Pastaruoju metu viena iš pagrindinių ekonominių temų yra kuro, o ypač dyzelino, kainos. Įvairios Lietuvos žiniasklaidos priemonės savo socialiniuose tinkluose prašo skaitytojų pažymėti, paspaudžiant tam tikrą patiktuką, ką jie mano apie kuro kainas: ar jos labai stipriai išaugo, ar jas reikia mažinti, ar vyriausybė turi naudoti rezervą ir pan.
Šios apklausos, žinoma, nereprezentatyvios, tačiau, nepaisant to, jos šį tą parodo. Visose jose pribloškianti, liūto dalis respondentų mano, kad kainos išaugo tiek, kad vyriausybė tikrai turi kažką daryti, o kuras tapo sunkiai įperkamu. Tokį iracionalų vertinimą galima būtų ignoruoti ir nekreipti į jį dėmesio, jeigu ne vienas niuansas.
Vartotojai priima sprendimus, operuodami savo suvokimu ir savo turimais lūkesčiais. Jeigu vartotojai lauks didelės infliacijos, jie skubės užbėgti blogiems įvykiams už akių, nelauks, kol kainos pakils, ir skubės sudaryti sandorius jau dabar. Taip aukštesnės infliacijos lūkesčiai skatina vartotojus bėgti ir pirkti jau dabar.
Gyventojai visada infliaciją pervertina ir dramatizuoja. Štai kad ir šių metų vasario mėn., lyginant su praėjusių metų vasariu, kainos išaugo 3,32 proc., o gyventojams atrodo, kad jos išaugo 18 proc. Todėl dabartinės situacijos su kuro kainomis dramatizavimas iš jų pusės nestebina. Ar tai galima nuleisti juokais ir šypsniais šį klaidingą suvokimą? Ne, negalima, ir, negana to, toks klaidingas suvokimas, kuris yra būdingas mūsų šalies gyventojams, reikalauja ir tam tikro elgesio iš valdžios ir jos įstaigų.
Gyventojai, kurie stipriai pervertina kainų efektus, visada bus linkę laukti paties blogiausio scenarijaus ir elgtis atitinkamai. Nuolat laukdami kainų paspartėjimo, jie visada bus linkę užbėgti, jų supratimu, blogiems įvykiams už akių ir nusipirkti prekes, kol jos nepabrango, kitą kartą net per mažai dėl jų derėdamiesi. Taip, kaip panikuojantys bankų klientai, visi vienu metu reikalaujantys sugrąžinti indėlius, gali pražudyti banką, taip panikuojantys pirkėjai, kurie, kol nepabrango prekės, skubėdami jas įsigyti, savo elgesiu patys sukelia infliaciją.
Todėl, taip kaip Centrinio banko tarnautojai ramina klientus dėl bankinės sistemos, kai pagrindo panikai nėra, taip valdžios pareiga ir uždavinys, kai panikuoti dėl kuro kainų nėra jokio pagrindo, yra nuraminti žmones, o ne savo kalbomis tą paniką dar labiau skatinti. Lūkesčiai yra vienas pagrindinių ekonomikos variklių, ir jais negalima žongliruoti bet kaip, nes lūkesčiai nulemia sprendimus, o sprendimai virsta realybe.
Taip, kaip panika gali sugriauti banką, taip ji gali sugriauti kainų stabilumą, ir taip ji gali sugriauti institucijų racionalumą.
Šiame procese milžiniškas vaidmuo tenka žiniasklaidai. Publikacijos apie aliejaus naudojimą vietoj dyzelino, skurdo akcentavimas yra tai ko reikia vengti, o ne akcentuoti.
Kuro įperkamumas
Natūraliai gyventojams norintys įsiteikti politikai visą ekonominį procesą pradeda vertinti per supaprastintą vartotojo profilį, suteikdami emocinį atspalvį procesui, kurį vertinti reikia blaiviai ir be jokių emocijų. Pirmiausia, nors kuro įperkamumas ir sumažėjo, jis vis vien išlieka labai aukštas, ir tą iliustruoja dvi sekančios diagramos.
Net paėmus ne vidutinę pusės kovo mėn. kainą, o pikines sekmadienio kainas (1,7 Eur už 1 l benzino ir 2,1 Eur už 1 l dyzelino), vienas vidutinio atlyginimo gavėjas kovo mėn. gali įpirkti beveik 935 l benzino arba 760 l dyzelino. Ramiais 2015 m., tą patį kovo mėn., vidutinės algos gavėjas galėjo sau leisti 470 l benzino arba 500 l dyzelino. Vertinant įperkamumą tokiu būdu, žemiausias įperkamumas buvo 2022 m. birželio mėn. Tada vidutinės algos gavėjas galėjo sau leisti 545 l benzino arba 575 l dyzelino. Su dabar esančiu atlyginimu toks įperkamumas būtų pasiekiamas dyzelinui pabrangus iki 2,75 Eur. Tad, lyginant su praėjusiais metais, kuro įperkamumas yra sumažėjęs, tačiau, nepaisant to, jis išlieka ne žemas, kad pagrindinis problemos akcentas turėtų būti ne namų ūkio padėtis ir ne įperkamumas. Ar gali dyzelino kaina pasiekti 2,75 Eur? Žinoma, kad gali, tačiau net ir šiuo atveju pagrindinis akcentas turi tekti ne kuri įperkamumui, o kitam reiškiniui – infliacijos problemai.
