga, kartais jos reiškia, kad namuose kažkas negerai. Jis nesuteiks to, ką psichologai vadina „saugiu prisirišimu“ – jausmo, kad šalia yra žmogus, kuriam rūpi.
UNESCO prognozuoja, kad iki 2030 metų pasaulyje trūks apie 44 milijonų mokytojų. Didelė dalis šio trūkumo atsiranda ne dėl demografijos, o dėl to, kad mokytojai palieka profesiją – pervargę, neįvertinti, užversti administracine našta. Jei dirbtinis intelektas šią naštą sumažintų bent dalinai, klausimas nebūtų „ar DI pakeis mokytojus“. Klausimas būtų: „Ką mokytojai galėtų nuveikti su atgautu laiku?“
Galbūt atsakymas paprastesnis, nei atrodo.
Ne konkuruoti su technologijomis ten, kur jos jau stipresnės, o naudoti jas tam, kad mokytojas galėtų daugiau laiko skirti tam, ko algoritmai kol kas nesugeba.
Ateities mokykloje bus daug technologijų, nes jos išlaisvina žmones daryti tai, ką kol kas sugeba tik jie – pastebėti, motyvuoti, kurti pasitikėjimą ir padėti mokiniui ne tik gauti informaciją, bet ir išmokti su ja gyventi. S. Mitra juos pavadino močiutėmis.
