Pastaraisiais metais Rusija dažniausiai matoma – ir Vakaruose, ir Lietuvoje – per karo Ukrainoje prizmę. Tai suprantama. Prie to prisideda ir globalus triukšmas – JAV vidaus politika, vis labiau transakcinė Donaldo Trumpo laikysena, pokyčiai Europoje, naujos įtampos Artimuosiuose Rytuose ir pan. Visa tai užgožia vieną esminį klausimą, kas iš tikrųjų vyksta pačioje Rusijoje.
Ar režimas stabilus, ar priešingai – tyliai silpnėja iš vidaus? Kada laukti pokyčių, jei iš viso?
Trumpas atsakymas būtų toks: Rusija keičiasi. Tačiau tai dar nėra griūtis. Bent jau kol kas.
Ir vis dėlto svarbiausia ne tai, ar sistema griūva šiandien. Svarbiausia tai, kad ji vis labiau elgiasi taip, lyg ruoštųsi momentui, kai griūtis taps įmanoma.
Aišku, su įvairiomis Rusijos prognozėmis reikia būti atsargiam. 2022 metų pavasarį, kai prasidėjo karas ir atšaukė iš Maskvos, prognozavau, kad Rusija tikrai neatlaikys sankcijų (ką reiškė vien SWIFT uždraudimas) ir praradimų fronte, todėl jau 2022 metų rudenį prasidės nepasitenkinimas.
Deja, deja, neįvertinau režimo atsparumo.
Bet tai nereiškia, kad neturime stebėti ir analizuoti. Todėl sugalvojau atidžiau pažiūrėti ir parašyti savo nuomonę, kas šiuo metu vyksta Vladimiro Putino užzombintoje Rusijoje ir ko reikėtų tikėtis.
Karas Ukrainoje, D. Trumpo transakcinė politika ir dabar dar karas Artimuosiuose Rytuose užgožia dėmesį – tiesiog nebelieka laiko įsižiūrėti į vidinius procesus. O būtent ten šiandien vyksta tylūs, bet strategiškai svarbūs pokyčiai.
Daugelis analitikų sutaria, kad Rusijoje ryškėja keli signalai, kurių ir man atrodo ignoruoti nebegalima: visuomenė pamažu pavargsta nuo karo, ekonomika spaudžiama vis labiau, fronte nėra proveržio, o režimas griežtina kontrolę – nuo tolesnių represijų, interneto ribojimų iki informacinės erdvės uždarymo. Tuo pat metu net lojalūs veikėjai pradeda kalbėti tai, ko dar visai neseniai nebuvo galima įsivaizduoti.
Tai dar ne krizė. Bet tai jau nebe stabilumas, kuriuo V. Putinas taip ilgai džiaugėsi.
Trumpas atsakymas būtų toks: Rusija keičiasi. Tačiau tai dar nėra griūtis. Bent jau kol kas.
Šie procesai Lietuvoje, paradoksaliai, analizuojami per mažai. Daugiausia dėmesio skiriame pačiam karui ir geopolitikai, tačiau mažiau tam, kaip karas transformuoja pačią Rusijos valstybę. O būtent šie vidiniai pokyčiai ilgainiui gali būti lemiami.
Pradėti verta nuo visuomenės ir ekonomikos.
Net valstybiniai kompanijos VCIOM tyrimai rodo gana aiškią tendenciją. Formalus karo palaikymas lyg ir išlieka, tačiau vis labiau auga Rusijos piliečių noras, kad konfliktas kuo greičiau baigtųsi. Tai nėra atviras nepritarimas – autoritarinėje sistemoje jo ir negalima tikėtis. Tačiau tai klasikinis karo nuovargis. Visuomenė pamažu pereina iš mobilizacinės fazės į pasyvią. Ne „turime laimėti bet kokia kaina“, o „svarbu, kad tai pagaliau baigtųsi“.