Vidutinės kovo mėn. benzino ir dyzelino kainos, baigiant su kovo 16 d. savaite, buvo 1,52358 ir 1,770815, o jų santykiniai kainų rodmenys – 0,931460118 ir 1,082610397. Tai reiškia, kad šiandieninis 1,77 Eur litras dyzelino realiai kainuoja tiek, kiek 1,08 Eur litras baziniais 2015 metais, o šiandieninis 1,52 Eur litras benzino realiai kainuoja tiek, kiek 0,93 Eur litras baziniais 2015 metais. Pikinėms 1,7 Eur benzino ir 2 Eur dyzelino kainoms 2015 m. atitikmenys būtų 1,04 ir 1,22 Eur.
Šios dvi diagramos turi nuimti emocinį spaudimą ir padėti suprasti, kad šis susvyravimas naftos rinkoje, nors ir nemalonus, kol kas vartotojams nėra joks didelis iššūkis. Taip komunikuojant, vartotojų lūkesčiai bent dalinai taptų nuosaikesni, ir panikos mastas ekonomikoje sumažėtų.
Apraminus vartotojus ir supratus, kad pagrindinė problema yra ne kuro įperkamumas, nes jis kol kas yra tikrai įperkamas, šio klausimo pakišti po kilimu nederėtų, nes situacija, kurioje mes esame, yra labai įtempta. Problema yra – ji tiesiog yra kitur.
Infliacijos rizika
Pagrindinė rizika, kaip jau nurodžiau savo ankstesnėje publikacijoje, yra tiekimo rizika – tai, kad dėl karo Artimuosiuose Rytuose iš pasaulinės pasiūlos bus eliminuotas didelis jos kiekis. Tai katastrofos scenarijus, kurio šansai nėra nuliniai ir net nėra artimi nuliniams, tačiau jį reikėtų svarstyti jau paaiškėjus, kad blogasis scenarijus tampa realybe.
Dabar gi pagrindinė problema yra ne kuro įperkamumas, tačiau tai, kad įmonės, 2025 m. planuodamos savo gaminių ir paslaugų kainas 2026 m., į šį naftos kainų šoką neatsižvelgė, ir dabar visi ekonomikos veikėjai yra konfrontuojami su klausimu – kelti kainas ar jų nekelti. Jeigu ši naftos krizė užsitęs, galite būti garantuoti, kad visi masiškai priims sprendimą didinti kainas, įkainius, ir mes vėl išgyvensime aukštesnės infliacijos tarpsnį, nuo kurio nukentės visi: gyventojai, įmonės, valstybė, o svarbiausia – jūsų santaupų, to, ką kaupėte metų metais sau ir savo vaikams, perkamoji galia eroduos akimirksniu. Todėl pirminis uždavinys yra ne eskaluoti dirbtinai kuro įperkamumo problemą, o užkardyti kiek galima infliacijos paspartėjimą. Tai ir yra tikras rūpestis gyventojais. Kuras nėra vienintelė prekė, kurią žmonės perka. Yra gyventojų, kurie tiesiogiai jo niekada neperka, tačiau infliacija palies ir nuskurdins visus.
Vienas pagrindinių infliacijos katalizatorių yra žmonių lūkesčiai. Jeigu jie bus iracionalūs – lauk bėdos. Žmonės elgsis, vedami klaidingų įsitikinimų, ir dėl jų elgesio nukentės visa ekonomika. Pirminis uždavinys infliacijos grėsmės valdyme yra racionalumo sugrąžinimas į padėties vertinimą ir panikos nuotaikų išsklaidymas.
Naftos gaminių rinkoje – nuosaikios, bet kryptingos, didėjimo linkme, korekcijos
Tam, kad suprasti, kokio pavojingumo yra rizikos, panagrinėkime naftos rinką, kurioje veikiantys agentai sprendimus priima visada motyvuotai ir visada pasvertai. Ši analizė padės geriau suprasti, kiek galima pateisinti karštligiškumą ir ar iš viso jo reikia.
