Kultūros bendruomenei pasipiktinus dar tik planais paskirti Ignotą Adomavičių kultūros ministru, Remigijus Žemaitaitis ir prezidentas Gitanas Nausėda pradžioje gaisrą gesinti bandė užuominomis apie prioritetinę etninės kultūros ir lietuvių kalbos vietą būsimoje ministro veikloje. Atrodytų, etnokultūrininkai turėjo džiūgaudami laukti jo darbo pradžios.
Nudžiugusių ir sukrutusių tikrai yra – pavyzdžiui, Dalia Urbanavičienė, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė. Džiaugdamasis jos palaikymu ir akivaizdžiai nesuprasdamas, kas yra toji etnokultūrininkų bendruomenė ir kaip ji veikia, R. Žemaitaitis D. Urbanavičienę pavadino „etnokultūros bendruomenės vadove“.
Deja, iš skirtingas etnokultūrines raiškas ir interpretacijas puoselėjančių, įvairių asociacijų vienijamų ir kelių institucijų prižiūrimų ar už priežiūros sistemos ribų veikiančių organizacijų, grupių ir bendruomenėlių, pavienių dažniau ar rečiau etnokultūriniuose renginiuose besilankančių ar tiesiog etnine kultūra besižavinčių žmonių susidedantis darinys vargiai turi vieną vadovą. Ir panašu, kad kuo toliau, tuo mažiau D. Urbanavičienė gali atstovauti šiai bendruomenei. Jos nariai ne tik įsitraukė į bendrą kultūros bendruomenės protestą, bet ir paskelbė viešą pasipiktinimo laišką dėl naujojo ministro paskyrimo ir etninės kultūros išnaudojimo politiniais tikslais.
Akivaizdu, kad etnokultūrininkų bendruomenė yra labai įvairi. Etninė kultūra ir jos puoselėjimas taip pat nėra toks aiškus dalykas, kaip būtų galima spręsti iš R. Žemaitaičio, G. Nausėdos ar net pačios D. Urbanavičienės pasisakymų. Tai yra viena tų sąvokų, kurių reikšmę tarsi nujaučiame, bet vargstame, kai prireikia ją apibrėžti. Mokslininkai ir praktikai dėl jos iki šiol ginčijasi, ir konkrečiuose kontekstuose pabrėžiami tai vieni, tai kiti aspektai, įtraukiamos ir išstumiamos įvairios šios kultūros raiškos.
LR etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatyme ji apibrėžta kaip „visos tautos (etnoso) sukurta, iš kartos į kartą perduodama ir nuolat atnaujinama kultūros vertybių visuma, padedanti išlaikyti tautinį tapatumą bei savimonę ir etnografinių regionų savitumą“, bet tai yra tik vienas iš daugelio jos apibrėžimų.
Pačioje etninės kultūros puoselėtojų ir tyrėjų bendruomenėje esama skirtingų požiūrių į tai, kas yra etninė kultūra ar „tikra“ etninė kultūra, kurie jos aspektai yra verti būti puoselėjami, kokios jos raiškos yra vertingos ar tik naudingos, bandant visuomenę sudominti vertingosiomis, kokį vaidmenį joje atlieka religija ar konkrečios religinės tradicijos. Dar labiau šios sąvokos reikšmė kinta, kai etninė kultūra politizuojama, pripažįstama ją esant tam tikrą bendruomenę apibrėžiančiu elementu. Čia turbūt slypi ir didžiausios šią kultūrą puoselėjančios bendruomenės galimybės, ir rimčiausi jos tykantys pavojai.
Etninės kultūros naudojimo politiniais tikslais pavyzdžių apstu visame pasaulyje. Ne viena tauta įvairias etninės kultūros raiškas pasitelkė tautinio išsivadavimo judėjimuose ar pastangose kuriant valstybę. Būtent tai prisimename ir galvodami apie lietuvišką patirtį: etninė kultūra buvo vienas svarbiausių kultūrinio nacionalizmo dėmenų jau XIX amžiuje.
