Alternatyvusis religingumas Lietuvoje suklestėjo po 1990-ųjų, bet nemažai lietuvių jį praktikavo ir kai kurios šiuo metu veikiančios jo grupės atsirado jau sovietmečiu. Žinoma, kad XX a. 7–9 dešimtmečiais šalyje būta krišnaitų, neošamanų, rerichiečių, kelios budistų, šiuolaikinių pagonių, psichofizinės saviugdos, nekonvencinio mokslo ir kitos grupės. Vienu, kitu atveju (pavyzdžiui, rerichiečių) lietuviai tęsė ikisovietines ar išplėtojo originalias naujas tradicijas (pavyzdžiui, šiuolaikiniai pagonys).
Vis dėlto dėl istorinių ir politinių aplinkybių ir jų nulemtos izoliacijos nuo Vakarų šalių sovietmečiu jie veikė bendrame Sovietų Sąjungos alternatyvaus religingumo lauke. Daugiausia idėjų ir praktikų šiuo laikotarpiu atkeliavo iš Rusijos, nors buvo svarbūs ryšiai su grupėmis ir asmenimis, veikusiais ir kitose Sovietų Sąjungos respublikose: Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Azijos respublikose.
Sovietų Sąjungos alternatyvaus religingumo erdvė buvo nevienalytė: skyrėsi ir sovietinėse respublikose vykdyta religinė, su ja susijusi kultūros politika, ir jos poveikis šio religingumo praktikams. Ryšiai su bendraminčiais iš kitų respublikų lietuviams leido suprasti įvairių respublikų ar didesnių sąjungos kultūrinių regionų skirtumus. Pavyzdžiui, iš Lietuvoje besilankančių ar apsigyvenusių rusų krišnaitų girdėti komentarai lietuviams atskleidė ne tik religijos politikos įgyvendinimo skirtumus sovietinėse respublikose (šiuo atveju Lietuva suvokta kaip pasižyminti švelnesnėmis priemonėmis), bet ir bendresnio pobūdžio Sovietų Sąjungos kultūrinę regioninę vaizduotę, ir Lietuvos, kaip „sovietinių Vakarų“, vaizdinį.
Čia išryškėja simbolinė šalių ir regionų reikšmė. Gelugpos budizmo sekėjams lietuviams simbolinę reikšmę turėjo Buriatija, kuri kėlė sąsajas su „pirmykšte“, „autentiška“ budizmo tradicija, priešinama vėlesnėms, vakarietiškoms interpretacijoms. Pas Buriatijos budistus besimokę lietuviai Rusijos didmiesčiuose ar Buriatijoje susipažino su kitais atsivertėliais Rusijos, Ukrainos budistais ir su jais bendravo ir grįžę į Lietuvą – vieni ar su šeimomis keliaudavo pas juos arba šie atvykdavo į Lietuvą. Nepaisant šių glaudžių ryšių, bent kai kuriems iš šių budistų jų bendruomenė, sangha, siejosi ir su nacionaline apibrėžtimi – „Lietuvos sangha“. Lietuva kaip simbolinis regionas buvo svarbi ne tik šiuolaikiniams pagonims, bet ir lietuvišką etnografinę literatūrą skaičiusiems ir pagal ją savo patirtis interpretavusiems neošamanams.
Daugelio vėlyvojo sovietmečio Lietuvos alternatyvaus religingumo grupių atžvilgiu Rusijos kultūriniai centrai dažnai atliko idėjų sklaidos tarpininkų vaidmenį. Dalis lietuvių praktikų su įvairiomis šio religingumo idėjomis susipažino studijuodami Rusijos universitetuose ir skaitydami jų bibliotekose esančias mokslininkams ir studentams prieinamas knygas. Daugelis Lietuvoje iš rankų į rankas ir kitais neoficialiais kanalais plitusių mokslinių bei klasikinių alternatyvaus religingumo autorių tekstų buvo vertimų į rusų kalbą kopijos, kurias godžiai skaitė ir religinių, ir kultūrinių alternatyvų sovietmečio tikrovei ieškoję lietuviai.
