Mano publicistiniai straipsniai paprastai skirti ekonominėms aktualijoms, tačiau šis, rašomas per Velykas, apie tai, kas šiandien yra tikroji Lietuvos problema, – neapykantos normalizavimas. Ne degalų įperkamumas, ne antrosios pakopos pinigai, ne mokesčių korekcijos. Tikroji problema yra visuomenėje tvyrantis nepakantumo lygis, kuris ne tik nekritikuojamas, bet ir vis labiau priimamas kaip norma.
Prieš kelias dienas laisvas apžvalgininkas Audrius Bačiulis savo „Facebooko“ paskyroje paskelbė: „Stoltenbergai – gilias nomenklatūrines šaknis Norvegijos elite turinti komunistų, feministų, antisemitų ir narkomanų šeimynėlė. Ne veltui jų partijos jaunimo stovyklą, kurioje, kai komjaunimas išvažiuodavo, vykdavo Palestinos teroristų treniruotės, Breivikas iššaudė.“ „Ne veltui jų partijos jaunimo stovyklą <...> Breivikas iššaudė.“ Vėliau į vieno komentatoriaus klausimą „Ne veltui vaikus iššaudė?“ A. Bačiulis atsakė, kad „ne vaikus, o Norvegijos komjaunimą“. Po kokių trijų dienų autorius šį įrašą ištrynė, tačiau nepaisant to Norvegijos specialistai jį be didelių sunkumų atkurs.
Tokie komentarai nėra smulkmena, tai nėra aštresnė nuomonė, tai nėra „Facebooko“ ginčas, tai yra moralinės ribos peržengimas.
Minėto komentaro autorius nėra paskutinis asmuo Lietuvos viešojoje erdvėje. Kažkada būdamas tuo metu premjero Andriaus Kubiliaus atstovu spaudai, buvo laikomas įtakingu šio asmens aplinkos rato žmogumi ir visada buvo su juo siejamas. Ši sąsaja, nepaisant paskutiniais metais pasireiškusio A. Bačiulio radikalizavimosi, politinio proceso stebėtojams niekur nedingo. Jo įrašus viešojoje erdvėje skaito daugybė žmonių, kaip ir minėtą įrašą, pateisinantį Norvegijos vaikų žudynes. Ir prie šio įrašo 282 žmonės padėjo „like“, o trys – širdį. Šis žmogus turi svorį ir žmonių pasirinktas patiktukų paspaudimas rodo, kad tokie vertinimai mūsų šalyje yra visai priimtini.
Kas gali būti žmogaus, politiko galvoje, kad jis deda „patinka“ prie šių frazių? Ogi, matyt, neapykanta Jensui Stoltenbergui, kuris, vertinant pagal kelias ištrauktas iš konteksto frazes, ketino su Rusijos Federacijos atstovais aptarinėti buferines zonas. Standartinė diplomato, o NATO vadovas ir yra diplomatas, darbo rutina. Nepaisant to Lietuvoje tai sukėlė tokią audrą, kad skaitytojai net nesusimąstę pradėjo dėti patiktukus prie įrašo, kuriame J. Stoltenbergas ir jo giminaičiai yra šmeižiami ir niekinami ir kuriame greta yra teisinamas Andersas Breivikas.
Čia galima užduoti klausimą, kas atsitiko su Lietuva? Kažkas tikrai atsitiko, nes kai tokie komentarai tampa norma, o patiktukų skaičius leidžia teigti, kad tai skaitytojams yra norma, tenka diagnozuoti sunkią, sunkią ligą. Ilgalaikė įtampa, karas ir visapusiška poliarizacija sumažino Lietuvos žmonių jautrumą ir empatiją. Viešoji erdvė poliarizavosi tiek, kad diskusijos pavirto neapykantos pliūpsniais ir etikečių klijavimu. Lietuvoje šie įrašai stovi jau kelias paras ir į juos nereaguoja niekas. Nėra jokių Žurnalistų sąjungos, etikos komisijų, moralinių žiniasklaidos autoritetų reakcijų. Jeigu būčiau ne Lietuvos gyventojas, o norvegas, mokantis lietuviškai, pagalvočiau, kad J. Stoltenbergo pasmerkimas jums tiek svarbus, kad Norvegijos vaikų gyvybės prieš tai nublanksta.
Norvegijoje A. Breiviko išpuolis laikomas didžiausia šalies tragedija ir tokie teiginiai, kad „ne vaikus iššaudė, o Norvegijos komjaunimą“, demonstruoja itin didelį moralinį nuopuolį. Patiktuko dėjimas prie tokių teiginių yra krizės simptomas.
