Ką iš tiesų neša baltarusiški baltieji balionai, kurie šiomis dienomis atakavo mus ir dar atakuos ateityje? Ne, ne kontrabandines cigaretes. Įsižiūrėjus atidžiau, matyti, kad po jais kabo atominės raketos „Burevestnik“, kuriomis kaip tik šiomis dienomis mojavo ir gyrėsi Rusijos valdovas Vladimiras Putinas.
Jam pritardamas tomis raketomis mojavo bei „trinktelėti“ žadėjo ir pats jo vasalas Minske Aliaksandras Lukašenka. Žinoma, jei būtų jo valia, jis apie tai net baisiausiame sapne nesusapnuotų, tačiau tikrovėje – kas jo klaus?
Į šio tandemo grasinimus tuojau atsiliepė ir balsas iš rekonstruojamų pokyliams bei baliams Užatlantės Baltųjų rūmų – Donaldas Trumpas pranešė, kad JAV nedelsdamos pradės naujus branduolinius bandymus.
Daugelis tiek pas mus, tiek visame pasaulyje atlaidžiai žiūrėjo į tai kaip viso labo tik į trijų seniokų bravūrą – esą pagrindinis branduolinės šmėklos žadintojas Kremliuje net iš tiesų nelabai turi, kuo grasinti, be to, pats labiausiai jos ir bijo.
Vis dėlto sutrikęs oro uostų darbas – tikrai ne nemaloniausias dalykas, kuris ne tik vilniečių bei kauniečių ir tų miestų svečių, bet ir visos Lietuvos bei viso aplinkinio regiono laukia ne tokioje ir tolimoje ateityje.
Tam, kad įžvelgtume tikrąjį baltųjų balionėlių krovinį, reikia matyti bendrą viso mūsų regiono su karu Ukrainoje veiksmų teatrą.
O jame viskas ir toliau juda link kulminacijos. Greičiausiai branduolinės, kuri vainikuotų tiesioginį ir atvirą susidūrimą veidas į veidą ant žemės.
Būtent toks scenarijus išlieka labiausiai tikėtinas, žvelgiant į tai, kaip toliau klostosi Rusijos karas Ukrainoje ir visi aplink jį vykstantys procesai.
Po to, kai JAV prezidentas tarsi išdavė savo ilgametį draugą Vladimirą, įvesdamas sankcijas pagrindinėms Kremliaus žaliavų kompanijoms, lyg ir galima pagaliau pradėti tikėtis lūžio Rusijos agresijoje prieš Ukrainą ir Vakarus.
Esą dabar Rusijos ekonomika, kuri ir taip smarkiai šlubuoja, pradės sekti taip, kad karo mašinos tiesiog nebebus kuo varyti į priekį, ir ji tiesiog vos ne pati sustos.
O jame viskas ir toliau juda link kulminacijos. Greičiausiai branduolinės, kuri vainikuotų tiesioginį ir atvirą susidūrimą veidas į veidą ant žemės.
Taip, sankcijos, kurios pradės veikti ir įsigalios lapkričio pabaigoje, – skaudus smūgis tai mašinai. Kita vertus, visiškai akivaizdu, kad visas jų poveikio svoris pasijus tik po keleto mėnesių ar pusmečio. Bet dar svarbiau – tam, kad jis būtų tikrai lemtingas, reikia ir tų sankcijų įgyvendinimo priežiūros, ir kitų sankcijų, ir daugiau bendrų veiksmų bei spaudimo su Europa.
Žodžiu, reikia tikros ir nuoseklios Rusijos režimo spaudimo, smaugimo ir izoliacijos politikos, kuri, suprantama, neįsivaizduojama ir be atnaujintos karinės – ir ne tik – paramos Ukrainai. Juk pora „tomahaukų“ verti lygiai tiek pat, kiek ir begalinės kalbos apie juos.
Ar JAV vadovas ir jo aplinka, kurie iki šiol iš esmės tik atrišinėjo Rusijai rankas ir pirko jai laiką tam, kad ji pagaliau palaužtų Ukrainą, pasiryžę rimtai žengti šiuo keliu? Kol kas tai, švelniai tariant, abejotina.
Žinoma, šią inerciją galėtų pakeisti tiesioginis abiejų bičiulių susidūrimas Venesueloje, kur V. Putinas jau demonstratyviai siunčia karinę paramą režimui, į kurį vis rimčiau taikosi D. Trumpas. Tik ar ta parama nebus toks pat popierinis tigras kaip ir Sirijoje?
