„Šiemet ir visuomet siūlau jaustis saugiai ir jaukiai, drabužis – tarsi kūno namai, kuriuose turi būti gera, nepriklausomai nuo įvairių tendencijų“, – sako tekstilės menininkė ir drabužių dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė. „Mados infekcijos“ kolekcijoje ji teigia grįžtanti prie vaikystės prisiminimų.
D. Gudačiauskaitė – tekstilės menininkė, drabužių dizainerė ir teatro kostiumų dailininkė. Kūrybinį kelią pradėjo mados dizaino srityje, vėliau praktiką išplėtojo į tekstilės meną ir tarpdisciplininius projektus. Menininkės kūryboje drabužis tampa metafora ir menine forma, per kurią tyrinėjami žmogaus būties, atminties ir laiko klausimai. Vieni pagrindinių jos kūrybos metodų – senos tekstilės pernaudojimas ir apropriacija.
Mados infekcija užsikrėčiau dar praėjusio tūkstantmečio dešimtajame dešimtmetyje, kai mokiausi vidurinėje mokykloje, Vilniuje vyko pirmieji mados festivaliai „In Vogue“, su draugėmis karpydavome nuotraukas iš laikraščių, klijuodavome į sąsiuvinius kaip mados žurnalus. Šis mados pasaulis atrodė toks magiškas ir nepasiekiamas. Siūdavau lėlėms rūbelius, vieną kartą pasiuvau turkio spalvos kostiumėlį su auksinėmis sagomis iš pėdkelnių. Mano teta Birutė pasakė, kad tikriausiai būsiu dizainerė. O prieš tai, kai man buvo 6–7 metai, mėgdavau apsirėdyti taip, kad mamai būdavo gėda su manim eiti. Gal tada ir įvyko ta infekcija ar virusas.
Į madą galima žiūrėti ir kaip į meną, ir kaip į socialinį reiškinį.
Šiemet ir visuomet siūlau jaustis saugiai ir jaukiai, drabužis – tarsi kūno namai, kuriuose turi būti gera, nepriklausomai nuo įvairių tendencijų. Taip pat drabužis yra kultūros dalis ir įrankis, išreiškiantis individualumą, juo galime daryti šį pasaulį gražesnį, įdomesnį, įvairesnį.
Tai nusikaltimas madai – niekada nenešiočiau... Jau ne vieną kartą sau sakiau: niekada nesakyk niekada. Nenorėčiau taip smarkiai sureikšminti, į madą galima žiūrėti ir kaip į meną, ir kaip į socialinį reiškinį, tikriausiai šiaip sau nieko nebūna, o man irgi visko gali užeiti – imsiu ir apsirengsiu, nors sakiau, kad nedėvėsiu.
Mane labiausiai įkvepianti mados pasaulio asmenybė yra japonų dizaineris Johji Yamamoto. Man gera klausyti jo išminties, o jo drabužiai, atrodo, turi sielą. Pavyzdžiui, viena iš daugybės jo išmintingų frazių: „Tiesiog įsiklausyk į medžiagą. Ką ji tau nori pasakyti? Lauk. Tikriausiai medžiaga ką nors tau papasakos, ko nors tave išmokys.“
„Mados infekcijai“ skirtoje kolekcijos idėjoje grįžtu prie ankstyvųjų patirčių – vaikystės namų prisiminimų, žaidimų, kambarių jaukumo, palėpės svajonių ir rūsio baimės. Drabužis čia tampa pastoge ir kiaukutu – mažais namais kūnui, saugančiais vidinį pasaulį. Kartais jis primena šiek tiek per didelę uniformą, bandydamas paslėpti tai, kas niekada iki galo neužauga. Tačiau kartu jis yra ir durys, pro kurias prasiveržia spalvos, vaizduotė ir neišnykstantys vaikystės fragmentai. Tai minimalistinė, paprastų konstrukcijų pret-a-porter kolekcija, lengvai pritaikoma kasdieniame gyvenime.
Nepraleiskite svarbiausių kultūros naujienų ir gaukite jas kiekvieną penktadienį į savo elektroninio pašto dėžutę užsisakę LRT kultūros naujienlaiškį. Šio naujienlaiškio nenorėsite atsisakyti.