Viešoji erdvė poliarizavosi tiek, kad diskusijos pavirto neapykantos pliūpsniais ir etikečių klijavimu.
Etikečių klijavimas, vaikus ir žuvusiuosius vadinant komjaunimu, yra apgailėtinas dehumanizacijos žingsnis – aukos pristatomos ne kaip žuvę vaikai, kuriems visas gyvenimas buvo prieš akis, o kaip tariamas Norvegijos komjaunimas. Net jei jie ir būtų buvę komjaunuoliai, už tai negalima ne tik žudyti, bet ir bet kokia kita forma smurtauti. Vaikas tampa „komjaunuoliu“, paauglys tampa „politiniu objektu“, o gyvybė tampa „etikete“. Tai kaltės perkėlimas nuo žudiko ant aukos.
Norvegijos darbo partija nėra komunistinė partija. Tačiau net jei kas nors ją tokia ir laikytų, jokia ideologija, jokie politiniai įsitikinimai negali būti pateisinami masinėmis žudynėmis. Vaikai, kurie tą dieną buvo nužudyti, negali būti vertinami kaip komjaunuoliai. Jie buvo vaikai ir jų politinės pažiūros buvo jų pačių reikalas. Net jei jie būtų pilnamečiai, teisinti pilnamečių Norvegijos darbo partijos narių žudynes irgi reikštų tą patį nuopuolį. Žmogaus gyvybė negali būti vertinama per jo politinių pažiūrų prizmę.
Ir kai komentaruose atsiranda buvusio Seimo nario ir Šiaulių politinio veikėjo, Lietuvos kultūros pasaulio atstovo Diniaus frazės, kad „tiems komunistuojantiems suskiams verkiant reikia breivikų rinktinės“, tai jau yra tiesioginis smurto šlovinimas. Tai nėra nuomonė. Tai yra pavojinga retorika, kuri naikina visuomenės moralinį imunitetą.
Norvegijoje už tokius žodžius žmogus per vieną dieną prarastų visus draugus ir, ko gero, sulauktų kvietimo užeiti pas pareigūnus ir prokurorus.
O Lietuvoje?
Žmogaus gyvybė negali būti vertinama per jo politinių pažiūrų prizmę.
Lietuvoje tokie įrašai apdovanojami patiktukais, kurių nesibodi padėti ir miestų merai. Lietuvoje prie tokių įrašų Seimo nariai diskutuoja apie tai, kad ne J. Stoltenbergas valdo NATO.
Lietuvoje tokie įrašai nesulaukia žiniasklaidos dėmesio, nes ji užsiėmusi apsisaugojimu nuo cenzūros. Žurnalistų etikos komisija irgi savo verdikto šiuo klausimu neskelbs. Mes gi ne Norvegija, mes gi Lietuva. Čia A. Breiviko aukos niekam nerūpi ir pavadinus jas komjaunuoliais, galima pateisinti budelį. Lietuvoje visiems rūpi tik du klausimai: dyzelino akcizai ir antrosios pakopos pinigai.
Kodėl pas mus taip vyksta? Todėl, kad pas mus jau seniai nebėra diskusijos, yra tik buvimas atskirose stovyklose: komunistas ar patriotas, verslo nupirktas ar žmonių gynėjas. Yra juoda ir balta. Euforija ir neapykanta. Lietuvoje radikalūs komentarai gauna daugiau dėmesio nei nuosaikūs. Jūs nieko nenustebinsite skaičiais ar racionaliais argumentais, bet patiksite, jei šokiruosite.
Troškimas nuolat šokiruoti, laužyti mitus, taisykles emociniame suvokime nebesiskiria nuo to, kai peržengiama riba. Tai kultūriškai nesveikos visuomenės požymiai. O juk galėtų būti taip, kaip Jeanas-Jacques‘as Goldmanas yra parašęs Celine Dion skirtoje dainoje.
Quand les astres s'en mêlent sur l'immense océan
Quand tout devient si frêle face aux éléments
Plus de rang plus de classe, plus de bagne ou de beau
Chacun la même angoisse, sur le même bateau
Šios eilutės yra bendros žmogiškos būsenos vizija. Užuot ieškoję priežasčių nekęsti, turėtumėte grįžti prie pamatinių dalykų, kurie jungia mus kaip žmones prieš likimą.