Ekonomika tuo pat metu susiduria su vis didesniu spaudimu. Tai pripažįsta ir aukščiausi Rusijos pareigūnai. Net Rusijos centrinio banko vadovė Elvira Nabiulina pripažįsta, kad Rusijos ekonomika rodo perkaitimo požymius, susiduria su vis didėjančiu darbo jėgos trūkumu, išliekančiomis ir netrumpalaikėmis infliacijos rizikomis, yra priversta ilgiau taikyti griežtą pinigų politiką dėl sudėtingų ir neapibrėžtų išorinių sąlygų, o pats ekonomikos augimas tampa vis labiau nesubalansuotas ir susijęs su gilesne struktūrine transformacija.
Sankcijos, prarastos rinkos, išaugusios karo išlaidos ir struktūriniai silpnumai niekur nedingo. Naftos kainų augimas dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose gali trumpam sušvelninti situaciją, tačiau tai nekeičia bendros krypties. Rusijos ekonomika tampa vis labiau priklausoma nuo karo ir vis mažiau tvari.
Papildomą spaudimą kuria Ukrainos smūgiai Rusijos teritorijoje, ypač į naftos perdirbimo infrastruktūrą. Tai turi ne tik ekonominį, bet ir stiprų psichologinį efektą, – griaunama saugumo iliuzija, kuri ilgą laiką buvo vienas iš režimo stabilumo ramsčių. Net ir buvęs Rusijos gynybos ministras Sergejus Šoigu faktiškai pripažino, kad karas ir su juo susijusios grėsmės nebėra lokalizuotos. Jo teigimu, nė vienas Rusijos regionas nebegali jaustis visiškai saugus ar nepaliestas. Tai svarbus signalas, nes dar visai neseniai oficialus naratyvas rėmėsi priešinga logika, t. y. kad karo pasekmės nutolusios ir nepalies kasdienio gyvenimo šalies viduje. Šiandien retorika keičiasi: pripažįstama, kad grėsmė tampa visuotina, o tai leidžia valdžiai pateisinti vis platesnes vidaus kontrolės ir saugumo priemones, kartu formuojant nuolatinės apgulties ir nesaugumo būseną visuomenėje.
Situacija karo Ukrainoje fronte taip pat keičia bendrą vaizdą. Rusija nėra ant pralaimėjimo ribos, tačiau ji nepasiekia proveržio. O tai psichologiškai tolygu pralaimėjimui. Karas įstrigęs, tampa „išsekinimo konfliktu“. Nėra aiškios pergalės trajektorijos, galinčios įteisinti režimą visuomenės akyse. Mobilizacija gal ir šiek tiek padėtų fronte, bet tai nebūtų išeitis.
Kai nėra išorinės sėkmės, valdžia vis labiau atsigręžia į vidų.
Karas įstrigęs, tampa „išsekinimo konfliktu“. Nėra aiškios pergalės trajektorijos, galinčios įteisinti režimą visuomenės akyse.
Ir čia išryškėja esminis pokytis. Rusijos režimas pereina iš santykinio stabilumo modelio į kontrolės modelį. Anksčiau sistema rėmėsi prisitaikiusia visuomene, ribotu ekonominiu augimu ir nerašytu susitarimu su piliečiais – valdžia užtikrina stabilumą, o visuomenė mainais vengia politinio aktyvumo. Dabar ši logika vis labiau nyksta. Sistema vis mažiau remiasi pasyviu visuomenės sutikimu ir vis labiau aktyvia kontrole. Saugumo struktūros įgauna didesnį svorį, cenzūra plečiasi, informacijos erdvė siaurinama, o valstybė vis dažniau kišasi į kasdienį gyvenimą – nuo interneto naudojimo iki ekonominių sprendimų.
Kitaip tariant, valdžia pereina iš „valdome, nes žmonės toleruoja“, į „valdome, nes galime priversti“.
