Pradėsiu nuo gan žinomo fakto. Rusijoje represijos prieš žmones niekur nedingo – jos tęsiasi ir gilėja. Tačiau tuo pat metu silpsta mūsų dėmesys joms. Karas Ukrainoje tapo kasdienybe, sankcijos – rutina, o naujienos iš Maskvos vis dažniau praslysta beveik nepastebėtos. Atsiranda pavojingas įspūdis, kad jau viską matėme.
Kad Vladimiro Putino režimas nebeturi kuo nustebinti. Tačiau kartais viena, iš pirmo žvilgsnio nedidelė, žinia primena priešingai. Represijos ne tik tęsiasi, jos pereina į naują lygmenį. Ir būtent tokia yra istorija apie „Memorial“.
Iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšminga žinia. Praeitą savaitę Rusija paskelbė pasaulyje puikiai žinomą ir gerbiamą organizaciją „Tarptautinį Memorialą“ teroristine organizacija. Atrodytų, dar vienas epizodas ilgame represijų sąraše.
Bet tai nėra smulkmena. Tai yra logiška grandis procese, kuriame Rusija sistemingai naikina ne tik pilietinę visuomenę, bet ir istorinę atmintį – perrašo savo santykį su praeitimi. O tai jau – strateginis pasirinkimas.
Man „Memorial“ tai ir asmeniniai atsiminimai. Dar 2022 metų kovo 23 dieną, pačioje karo pradžioje, kartu su mano, tuometinio ambasadoriaus Rusijoje, pavaduotoja Virginija Umbrasiene apsilankėme „Tarptautiniame Memoriale“. Organizacija jau buvo patyrusi ne vieną teisminį persekiojimą ir bauginimą. Jau buvo uždarymo procese, bet dar šiaip taip dirbo. Susitikome su šviesiu žmogumi, vienu iš jos lyderių – tuometiniu valdybos pirmininku Jan Rachinsky. Tai buvo simbolinis, bet kartu labai aiškus momentas.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda buvo jam įteikęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro didįjį kryžių. Tai buvo ne tik pagarba žmogui, bet ir signalas: Lietuva remia tuos, kurie Rusijoje siekia tiesos apie savo istoriją.
Iki karo Lietuvos ambasados ir įvairių Lietuvos organizacijų ryšiai su „Memorial“ dar buvo įmanomi ir, be abejonės, prasmingi. Vyko dialogas, bendri renginiai, diskusijos apie istorijos politiką, represijų atmintį, archyvų svarbą. Tai buvo natūralus bendradarbiavimas su organizacija, kuri Rusijoje darė tai, ką daugelyje Europos šalių daro valstybės ir nevyriausybinės institucijos – tyrė savo pačių nusikaltimus.
Ir būtent todėl „Memorial“ tapo problema Kremliui.
Ši organizacija gimė dar perestroikos laikais, kai Sovietų Sąjungoje pirmą kartą atsirado galimybė atvirai kalbėti apie represijas. Tarp jos steigėjų buvo Andrejus Sacharovas – žmogus, simbolizavęs moralinę atsakomybę prieš istoriją. Organizacijos tikslas buvo paprastas, bet politiškai labai jautrus: rinkti duomenis apie sovietines represijas, identifikuoti aukas, atverti archyvus ir įvardyti nusikaltimus, ypač susijusius su Stalino laikotarpiu.
Per tris dešimtmečius „Memorial“ nuveikė milžinišką darbą. Sukurtos represuotų asmenų duomenų bazės, ištirta Gulago sistema, dokumentuotos deportacijos ir sušaudymai, įkurtos atminties vietos, vykdyta edukacija. Tai buvo viena iš nedaugelio institucijų Rusijoje, kuri nuosekliai laikėsi principo: valstybė turi pripažinti savo nusikaltimus. Jie buvo didelė pagalba ir lietuviams, ukrainiečiams, lenkams bei kitiems, ieškojusiems savo artimųjų likimų.
Ir tai tiesiogiai kertasi su šiandienine Rusijos kryptimi.
Per pastarąjį dešimtmetį Rusijoje vyksta nuoseklus istorijos perrašymas. Represijų mastas sumenkinamas ir baltinamas, Stalino vaidmuo „subalansuojamas“. Dar mano darbo Rusijoje metu kalbant apie Staliną ir man užsiminus apie politines represijas ir deportacijas, sukeldavau pykčio netgi tarp jaunų rusų. Atseit, kaip tai galiu kalbėti.
Pergalė Antrajame pasauliniame kare Rusijoje paversta pagrindiniu valstybės identiteto ramsčiu. Ne kartą būnant Rusijoje teko girdėti naratyvą, kad viena Sovietų Sąjunga nugalėjo nacizmą, kad niekas jai nepadėjo, o „fašizmas“ esą šiandien atgimęs Europoje ir Ukrainoje.
Pergalė Antrajame pasauliniame kare Rusijoje paversta pagrindiniu valstybės identiteto ramsčiu.
Tai nėra atsitiktiniai teiginiai – tai nuosekliai formuojama valstybės ideologija.
Šioje konstrukcijoje Stalinui vis dažniau skiriamas „efektyvaus vadovo“ vaidmuo, o kritinis požiūris į sovietinę praeitį stumiamas į paraštes. Atmintis čia tampa selektyvi: tai, kas stiprina valstybės naratyvą, išryškinama, o tai, kas jį griauna – ištrinamas.
Tokioje sistemoje „Memorial“ negalėjo išlikti. Organizacijos uždarymas 2021 metais buvo pirmas aiškus signalas. Dabartinis sprendimas paskelbti ją „teroristine organizacija“ yra kitas žingsnis – istorijos kriminalizavimas.
Tai reiškia, kad ne tik neleidžiama tirti praeities. Pats bandymas tai daryti tampa nusikaltimu.
Tai jau labai pavojinga riba. Kai istorija tampa saugumo politikos dalimi, ji nustoja būti tiesos paieškos erdve ir tampa instrumentu. Nebesvarbu, kas iš tikrųjų įvyko – svarbu, kas naudinga valdžiai.
Ir čia slypi gilesnė problema. Režimas, kuris bijo savo praeities, neišvengiamai pradeda ją naikinti. Bet naikindamas atmintį jis kartu naikina ir bet kokią galimybę visuomenei mokytis iš savo istorijos.
Yra sena, bet labai tiksli mintis: visuomenė, kuri nesugeba sąžiningai įvardyti savo praeities nusikaltimų, yra pasmerkta juos kartoti.
Yra sena, bet labai tiksli mintis: visuomenė, kuri nesugeba sąžiningai įvardyti savo praeities nusikaltimų, yra pasmerkta juos kartoti.
Šiandien Rusijoje matome būtent tai. Ne refleksiją, o neigimą. Ne atsakomybę, o pateisinimą. Ne atmintį, o jos naikinimą.
„Memorial“ buvo bandymas eiti kitu keliu – tiesos, atsakomybės ir pripažinimo keliu. Jo paskelbimas „teroristine organizacija“ rodo, kad Rusijos valstybė sąmoningai pasirinko priešingą kryptį.
Ir tai jau ne tik apie praeitį. Tai apie dabartį. Apie režimą, kuris legitimizuoja save per iškreiptą istoriją. Ir apie ateitį, kurioje be atminties lieka tik propaganda ir jėga.
O tai – pati pavojingiausia kombinacija.