Remiantis EK publikuotomis savaitinėmis kuro kainomis, vidutinė DK kaina Lietuvoje kovo 16 d. savaitę buvo 1,9517 Eur, o prieškarinę vasario 23 d. savaitę – 1,61462 Eur. Iki karo Irane pradžios, vasario 23 d. savaitėje, 1,61462 Eur kainoje akcizas sudarė 0,5536 Eur, o PVM’as – 0,280223 Eur. Likusi dalis, apimanti žaliavos kainą, perdirbimą ir logistiką, sudarė 0,780797 Eur. Kovo 16 d. savaitėje, jau karo metu, 1,9517 Eur kainoje akcizas sudarė 0,5536 Eur, o PVM’as – 0,338725 Eur. Likusi dalis, apimanti viską – žaliavos kainą, perdirbimo savikainą, platinimą ir kitką – sudarė 1,059375 Eur.
Kita svarbi naftos frakcija yra benzinas. Iki karo Irane pradžios, vasario 23 d. savaitėje, 1,45751 Eur benzino kainoje akcizas sudarė 0,562 Eur, o PVM’as – 0,252956281 Eur. Likusi dalis, apimanti žaliavos kainą, perdirbimą ir logistiką, sudarė 0,642553719 Eur. Kovo 16 d. savaitėje, jau karo metu, 1,6354 Eur kainoje akcizas sudarė 0,562 Eur, o PVM’as – 0,28383 Eur. Likusi dalis, apimanti viską – žaliavos kainą, perdirbimo savikainą, platinimą ir kitką – sudarė 0,78957 Eur.
Žaliavos, perdirbimo, logistikos ir kitų dalių kainų prieaugis dyzelinui sudarė 35.7 proc., o benzinui 22.9 proc. Per tą patį laikotarpį Brent naftos fizinių sandorių (ne ateities sandorių, o tikrų sandorių) kainos išaugo 40,5 proc., o WTI naftos fizinių sandorių kainos išaugo 40,7 proc. Tai, kad daugiau nei 40 proc. pabrangusi žaliava išprovokavo gerokai mažesnius kainų, atmetus mokesčius, prieaugius, yra labai nuosaikios naftos rinkos požymis.
Dyzelinas sureaguoja stipriai, nes jo frakcija yra ribota ir ES jo labai trūksta, tad tai normalu. Benzino reakcija yra labai nuosaiki, nes ES turi benzino pertekliaus potencialą, ir benzino frakcija nekonkuruoja su kitomis taip stipriai kaip dyzelino frakcija. Stipri dyzelino reakcija visgi neperšoka žaliavos kainų šoko, o tik jį atkartoja. Dyzelino rinka elgiasi racionaliai, be papildomo panikos antkainio. Viskas telpa į apsidraudimo rėmus. Benzino rinka sugeria dalį šoko, o tai yra iš viso rezervuotos, o ne panikuojančios rinkos požymis.
Tai, ką matome ir stebime, yra labai brandžios naftos rinkos vadybos rezultatas. Minėtos reakcijos rodo, kad situacija yra įtempta, tačiau ne katastrofiška, ir panikos nuotaikų naftininkų tarpe nėra, antraip kainų prieaugiai viršytų žaliavos kainų prieaugius. Jeigu rinkos pulsą stebintys agentai nepuola į paniką, to nederėtų daryti ir politikams bei jų kontroliuojamoms valdžios institucijoms. Pirminė užduotis dabar visiems – suvaldyti infliacijos lūkesčius, pašalinant paniką, jei jai nėra jokio pagrindo.
Panikos nebuvimas rinkose ir jos buvimas politinėje komunikacijoje yra pati didžiausia rizika.
Naftos rezervas
Lietuva yra Tarptautinės energetikos agentūros narė. Kovo 11 dieną ši agentūra priėmė sprendimą išleisti dalį naftos rezervų. Šalims koordinuotai išleidžiant rezervus yra mažinama paklausa ir per mažėjančią paklausą daroma įtaka pardavėjams nekelti kainos. Tai nebuvo vienos Lietuvos iniciatyva. Lietuva, kaip Tarptautinės energetikos agentūros narė, nepaisant menko savo svorio naftos rinkoje, vis vien privalėjo joje dalyvauti. Mūsų indėlis į pasaulinės paklausos mažinimą, žinoma, yra niekinis, tačiau sudėjus smulkesnes šalis kartu jau gaunasi šioks toks efektas, todėl pagal organizacijos logiką dalyvauja visi.
