„Pelkės tikrai nėra vieta, kurios reikėtų bijoti“, – drąsina gamtininkas Marius Čepulis. Anot jo, pelkėse aptiksite ne tik gardžių uogyčių, bet ir pribloškiančiai kvapnių augalų. Pasiryžusiems klampoti prireiks vos kelių svarbių daiktų.
Šiuo metu apie 10 proc. Lietuvos teritorijos užima pelkės ir durpynai. Trys ketvirčiai jų yra sunaikinta, kasant durpes, sausinant ir verčiant dirbamais laukais. Šalyje yra apie 30 pelkių, kurios yra didesnės nei 1 000 hektarų, o didžiausia iš jų – Žuvinto palios.
Plačiau – LRT TELEVIZIJOS laidos „Gamtininko užrašai“ vaizdo įraše.
Kaip laikas keičia pelkes?
Pasak M. Čepulio, pelkės būna trijų tipų: žemapelkės, tarpinio tipo pelkės bei aukštapelkės.
Žemapelkės yra maitinamos gruntiniu ir paviršiniu vandeniu. Jose yra daug mineralinių medžiagų, mažesnis rūgštingumas, auga viksvos, nendrės ir karklai. Dažniausiai žemapelkės susiformuoja, kai pelkėja ežerai ar žemumos.
„Bėgant šimtmečiams žemapelkių augalinis sluoksnis storėja, todėl mažėja gruntinio vandens įtaka, didėja rūgštingumas, atsiranda kiminų – žemapelkės tampa tarpinio tipo pelkėmis. Tai yra tarsi pereinamoji stadija tarp maistingos ir skurdžios ekosistemos“, – pasakoja M. Čepulis.
Po kelių šimtų metų tarpinio tipo pelkės virsta aukštapelkėmis. Dėl besikaupiančių dulkių jos dar aukščiau iškyla ir atsiskiria nuo gruntinių vandenų, todėl yra maitinamos tik krituliais. Aukštapelkėse dar labiau padidėja rūgštingumas, jose maistinių medžiagų būna mažai, vyrauja kiminai.
Guminiai botai, lazda ir tinklelis
M. Čepulis po pelkes bastydavosi, kiek pats save prisimena. Pasak gamtininko, jos yra neteisingai apkaltintos neva ten skęsta žmonės ir pro jas neįmanoma praeiti.
„Pelkės tikrai nėra vieta, kurios reikėtų bijoti. Reikėtų žinoti, kur keliauji, ir tiek (...) Tikrai galima šiaip sau išeiti pasivaikščioti“, – pabrėžia vyras.
Jis pataria apsiauti aukštesnius guminius batus ir į rankas pasiimti pagalį, o vasarą vertėtų užsidėti tinklelį nuo musių ir uodų.
„Bimbalai, sparvos, akliai pelkėse mėgsta ten užklystančius žmones“, – priduria LRT TELEVIZIJOS laidos „Gamtininko užrašai“ vedėjas.
M. Čepulis sako, kad bet kuriuo metų laikų apsilankę pelkėje rasite ką nors gražaus, kvapnaus ir net skanaus.
Veikia fantastiška ekosistema
Pasak gamtos entuziasto, pelkės reguliuoja vandens lygį tarsi kempinė, mat kiminai, durpojai ir visi kiti pelkių augalai sugeria gausybę vandens. Pelkėse galima surasti gardžių spanguolių ar tekšių.
Be to, pelkės gali būti efektyvi krašto apsaugos priemonė nuo priešų – kryžiuočiams lietuvių pelkės buvo tikras košmaras.
„Jeigu pasienyje su nedraugiška valstybe būtų vien tik pelkės, jokių tvorų nereikėtų, jokia technika nepravažiuotų, kad ir kaip norėtų“, – tikina jis.
Lietuvos pelkėse šiaurinių kraštų gyvūnai randa panašias sąlygas kaip tundroje. Jose taip pat mėgsta įsikurti įvairūs paukščiai: tetervinai, dirviniai sėjikai, tikučiai ar perkūno oželiai.
„Daug gyvūnų – elniai, briedžiai, stirnos netgi šernai – lenda į pelkes, į užpelkėjusias vietas, nes ten yra ramu, nemedžioja, gali pailsėti nuo žmogaus, nes žmogus bijo pelkių (...) Vilkai pelkėse suranda ramybę“, – žiniomis dalijasi M. Čepulis.
Švylių grožis ir gailių kvapas
Gamtininkas Marius pastebi, jog pelkėse ant aukštų stiebelių baltuojantys pūkai yra švylių sėklos, o ne jų žiedai.
„Žydintys švyliai yra tokie mažiukai – atrodo kaip prie žemės priaugę maži kačiukai. Tą galima pamatyti tik anksti pavasarį: kovo-balandžio mėnesį, o paskui, kai pelkė pabaltuos, tai jau bus sėklos“, – pasakoja jis.
Švyliai yra pelkių grožio, o gailiai kvapo simbolis. M. Čepulis vaizdžiai sako, jog nuo pelkėse žydinčių gailių kvapo žmonės apgirsta ir nukrenta pagulėti.
„Pasiklysti pelkėje, nes galva susisuka ir nebežinai, kur eiti. Tada grybauji po pelkę. Man galva nesisuka, bet kai kuriems žmonėms sukasi. [Gailių] kvapas yra labai stiprus. Tai yra pats pagrindinis pelkės kvapas“, – akcentuoja gamtininkas Marius.
Kaip M. Čepulis braido po pelkes, galite pamatyti laidos vaizdo įraše.
Parengė Emilis Jakštys