XX amžiaus 7-ojo dešimtmečio pabaigoje ėmę rastis folkloro ansambliai kūrė alternatyvą ne tik tuo metu vyravusiai etninės kultūros interpretacijai – sovietų palaikytiems dainų ir šokių ansambliams. Kartu su žygeiviais, Rasų šventėjais ir kitais etnokultūrinės terpės dalyviais bei kitokiais opoziciniais dariniais jie kūrė sovietinei visuomenei alternatyvią bendruomenę, kurios nariai atrado sovietų režimo slėptą Lietuvos valstybingumo istoriją ir su ja susijusią atmintį.
Bet yra ir daugybė liūdnesnių pavyzdžių – folklorą, jo tyrimus ir puoselėjimo praktikas ideologiniais tikslais puikiai išnaudojo fašistai Italijoje, nacistai Vokietijoje, Francisko Franko režimas Ispanijoje ir kiti panašūs režimai. Vis radikalesnis autoritarinis Viktoro Orbano režimas Vengrijoje savo ideologijos propagandai taip pat pasitelkia folklorą, mitologiją ir etninės kultūros puoselėjimo praktikas. Mums geriausiai žinoma sovietmečio patirtis.
Sovietų Sąjungoje ideologų požiūris į kaime gyvavusį folklorą ir papročius kito ir buvo nevienareikšmis. Viena vertus, diegiant pažangos ideologiją ir žiauriu tempu įgyvendinant sovietinę modernizaciją, buvo naikinami ir senieji etninės kultūros klestėjimo židiniai, ir archainių „atgyvenų“ apraiškos viešojoje kultūroje. Kita vertus, neretai šios kultūros raiškos buvo pasitelkiamos sprendžiant įvairias problemas. Siekdamas įsiteisinti ir pademonstruoti rūpestį lietuvių kultūra, pokario Lietuvoje sovietinis režimas puikiai išnaudojo daugelio lietuvių meilę etninei kultūrai ir skyrė didelę paramą tarpukariu pradėjusiam formuotis stilizuotų šokių, dainų ir instrumentinės muzikos judėjimui ir jo reprezentantui, vėliau žinomam kaip ansamblis „Lietuva“.
Vėliau, 6-ojo dešimtmečio visuomenės krizę bandyta spręsti diegiant folkloro ir papročių elementais grindžiamas šventes ir „naujas tradicijas“. Šiose praktikose, to meto etninės kultūros tyrimuose reikalauta atrinkti pagal sovietinę ideologiją „teisingus“ folkloro kūrinius, kuriant ir skleidžiant „teisingas“ jų ir lietuvių etninės kultūros raidos interpretacijas, pristatomas kartu su kitų „tautų draugystę“ Sovietų Sąjungoje scenoje šlovinusių sovietinių respublikų tradicijomis. „Teisingomis“ interpretacijomis grindžiamas etninės kultūros formas sovietų režimas visokeriopai skatino, finansavo, aprūpindavo ištekliais.
Vis radikalesnis autoritarinis Viktoro Orbano režimas Vengrijoje savo ideologijos propagandai taip pat pasitelkia folklorą, mitologiją ir etninės kultūros puoselėjimo praktikas. Mums geriausiai žinoma sovietmečio patirtis
Šis politinis etninės kultūros išnaudojimas jai ir jos sąsajai su Lietuvos valstybe kenkė ne tik sovietmečiu – padarytą žalą galima justi iki šiol. Po truputį atrandant įvairiatautės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų ir dvarų paveldą, kai kurie intelektualai apskritai atmeta su kaimu siejamą, etnine kultūra grindžiamą tautinę tapatybę kaip politiškai neveiksmingą ir net kenkiančią Lietuvos valstybingumui. Šie intelektualai sovietų režimo paramą kai kurioms etninės kultūros puoselėjimo formoms dažnai pasitelkia kaip įrodymą, kad visi sovietmečiu veikę etninės kultūros puoselėtojai, įskaitant folkloro ansamblius, Rasų šventėjus ir kitus pusiau legalios etnokultūrinės terpės dalyvius, tebuvo naivūs sovietų režimo įrankiai.