Bet kokiu atveju esminis klausimas – ką rinksis Rusijos režimas pagrindiniame fronte, Ukrainoje ir aplink ją? Ne tik tuo atveju, jei JAV ir Europa paliks dabartinį spaudimo lygį, bet ir tuo, jei jie jį didins?
Ims stabdyti, nelaukdamas, kol išseks, ir tiesiog teks savaime sustoti? Ar priešingai – pakels statymus ir eskalaciją į naują, galbūt, kraštutinį lygmenį?
Atsakymas aiškus ir be trijų bandymų spėti.
Tiesą sakant, eskalacijos lygį Kremlius, matyt, žinodamas, kur link judama anapus Atlanto, jau ėmė kelti anksčiau. Tiek pačioje Ukrainoje, tiek vis stipriau pilstydamas karą per jos kraštus į artimiausių NATO kaimynių teritoriją.
Ukrainos naikinimo iš oro apsukos ir apimtys, ėmusios esmingai augti D. Trumpui grįžus į JAV prezidento postą, pastaraisiais mėnesiais šoko į viršų dar staigiau.
Svarbiausiuose fronto ruožuose – pirmiausia Charkivo srities Kupjansko kryptimi ir Donecko srityje – Rusijos pajėgos siekia savo pagrindinių tikslų dar beatodairiškiau nei anksčiau. Tiek Kupjansko, tiek kertinę reikšmę Donecko srityje turinčio Pokrovsko užgrobimas – jau, panašu, tik ne ilgo laiko klausimas.
Žinoma, tai leidžia daryti prielaidą, kad tokie Rusijos veiksmai kaip tik ir gali rodyti, jog ji vis dėlto rengiasi sustoti.
Esą, Rusija nori iki žiemos ir per ją kuo smarkiau sunaikinti Ukrainos kritinę infrastruktūrą, sukelti naują pabėgėlių antplūdį ir humanitarinę katastrofą.
Be to, ji gal ir galėtų stabdyti puolimą ir ugnį fronte mažų mažiausiai tik tuomet, kai būtų užgrobusi bent visą Donecko sritį su Luhansko srities likučiais – taigi, visą Donbasą. Rusijos „konstitucijoje“ taip pat įrašytas Chersono ir Zaporižios sritis galbūt „laikinai“ Kremliui būtų galima nubrukti po stalu, tačiau be visos Donecko srities, dėl kurios kariauta daugiau nei dešimt metų ir kurios užgrobimas yra „programa minimum“, Kremlius tikrai negali sėsti prie jokio stalo.
Tarkim, galima įsivaizduoti tokią situaciją, kad Rusija, pasiekusi šiuos minimalius teritorinius tikslus ir dar privertusi Ukrainą padaryti skausmingų politinių nuolaidų – pavyzdžiui, pripažinti savo „neutralumą“ – iš tiesų stabdo karą.
Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti, kad tai virsta išties tvariomis paliaubomis – ką jau bekalbėti apie tikrą taiką?
Ugnies nutraukimas – net ir palydimas kažkokių pasirašytų dokumentų bei sutarčių – būtų ne daugiau nei pertrauka Rusijai sukaupti naujas pajėgas naujam Ukrainos – ir, greičiausiai, ne tik Ukrainos – puolimui.
Vis dėlto net ir tokios pertraukos įsivaizduoti tiesiog neįmanoma paprasčiausiai dėl to, kad jos grynai fiziškai ir logistiškai neįmanoma įgyvendinti – to tiesiog neleidžia šio karo prigimtis ir faktas, kad visos kritinės linijos ir galutinės stotelės jau seniai ir negrįžtamai pravažiuotos.
Tai galima iliustruoti vienu iš galybės šių eilučių autoriaus pokalbių Ukrainos fronte, kuris įvyko kone pačiose plataus masto Rusijos invazijos išvakarėse. Teisingiau – per stačiatikių Kalėdas, kurias ukrainiečiai, nors jau ir turėję savo savarankišką nuo Maskvos patriarchato bažnyčią, dar šventė sausio pradžioje.
2021 m. pabaigoje vadinamieji separatistai, už kurių nugarų stovėjo Rusija, buvo suintensyvinę ugnį kone visoje fronto linijoje. Tačiau po Naujųjų iš esmės visame fronte tapo tylu it bažnyčioje – taip pat ir ruože prie Svitlodarsko, kur dar visai neseniai minosvaidžių minos krito tose pozicijose, kur lankėsi pats Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Kalėdų dienomis kaip tik ir teko lankytis tas pozicijas užimančios Konstantino Ostrogiškio vardo 30-ojoje Ukrainos ginkluotųjų pajėgų brigadoje. Ši brigada jau nuo pat 2014 m. Rusijos agresijos Donbase pradžios pelnė vienos labiausiai patyrusių ir užgrūdintų Ukrainos kariuomenės junginių vardą.