Šis pokytis aiškiai matomas informacinėje erdvėje. Interneto trikdžiai Maskvoje ir kituose miestuose tampa sisteminiai. Jie veikia kasdienį gyvenimą, ekonomiką ir paslaugas. Baltųjų sąrašų principas rodo, kad režimas išbando selektyvios prieigos modelį – leidžiama veikti tik tam, kas kontroliuojama. Kiek man asmeniškai teko pažinti gyvenimą Rusijoje iš vidaus, interneto panaudojimas Rusijoje tikrai buvo gana platus (bent jau didžiuosiuose miestuose) – taksi ir maisto užsakymas, e. paslaugos ir bankininkystė. Sunku suprasti, kaip viso to netekusi jausis jauna rusų karta. Matau potencialių įtampų. Aišku, tai neliečia pagrindinio V. Putino „rinkėjo“ – senyvo amžiaus provincijų gyventojų.
Spaudimas „Telegram“ papildo šią tendenciją. Tai ne tik turinio kontrolė, bet bandymas perimti pačią komunikacijos infrastruktūrą. Tikslas – sumažinti nekontroliuojamų informacijos kanalų galimybes iki minimumo. Ir reakcija – didžiulis pasipiktinimas nuo fronto dalyvių iki politikų.
Tuo pat metu plečiamas saugumo naratyvas. Nuolatinis kalbėjimas apie grėsmes leidžia įteisinti vis griežtesnes vidaus kontrolės priemones ir kurti nuolatinės apgulties būseną.
Rusijos režimas pereina iš santykinio stabilumo modelio į kontrolės modelį.
Galbūt svarbiausi signalai ateina iš pačios sistemos vidaus. Vis daugiau kritikos girdėti ne iš opozicijos ar emigracijos, o iš lojalių ar anksčiau lojalių veikėjų. Generolas Leonidas Ivašovas kalba apie strateginę karo klaidą, Rusijos izoliaciją ir prarastas pozicijas pasaulyje. Prorežiminiai veikėjai vis dažniau viešai kelia klausimus dėl karo eigos, jo kainos ir pačių valdžios sprendimų racionalumo.
Tai dar nėra koordinuotas ar organizuotas pasipriešinimas. Tačiau svarbus pats pokytis – kritika atsiranda ten, kur jos anksčiau iš viso nebuvo galima įsivaizduoti. Ji sklinda ne iš sistemos išorės, o iš jos vidaus, iš žmonių, ilgą laiką laikytų režimo atrama.
Tai nėra opozicija. Tai lojalumo erozija. O autoritarinėse sistemose būtent tokia tyli, iš vidaus kylanti erozija dažnai tampa pirmuoju ženklu, kad sistema pradeda prarasti savo vidinį stuburą, – dar ne griūti, bet jau nebebūti monolitiška.
Tarptautinė analitinė bendruomenė vis dažniau atkreipia dėmesį į šias tendencijas: režimas susiduria su spaudimu, elito vienybė silpnėja, o V. Putino „nepažeidžiamumo“ įvaizdis pamažu eroduojamas. Tačiau taip pat sutariama, kad artimiausiu metu režimo griūtis mažai tikėtina.
Ir būtent čia slypi esminis paradoksas ir šansams mums.
Rusija šiandien ir stabili, ir nestabili vienu metu. Sistema veikia, tačiau jos pagrindai keičiasi.
Todėl šiandien situaciją galima apibendrinti gana tiksliai: perversmas dabar tikrai nevyksta, bet Kremlius ruošiasi scenarijui, kuriame jis tampa įmanomas.
Besitęsiančios represijos, interneto ribojimai, spaudimas „Telegram“, ekonominis spaudimas, karo stagnacija, smūgiai Rusijos teritorijoje ir net lojalių veikėjų kritika rodo vieną dalyką: režimas tebėra stiprus, bet jau nebeatsipalaidavęs.
O autoritariniuose režimuose tai dažnai yra pats svarbiausias signalas.
Sistema pradeda bijoti pati savęs ir savo žmonių. Lauksime pokyčių.