Nesinori būti blogu vertintoju, tačiau panašu, kad šalių narių politikai, priimantys sprendimus Tarptautinėje energetikos agentūroje, šiek tiek perreagavo. Pati organizacija rezervus laiko išimtinai tik tiems atvejams, kai sugriūna įprasti tiekimo kanalai ir materializuojasi reali rizika likti be žaliavos. Žinoma, galima svarstyti rezervų išleidimą kaip kolektyvinę spaudimo priemonę prieš kokį nors koordinuotą branginimo veiksmą iš OPEC kartelio, tačiau dabar pačios naftą išgaunančios valstybės kenčia nuo karo, ir kainų didinimas iš jų pusės tėra tik apsidraudimas nuo to, kad sutrikus galimybei eksportuoti jos liks be pajamų. Jų tikslas – užsitikrinti finansinius išteklius tam laikui, kai eksportas taps neįmanomas, o Europa turėtų pasilikti rezervus tam laikui, kai negalės atsivežti naftos.
Kainų augimas, su kuriuo susiduria Europa, nėra spaudimas Europai iš Saudo Arabijos pusės, kad į jį reikėtų atsakyti paleidžiant rezervus ir mažinant Saudo Arabijos naftos paklausą. Kainų augimas viso labo reflektuoja riziką, kad pati Saudo Arabija dėl Irano atakų gali likti be pajamų ir ilgam. Logiškas sprendimas būtų: pirkti naftą tol, kol ją įmanoma pirkti ir tiekimo kanalai nesugriauti, o rezervus saugoti. Šis kainos prieaugis nėra Saudo Arabijos ar kitų regiono šalių sukurtas ekonominis spaudimas pasauliui, tad ir atsakas į jį turėtų būti kitoks.
Kita vertus, sumažėjusi paklausa yra signalas naftos gavėjams laikinai mažinti pasiūlą, ką jie ir turėtų daryti, nes rezervų panaudojimas kainos suvaldymui, kai kainų augimo priežastys yra fundamentalios, verčia gavėjus garantuotis pakankamą kainą iš klientų kaip apsidraudimą nuo ateities turbulencijos. Toks naftos tiekėjų atsakas neutralizuoja rezervo efektą ir jam pasibaigus nulemia didesnes kainas, nei buvo prieš intervenciją.
Rezervai yra ta paskutinė gynybos linija, ties kuria mes stovėsime, o ne pirmas dalykas, kuris paleidžiamas į mūšį. O kai apima panika, patys matote, net autoritetingos organizacijos daro klaidas. Panika riziką ne mažina, o atvirkščiai – ją didina. Todėl svarbiausia yra ramiai ir viską vertinti ir net jei nutiktų taip, kad dėl karo veiksmų pasaulis kuriam laikui praras 25 proc. naftos pasiūlos, nepanikuoti.
Akcizai
Vienintelė priemonė, kuri tikrai sumažintų kainas, yra akcizai, tačiau su jų peržiūrėjimu susijęs vienas svarbus dalykas. Šiuo metu kainų dinamiką lemia žaliava, ir sparčiai augant žaliavos kainai gali būti, kad akcizo efekto gyventojai nepajus, nes žaliavos prieaugis nustelbs akcizo sumažėjimą. Tokiu atveju net sumažinus akcizus, dėl didelio žaliavos kainos prieaugio galutinė kuro kaina vis tiek išaugs. Vartotojai ir toliau turės teigiamus kainų augimo lūkesčius ir elgsis atitinkamai.
Negana to, kuro pardavėjai vėl neatsigins nuo insinuacijų, kad jie sumažintą akcizą pasiliko sau, ir tai grės tuo, kad gyventojai praras pasitikėjimą verslu. Akcizą dyzelinui prilyginti 440 Eur reikėjo praėjusių metų pabaigoje. Tą padarius tada, šiandien dyzelinas kainuotų ne 2,1 Eur, o 1,963 Eur. Jeigu su dabartiniu akcizu kaina būtų 2,75 Eur, tai su 440 Eur akcizu kaina būtų 2,613 Eur.
Akcizą mažinti reikia dėl būtinybės parsivilioti atgal sunkųjį transportą, tačiau tai būtų geriausia padaryti bent jau sąlyginio stabilumo laikotarpiu. Tada smukusios dėl akcizų kainos nulemtų nuosaikesnius vartotojų lūkesčius.
Kodėl verslo atstovai prašo akcizus mažinti dabar? Todėl, kad tikisi smukusią paklausą atstatyti susigrąžinę sunkųjį transportą iš Lenkijos. Ir todėl, kad nepasitiki valdžia, kad ši sugebės sureguliuoti akcizus protingai tada, kai viskas aprims, nes kai viskas aprims, kuro kainos nebebus tema. Tai yra palaužto pasitikėjimo valdžia požymis.
Laikmetis yra toks, kad kiekviena diena gali pažerti daug blogų ir daug kartų blogesnių nei vakar naujienų, tad verslo pasitikėjimas racionalia vyriausybe, kontroliuojančia lūkesčių procesus ir sugebančia atkurti pasitikėjimą, yra būtinas.