Vos šiek tiek daugiau nei po mėnesio ji prie Svitlodarsko, esančio Bachmuto rajone, viena pirmųjų pasitiko Rusijos, atvėrusios pragaro vartus danguje ir ant žemės, antpuolį ir iki šiol kaunasi karščiausiuose bei sunkiausiuose plataus masto karo fronto ruožuose.
Tomis paskutiniųjų prieš didžiąją tragediją Kalėdų dienomis šešėlis to, kas gali ateiti, jau kybojo virš visko, ką žmonės kalbėjo ir darė net švenčių įkarštyje. Natūralu, kad tai buvo ir visų žurnalistų iš Lietuvos bei besirengiančių blogiausiam karių pokalbių tema.
Vienas iš pašnekovų buvo 30-osios brigados žvalgų vadas, ugnį ir vandenį perėjęs patyręs karys, pagarbiai šaukiamas „dėde Kolia“.
Taigi paklaustas, ką jis pats mano apie visą internetą kasdien sprogdinančias spėliones, ką reiškia Rusijos kariuomenės telkimas prie Ukrainos sienų, pasaulio didžiųjų kalbas bei šokius aplink Rusiją ir ar, jo nuomone, bus plataus masto karas, „dėdė Kolia“ nė sekundės nedvejojo dėl lakoniško atsakymo: „Žinoma, kad bus.“
Pamatęs, kad pašnekovas, nors ir pats buvo iš esmės tos pačios nuomonės, vis dėlto net nustebo dėl tokio užtikrintumo, senas karys išplėtė mintį.
„Na, aktyvioji ir kulminacinė karo stadija neišvengiamai bus bet kokiu atveju. O kaipgi kitaip? Juk jie negali taip tiesiog visko palikti ar leisti viskam kažkaip nusistovėti ar išsivaikščioti be generalinio išsiaiškinimo, kas ką. Taip pat ir mes, savaime suprantama, negalime tiesiog visko palikti“, – paaiškino „dėdė Kolia“.
Kalbėdamas apie „išsiaiškinimą“, jis vartojo žargonišką rusišką žodį „razborkė“, reiškiantį kruvinas gatvės chuliganų ar banditų muštynes pagal principą „kas ką“. Ir dėl to žvalgų vadas buvo bei tebėra visiškai teisus – Rusijos diktatūros veiksmus lemia būtent toks jos mentalitetas ir jo „taisyklės“ – kriminalinio pasaulio psichologija, motyvacija bei logika. Jei norime – pasaulėžiūra.
Tad būtent šios pasaulėžiūros konceptualiuose rėmuose bei remiantis jos kriterijais ir tėra įmanoma adekvačiausiai suvokti Rusijos režimo veiksmus, jo padėtį ir labiausiai tikėtiną karo eigą, pagrindinius scenarijus.
Būtent tai, kad daugelis vakariečių – politikų bei ekspertų – ir ne tik vakariečių, bet net ir mūsų regiono atstovų mėgina taikyti aukštesnio, „politinio“ racionalumo kriterijus, ir lemia, kad net iki šiol daug kas Vakaruose nesupranta pamatinių Rusijos režimo tikslų bei jo veiksmų logikos.
„Kremliui tai per daug nenaudinga ir jis tai supranta“, „ten irgi racionalūs bei pamatinius savisaugos instinktus turintys žmonės“, „jiems svarbiausia – pinigai“, „tai jiems būtų per didelė rizika“ – kas suskaičiuos, kiek kartų žlugo visos prognozės, paremtos būtent tokiais bandymais „racionalizuoti“ Rusijos veiksmus ir visą bendrą padėtį.
Žinoma, tai nereiškia, kad tokie režimai kaip Rusijos neturi kažkokios aiškios savo logikos ir racionalumo. Turi, tačiau ji dažnai nėra „racionali“. Pavyzdžiui, vadas turi būtinai galutinai sunaikinti priešą, ypač – jei jis iš žemesnės kastos ir drįso vadui pasipriešinti. Jei vadas nesugebės to padaryti, tai reiškia mirtiną pavojų jam iš saviškių. Tad jis tiesiog neturi kitos išeities, kaip siekti tikslo, net jei visiems aišku, kad tai jam ne mažiau mirtinai pavojinga ar net tiesiog beviltiška.