Daugelio vėlyvojo sovietmečio Lietuvos alternatyvaus religingumo grupių atžvilgiu Rusijos kultūriniai centrai dažnai atliko idėjų sklaidos tarpininkų vaidmenį.
Idėjas ir praktikas lietuviai perėmė ir lankydamiesi kitose sovietinėse respublikose vykusiuose susibūrimuose ar bendraudami su Lietuvoje apsilankiusiais mokytojais. Krišnaizmo idėjų ir praktikų sklaidos pradžia mūsų šalyje siejosi su kitų sovietinių respublikų alternatyvaus religingumo praktikų veikla – rusų ir latvių krišnaitų misionieriavimu. Iš karto užsimezgė glaudūs lietuvių ryšiai su rygiečiais – jie lankydavosi vieni pas kitus, per apsilankymus rygiečiams lietuvius mokant juos praktikų, ritualinio muzikavimo ir tikėjimo tiesų. 9-ojo dešimtmečio pradžioje kauniečiai į Rygą važiuodavo beveik kas antrą savaitę, laukdavo rygiečių Lietuvoje rengiamuose kirtanuose ir juos laikė vyresne bendruomene.
Lietuviai aktyviai bendravo ir su kitų sovietinių respublikų krišnaitais, nemažai laiko praleisdavo įvairiose Sovietų Sąjungos vietose ar keliaudami po ją. Daugelis važiuodavo į Maskvą ir Leningradą; aktyvesni bendruomenės nariai nuolat važinėjo į Rygą, Taliną, Maskvą, Leningradą, Kyjivą, Suchumį, Tbilisį, Jerevaną. Tuo metu latviai, ukrainiečiai, tadžikai dažniau atvažiuodavo per šventes pas lietuvius. Kai kurie Lietuvoje apsistodavo ilgesniam laikui, apsigyvendavo čia bėgdami nuo Rusijoje vykusio persekiojimo ar bent galvojo apie tokią galimybę.
Lietuviai domėjosi ir originaliais rusų praktikų išplėtotais mokymais, dažniausiai priskirtiniems įvairių religinių tradicijų elementais grindžiamai psichofizinei saviugdai ir nekonvenciniam mokslui. Šie rusų praktikai lankydavosi Lietuvoje, vadovavo grupėms ir jų užsiėmimams, skaitydavo viešas paskaitas Mokslininkų rūmuose, Juvenologijos klube ir kitose organizacijose. Originalių rusų mokymų sekėjais reikėtų laikyti ir rerichiečius, kurie sovietmečiu veiklą tęsė iš tremties grįžus tarpukario lietuvių Rericho draugijos lyderiams.
Krišnaizmo idėjų ir praktikų sklaidos pradžia mūsų šalyje siejosi su kitų sovietinių respublikų alternatyvaus religingumo praktikų veikla – rusų ir latvių krišnaitų misionieriavimu.
Vis dėlto, kaip rodo kai kurių budistų, rerichiečių, krišnaitų atvejai, lietuviai bendrame Sovietų Sąjungos alternatyvaus religingumo lauke dalyvavo toli gražu ne tik kaip iš Rusijos kultūros ir mokslo centrų sklidusių idėjų ir praktikų priėmėjai, bet ir kaip lygiaverčiai partneriai ar net visai sąjungai svarbių iniciatyvų ir veiklų lyderiai. Pavyzdžiui, pradžioje bent dalį dievybių ir mokytojų portretų, statulų ar kitų ritualinei praktikai reikalingų objektų iš Rusijos krišnaitų gaudavę lietuviai vėliau ėmėsi gaminti ne tik patiems, bet ir kitų sovietinių respublikų bendraminčiams reikalingą inventorių. Lietuviai taip pat buvo aktyvūs rengiant Sąjungos masto protesto akcijas – informuojant užsienio šalis apie krišnaitų persekiojimą: lietuvis krišnaitas parašė kreipimosi dėl persekiojimo tekstą, kurį pasirašė Maskvos, Leningrado, Kyjivo bendraminčiai.