Daugelis šią interpretaciją išplėtojusios N. Putinaitės ir jos bendraminčių įžvalgų yra labai ginčytinos. Bet vienas dalykas akivaizdus – etninę kultūrą galima interpretuoti įvairiai ir pasitelkti toli gražu ne tik demokratiniams ar kitiems Lietuvos valstybei naudingiems tikslams, o įsitvirtinę vaizdiniai ir sąsajos yra svarbios ir turi ilgalaikių pasekmių.
Europoje ir kitur stiprėjančios populistinės partijos dažnai pasitelkia daugeliui šalies žmonių svarbius simbolius. Tiesa, populistų diskurse jie dažnai būna tuščių formų, į kurias pagal situaciją galima sudėti skirtingas, neretai vienas kitam prieštaraujančias idėjas ir vaizdinius. R. Žemaitaičio baltiškų simbolių pasitelkimas partijos simbolikai, dėkojimas „baltiškiems dievams“ už sėkmę, postringavimas apie visos Lietuvos žmones ir etninės kultūros prioritetą, pasivadinimas „etnokultūrininku“ „OpTV“ eteryje akivaizdžiai rodo, kad populistinė uoslė jaučia etninę kultūrą – kad ir kaip ji būtų suprantama – esant svarbią daugeliui lietuvių.
Panašią strategiją prieš kelerius metus naudojo ir Ramūnas Karbauskis. Viena jo siūlytų idėjų – mintis Lietuvos atkūrimo šimtmečio proga Lietuvos vaikus aprengti Statkevičiaus kurtais stilizuotais tautiniais kostiumais – sužavėjo toli gražu ne visus etnokultūrininkus.
Kokią etnokultūros interpretaciją įgalins ir skleis prorusiška retorika pasižyminčios partijos deleguotas ministras ir jį įsūdęs „etnokultūrininkas“, mėgstantis „tradicinius dalykus“ ir, neabejotinai, lietuvišką folklorą apie žydus?
Šį kartą situacija yra gerokai rimtesnė. I. Adomavičius atsistatydino, bet kitą kandidatą į ministrus vis tieks teiks „Nemuno aušra“. Kokią etnokultūros interpretaciją įgalins ir skleis būsimasis ministras, deleguotas prorusiška retorika partijos, kuriai vadovauja „tradicinius dalykus“ ir neabejotinai, lietuvišką folklorą apie žydus mėgstantis „etnokultūrininkas“? Kiek iš tiesų situaciją padėtų spręsti atsistatydinusį ministrą palaikiusi D. Urbanavičienė, kuri LRT eteryje etnokultūrininkų protestą pavadino „ultimatumu“, pridurdama, kad „dėl tokių ultimatumų niekaip nėra pabaigiamas ir karas Ukrainoje, kur reikalaujama, kad pirmiau jūs kažką pabaikite, kažką mums sugrąžinkite, tik tada mes sėsimės prie stalo“.
Kokį etninės kultūros ir jos puoselėtojų įvaizdį formuos tokios partijos, jos deleguoto ministro ir jo palaikymo komandos globa? Kokį etninės kultūros ir jos puoselėtojų įvaizdį formuos tokio ministro ir tokios jo palaikymo komandos bei jo partijos globa? Etnokultūrininkai, kaip ir visa kultūros bendruomenė, dažnai skundžiasi, kad trūksta finansavimo ir valdžios dėmesio. Bet ar tikrai, kaip tai supranta I. Ruginienė, R. Žemaitaitis ir D. Urbanavičienė, paprasčiausias atlyginimų pakėlimas ir didelis etnokultūros puoselėjimo finansavimas užtikrins puikią etnokultūros ir viso kultūros sektoriaus ateitį? Gal. Jeigu norime sovietmečio „tautų draugystės“ rojų primenančios ateities.
