Laikai tapo sudėtingi. Kaskart prasidėjus naujam karui krūpčiojame mažiau, lyg tai būtų tapę norma. Dabar kraupstame nuo kainų degalinių švieslentėse, o Mėnulio link skriejantys astronautai bendrame žinių sraute atrodo kaip naujiena iš paralelinio pasaulio. Nepaisant visko, šiandien išnešiau tvarkingai surūšiuotas šiukšles. Kažkur krinta bombos ir dronai, bet į konteinerius prie namų vis dar krinta ir pakuotės, atrinktos perdirbti.
Galime nostalgiškai žvelgti į 2019-uosius. Tada pasaulis dar atrodė stabilus ir pažįstamas, tačiau šis jausmas nei gydo, nei siūlo sprendimų. Ekologijos ir klimato temomis rašau būtent nuo tų metų. Aplinkosauginės rizikos tuomet įvardytos kaip esminis dešimtmečio klausimas. Šiandien keista prisiminti laikus, kai klimatas atrodė kaip laike ir erdvėje nutolusi grėsmė, o šilumos išsiilgusioje Lietuvoje gal net visai viliojanti ateities perspektyva.
Pandemija, karas Ukrainoje, dirbtinio intelekto proveržis ir byranti senoji pasaulio tvarka nušlavė ekologinius klausimus į tolimą ir šalutinį planą. Iš kasdienybės jie neatsitraukė, bet dabar ir be to turime su kuo tvarkytis. Tačiau gamtos problemos niekur nedingo ir nedings.
Dešimties metų horizontui Pasaulio ekonomikos forumas globalių grėsmių sąraše vėl iškelia aplinkosaugines rizikas į pirmą vietą. Tik po jų rikiuojasi dirbtinio intelekto keliamos įtampos, dezinformacija ir kiti technologiniai pavojai. Žinoma, tokio ilgio prognozėse numatyti konkrečių politinių ar technologinių lūžių neįmanoma, todėl dėmesys vėl skiriamas aplinkai. Matyt, tikimasi, kad galios troškimo apakinti pasaulio lyderiai kaip nors susivaldys arba bus sutramdyti.
Vieni tęsia savo, kartais atrodo, Sizifo darbą, kiti šaiposi ir atsikerta pasaulio įvykių suvestine: „Krinta bombos ir dronai, o tu čia niekais užsiimi.“ Atviras klausimas, kuo reikia užsiimti, kad tos bombos nebekristų. Didinti karo atgrasymą karinėmis priemonėmis yra aiškus trumpalaikis tikslas. Kasdienis ekologinis veiksmas taip pat yra saugumo strategija, tik gerokai ilgalaikiškesnė.
Ekologijos klausimu visuomenė kiek sutrikusi, o gal tiksliau būtų sakyti – skilusi ir demotyvuota. Vieni nuosekliai rūšiuoja pakuotes ir net yra atsisakę polietileninių maišelių. Jie tyliai laukia kol šitos nesąmonės praeis, o kasdien atliekamas tausojimo veiksmas vėl teiks anksčiau turėtą saugumo bei indėlio į bendrą gerovę jausmą. Tai milžiniško projekto paversti pasaulio ekonomiką žiedine dalis. Ji, savo ruožtu, sudaro svarbią detalę didžiajame plane išlaikyti pusiausvyrą ir nesulaužyti planetos sistemų.
Vieni tęsia savo, kartais atrodo, Sizifo darbą, kiti šaiposi ir atsikerta pasaulio įvykių suvestine: „Krinta bombos ir dronai, o tu čia niekais užsiimi.“ Atviras klausimas, kuo reikia užsiimti, kad tos bombos nebekristų. Didinti karo atgrasymą karinėmis priemonėmis yra aiškus trumpalaikis tikslas. Kasdienis ekologinis veiksmas taip pat yra saugumo strategija, tik gerokai ilgalaikiškesnė.
Jeigu mums, europiečiams, vertybė atrodo nežeisti savęs ir kito, tuomet tai įmanoma padaryti tik nežalojant aplinkos. Tai ne pagrindinis dalykas gyvenime, bet ir kasdienis dantų valymas nėra svarbiausia mūsų veikla. Vis dėlto, akivaizdu, kad burnos higiena glaudžiai siejasi su bendra sveikata. Kaip mūsų kūnas yra mūsų sąmonės buveinė, taip aplinka yra mūsų namai, o namai – tai ne tik fotelis bute ar automobilio krėslas.
Sudėtingais laikais rinktis tausoti aplinką – tai nuolat skatinti save tikslui, kuris atrodo nepasiekiamas. Didžiulės galios veikia priešinga kryptimi ir verčia jaustis bejėgiais. Pats graikiškas terminas „ekologija“ sujungia žodžius „namai“ ir „mokslas“. Negalime paveikti visų pasaulio procesų, bet galime tvarkytis namie. Galime tapti eko-logiški ir palaikyti šią eko-logiką kituose. Visi, kurie sudėtingais laikais, nepaisydami nieko, tęsia savo ekologines praktikas, kasdien rituališkai stabilizuoja save ir pasaulį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