Dar stipriau lietuvių iniciatyva Sąjungos mastu reiškėsi krišnaitams leidžiant ir platinant jų mokymą pristatančią literatūrą. 1984 m. armėnams prasidėjus nelegalią masinę tokios literatūros rusų kalba leidybą, lietuviai ją parsiveždavo iš Jerevano ir platindavo Lietuvoje. Kai sovietų režimas suėmė leidėjus Jerevane, iniciatyvą perėmė lietuviai: nelegalios masinės leidybos ėmėsi Lietuvoje, išspausdintas knygas išvežiodami automobiliais po didžiuosius Sovietų Sąjungos miestus – Leningradą, Maskvą, Kyjivą, Minską ir Taliną.
Panašiai reikšmingą vaidmenį visos Sovietų Sąjungos budistų bendruomenės kontekste atliko kai kurie lietuviai, sekę Gelugpos budizmo tradicija. Nors pradžioje angliškus tekstus apie budizmą Buriatijos budizmo sekėjas A. Kugevičius išvertė į lietuvių kalbą, nemaža dalis jo vertimų iš tibetiečių kalbos atlikti į rusų kalbą, bendradarbiaujant su rusų budistu tibetologu A. Terentjevu.
Lietuviai taip pat buvo aktyvūs rengiant Sąjungos masto protesto akcijas – informuojant užsienio šalis apie krišnaitų persekiojimą: lietuvis krišnaitas parašė kreipimosi dėl persekiojimo tekstą, kurį pasirašė Maskvos, Leningrado, Kyjivo bendraminčiai.
Be to, sovietų Rusijos didmiesčių, universitetinių centrų ir juose veikusių rusų praktikų tarpininkavimas ne visuomet lemdavo lietuvių integraciją į bendrą Sovietų Sąjungos alternatyvaus religingumo lauką. Pavyzdžiui, ne vienas neošamaniškų praktikų entuziastas mokėsi ir su vieno žymiausių neošamanizmo populiarintoju C. Castanedos idėjomis susipažino studijuodamas Rusijos universitetuose, kiti – skaitydami į Lietuvą atvežtas šio autoriaus knygų vertimų į rusų kalbą kopijas. Vis dėlto stiprių tęstinių lietuvių ir rusų (ar kitų sovietinių respublikų) neošamanų ryšių neužsimezgė, o kai kurie net ir studijų Rusijoje metu vengė bendrauti su vietiniais praktikais. Kai kurie lietuviai manė, kad jų praktikos ir interesai skiriasi nuo rusų, ir iš tiesų savo praktikose C. Castanedos idėjas jungė su lietuviška etnografija, P. Dundulienės ir N. Vėliaus įžvalgomis.
Įvairius rusų psichofizinės saviugdos ir nekonvencinio mokslo mokytojų išplėtotų mokymų elementus lietuvių alternatyvaus religingumo praktikai jungė su vietos kontekstui aktualiomis idėjomis ir taip sukūrė originalias praktikas. Pavyzdžiui, viena šiuolaikinių pagonių grupė nekonvencinio mokslo atstovo V. Kaniukos mokymą derino su ikikrikščioniškos lietuvių religijos, folkloro interpretacijomis. Panašiai nemaža dalis Lietuvos rerichiečių atmetė Rerichų rusiškąjį mesianizmą ir jų mokymą jungė su Vydūno idėjomis.
