Puikiai prisimenu 2022 m. vasario 24-osios ankstyvą rytą. Labai aiškiai akyse stovi. Maskva, ambasadoriaus rezidencija. Nuojauta buvo ir su Vilniumi ne kartą kalbėta apie X dieną.
Apie Rusijos pajėgų telkimą prie Ukrainos sienų kalbėta ir viešai, ir užkulisiuose. Rusija jau kurį laiką svaidėsi ultimatumais. Vyko ir žymusis Rusijos saugumo tarybos „spektaklis“. Visi jautėme – kažkas tikrai įvyks. Bet turbūt nedaugelis tikėjo, kad rusų puolimas bus toks atviras, toks ciniškai tiesioginis, net nebandant slėptis ir maskuotis „žaliais žmogučiais“.
Mes kalbėjome, perspėjome, signalizavome. Ne vieną mėnesį. Bet karai dažnai prasideda tada, kai perspėjimai tampa „foniniu triukšmu“.
Pabundu, instinktyviai paimu telefoną. Pirmi pranešimai, pirmi siaubingi vaizdai. Karas. Ukrainoje tą pačią akimirką žmonės kėlėsi ne į darbą, o į karą – savo miestuose, savo namuose. Riedantys tankai, judančios Rusijos kariuomenės kolonos. Smūgiai Kyjivui ir kitiems Ukrainos miestams. Tą akimirką skubiai neinu prie televizoriaus klausytis Putino kalbos apie „specialiosios karinės operacijos“ pradžią ir jo pasigyrimų, kad „niekas Rusijos nesustabdys“. Viskas ir taip aišku.
Bet turbūt nedaugelis tikėjo, kad rusų puolimas bus toks atviras, toks ciniškai tiesioginis, net nebandant slėptis ir maskuotis „žaliais žmogučiais“.
Pradedame rinktis ambasadoje ir kalbėtis su darbuotojais. Visi maksimaliai susikaupę. Atšaukiami visi renginiai. Skambučiai su Užsienio reikalų ministerija ir kitomis institucijomis Vilniuje. Traukiame iš anksto parengtą ambasados veikimo nepaprastosios padėties metu planą ir galvojame, kuriuos jo punktus teks įgyvendinti jau dabar. Ar nereikės uždaryti ambasados ir išvykti? Ar rusai patys nepareikalaus, kad išvažiuotume? Įtampa – ne teorinė, o labai praktiška.
Pirmieji nurodymai ateina greitai. Nutraukiame vizų Rusijos piliečiams išdavimą. Prašymas ambasados darbuotojams –be būtino reikalo nepalikti ambasados teritorijos. Ambasados darbuotojų šeimos tuo metu jau buvo saugiai išvežtos į Lietuvą – tai buvo padaryta iš anksto, nujaučiant, kad X diena gali ateiti.
Keista, bet tą rytą net nepagalvojau fotografuoti. Gal todėl, kad viskas vyko per greitai, o gal todėl, kad galvoje sukosi visai kiti klausimai. Tik vėliau radau vieną vienintelę nuotrauką iš tos dienos.
Po pietų nuvažiavau į ES atstovybę ir išlipdamas padariau ES pastato Maskvoje nuotrauką. Važiuojant Maskvos gatvėmis į susitikimą, ant mano automobilio plazdėjo Lietuvos trispalvė. Tą dieną man tai atrodė ypač svarbu. Kaip ženklas – kam atstovauji, kokias vertybes gini ir kurioje istorijos pusėje stovi. Ir kad rusai matytų – Lietuvos ambasadorius dirba, nesislapsto.
Ar nereikės uždaryti ambasados ir išvykti? Ar rusai patys nepareikalaus, kad išvažiuotume? Įtampa – ne teorinė, o labai praktiška.
Paradoksalu, bet Maskvoje tą rytą karo nesijautė. Miestas gyveno savo įprastą gyvenimą, tarsi niekur nieko, tuo pat metu, kai Kyjive ir kituose Ukrainos miestuose jau krito bombos. Maskvoje tuo metu karo nesijautė – tai gal buvo pats baisiausias kontrastas. Tą patį rytą Ukrainoje kažkas skubėjo į rūsį su vaiku ant rankų, kažkas atsisveikino su artimaisiais, nežinodamas, ar dar kada pamatys. Maskvoje tuo metu virė kava, o Kyjive – griuvo gyvenimai.
Maskvos normalumas tą rytą buvo beveik nepakenčiamas. Kuo ramiau gyveno miestas, tuo aiškiau supratai, koks ciniškas ir sąmoningas buvo šis karas.
ES atstovybėje vyko skubus ES ambasadorių pasitarimas. Keitėmės tuo, ką kas jau žino, ką gauna iš savo sostinių, kaip kas vertina situaciją. Buvo labai aišku: prasidėjo istorinis lūžis ir niekas nebebus „kaip anksčiau“.
Tada atgal į ambasadą – ruoštis artėjantiems pokyčiams ir kalbėtis su Vilniumi.
Ateina pirmos vilties žinios, kad ukrainiečiai stabdo rusus, o pasaulis jau reaguoja. Skubūs NATO ir ES lyderių pasitarimai, pirmieji griežti pareiškimai iš Vašingtono, Londono, Briuselio. Skambučiai tarp sostinių, kalbos apie sankcijas, oro erdvės uždarymą, karinę ir finansinę paramą Ukrainai. Buvo aišku – pasaulis pagaliau suprato, kas įvyko, ir įvardijo tai tuo, kas tai yra: plataus masto karas prieš Ukrainą.
Maskvos normalumas tą rytą buvo beveik nepakenčiamas. Kuo ramiau gyveno miestas, tuo aiškiau supratai, koks ciniškas ir sąmoningas buvo šis karas.
Galvoju, jei Ukraina atlaiko tokį siaubą, tai mes tikrai atlaikysime. Diplomatinė rutina baigėsi – prasidėjo karas Europoje.
Tą rytą ambasadoje tvyrojo keistas jausmas. Ne panika ir ne baimė, o labai aiškus suvokimas, kad esi priekinėje linijoje – ne su ginklu, o su atsakomybe. Kiekvienas sprendimas, kiekvienas skambutis, kiekvienas žodis įgauna kitą svorį. Jauti, kad pastatas, kuriame esi, staiga tampa ne tik darbo vieta, bet ir valstybės teritorija priešiškoje aplinkoje. Kai prasideda karas, diplomatai netampa garsesni. Jie tampa tylesni, bet dirba be pertraukų. Skambučiai, koordinacija, sprendimai.
Skaudu buvo, kad prasidėjo karas. Bet ne mažiau skauda, kad tą rytą mes negalėjome jo sustabdyti. Galėjome tik fiksuoti, informuoti, spausti, kalbėti. O žmonės tuo metu slėpėsi nuo bombų. Tą rytą Ukrainoje buvo puolama ne tik valstybė. Buvo puolama Europa – jos teisė gyventi be baimės, be ultimatumų ir be tankų miestuose.
Tą dieną labai aiškiai pajutau, ką iš tikrųjų reiškia diplomato pareiga. Ne kalbos ir ne protokolas, o ramus darbas, kai aplink griūva tarptautinė tvarka. Atstovauti savo valstybei, išlikti oriam, veikti tiksliai ir be emocijų – net tada, kai emocijų viduje per daug.
Prisiminti tą rytą – skaudu. Bet dar skaudžiau būtų jį pamiršti.