Tad tiek Rusijos didmiesčių praktikams tarpininkaujant perimti, tiek originalūs rusų mokymai Lietuvoje paprastai nebuvo perimami pažodiškai – lietuviai juos dažnai pritaikydavo prie vietinio konteksto. Prie to prisidėjo ir vyraujantis individualistinis, sinkretiškas alternatyvaus religingumo pobūdis: šio religingumo praktikai ir sovietmečiu buvo linkę vengti tapatintis su viena grupe, dalyvaudavo įvairių grupių praktikose, iš jų mokydamiesi savo individualiam keliui aktualių idėjų bei technikų ir atmesdami tas jiems nepriimtinas.
Tad tiek Rusijos didmiesčių praktikams tarpininkaujant perimti, tiek originalūs rusų mokymai Lietuvoje paprastai nebuvo perimami pažodiškai – lietuviai juos dažnai pritaikydavo prie vietinio konteksto.
Ryšių su alternatyvaus religingumo praktikais, įsikūrusiais kitose nei Sovietų Sąjungos šalyse, ar Vakarų šalių veikėjais, lietuviams perdavusiais šio religingumo idėjas, taip pat buvo, nors ir gerokai silpnesnių.
Beveik nuo pat bendruomenės atsiradimo – 8-ojo dešimtmečio pabaigos – lietuvių krišnaitai palaikė ir šiokius tokius ryšius su Vakarų šalių bendraminčiais. Dažniausiai iniciacijas nuotoliniu būdu atlikdavo dvasiniai mokytojai – Vakarų šalyse ar Indijoje gyvenę pasaulinio judėjimo lyderiai. Lietuviai su jais susirašinėjo – tiesiogiai arba per Rusijos lyderius. Ryšius su judėjimo atstovais užsienio šalyse skatino ir leidybinė veikla: Atgimimo metais knygoms vietos kalbomis leisti Lietuvoje buvo įsteigtas leidyklos „Bhaktivedanta Book Trust“ padalinys Sovietų Sąjungoje. Atsiradus galimybėms keliauti į užsienį, 1989 m. visi šio padalinio darbuotojai leidybos darbų dirbti išvažiavo į Švediją.
Su sovietmečio pabaigoje išaugusiu iš Vakarų ateinančių idėjų srautu siejosi pačioje 9-dešimtmečio pabaigoje susibūrę „Kwan Um Zen“ dzenbudizmo mokyklos sekėjai, Pietų Korėjoje ir JAV išplėtotą mokymą ir praktikas perėmę iš tarpininkų Lenkijoje. Šioje šalyje jau nuo 8-ojo dešimtmečio (legaliai nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios) veikė kelios įvairias tradicijas praktikuojančių budistų bendruomenės, lankėsi vakariečiai mokytojai, traukę ne tik lietuvius, bet ir praktikus iš Vengrijos, Rytų Vokietijos, Čekoslovakijos, Jugoslavijos, kitų sovietinių respublikų.
Šiuolaikinis alternatyvus Lietuvos religingumas atspindi ne tik formavimąsi sovietmečiu ir posovietiniame kontekste, bet ir atskirų jo sekėjų individualizmą, kūrybingumą ir gebėjimą transnacionalinių mokymų idėjas pritaikyti prie savo vietos vaizduotės, poreikių bei kultūrinių, socialinių ir politinių aktualijų. Tiesa, įvairūs vietos konteksto veiksniai gali žadinti ir sovietmečio nostalgiją bei žavėjimąsi įvairiausiomis Rusijos propagandos skleidžiamomis idėjomis. Tad šiam religingumui ir jo santykiui su įvairiomis politinėmis idėjomis suprasti būtina gilintis ne tik į jo mokymuose perteikiamas idėjas bei jų kilmę, bet ir į tai, kaip ir kodėl jos yra taikomos bendruomenėse Lietuvoje.
Tekstas parengtas remiantis projekto „Alternatyvus religingumas sovietinėje Lietuvoje: bendruomeniškumo formų kaita“, finansuojamo Lietuvos mokslo tarybos (Nr. S-MOD-21-11), rezultatais.