„Dėdei Koliai“ viso to, žinoma, nereikėjo aiškinti – jis natūraliai ir automatiškai taikė šią logiką situacijos analizei. Tad jam atrodė savaime suprantama, kad tą akimirką, kai Kremlius galutinai supras, jog „hibridiniu karu“ ir tupinėjimais apie „Minsko procesą“ Ukrainos kariuomenės neišvaikysi ir visos valstybės suvereniteto taip paprastai nedemontuosi, jis griebsis kraštutinės priemonės. Kurios ir taip būtų griebęsis – juk būtina iš tiesų ir galutinai „išsiaiškinti“.
„Mūsų padėtis, aišku, bus labai bloga. Jie turės pranašumą ne tik ant žemės – žmonių, artilerijos, technikos – bet ir ore. Aviacijos, raketinių sistemų. Tad jie, greičiausiai, pramuš koridorių į Krymą, užgrobs visą ar didžiąją dalį Donbaso, ką nors dar iš šios pusės didžiųjų miestų. Tačiau tai bus iš pradžių, o vėliau jie pradės strigti. Gali būti, kad karas išvis įstrigs. Taip man atrodo“, – taip nupaišė ateitį „dėdė Kolia“.
Ir, kaip matome, jis buvo visiškai teisus. Po daugiau nei trejų plataus masto karo metų mes esame tame taške, kuriuo jis baigė savo prognozę. Taigi – tokioje padėtyje, kai „išsiaiškinimas“ dar nėra baigtas taip, kaip reikalauja „razborkės“ logika.
Kaip atrodo pergalingas „išsiaiškinimas“ iš Rusijos pusės – seniai aišku. Tai – jos statytinių valdžia Kyjive, kuri greičiausiai yra „pereinamoji“ iki didžiosios Ukrainos dalies teritorijų aneksijos ir inkorporavimo į Rusijos sudėtį. O iki tol – nepertraukiamas puolimas fronte ir vis stiprėjantis visos šalies naikinimas iš oro, verčiant ją humanitarinės katastrofos zona.
Ukrainos pergalės „programa minimum“ ir pagrindas – frontą sustabdyti taip, kad priešas nebesugebėtų stumtis į priekį nė šimto metrų ir tokia oro bei infrastruktūros gynyba, kad Rusija negalėtų jos pramušti tokiu mastu, kokiu pramuša dabar.
Kaip atrodo pergalingas „išsiaiškinimas“ iš Rusijos pusės – seniai aišku. Tai – jos statytinių valdžia Kyjive, kuri greičiausiai yra „pereinamoji“ iki didžiosios Ukrainos dalies teritorijų aneksijos ir inkorporavimo į Rusijos sudėtį.
Jei įgyvendinamos abi šios sąlygos, Rusijos režimas ir asmeniškai jo galva bei garantas V. Putinas nebetenka pagrindinio ir vienintelio argumento, kad turi lemiamą jėgos persvarą, tad patiria tokį pralaimėjimą ir smūgį, kuris gali grėsti viso režimo egzistencijai. Arba bent jau jo galvos egzistencijai. O režimo erozija ar net agonija – būtina sąlyga tikrai karo pabaigai ir net preliudija į visos Ukrainos teritorijos susigrąžinimą. Reikia pabrėžti – būtina sąlyga, bet ne garantija.
Bet kokiu atveju tik tuomet Ukraina gali tikėtis ir narystės NATO bei Europos Sąjungoje, ir tikro suverenumo apskritai.
Tačiau ar artimiausioje apžvelgiamoje ateityje galima tikėtis, kad Ukraina su Vakarų pagalba pagaliau sustabdys frontą ir uždengs dangų?
Atsakymas tebėra tas pats, kaip jau nuo seno, – ne.
Kol kas žymiai labiau tikėtina, kad per žiemą Rusija vis dėlto sugebės užimti visą Donecko sritį ar bent priartėti prie paskutinių atžymų finišo tiesiojoje, užgrobs dar daugiau teritorijos kitose srityse, o Ukraina bus dar smarkiau nukraujavusi tiek fronte, tiek visur kitur.
Vien jau Donbaso praradimo demoralizuojantį ir destabilizuojantį poveikį ne tik Ukrainos kariuomenei, bet ir visai visuomenei sunku net prognozuoti.
Mechaniški apskaičiavimai, kad rusams, stumiantis į priekį dabartiniu tempu, reikės dar bent metų visai Donecko sričiai užimti, o visai Ukrainai – daugiau nei šimtmečio, yra klaidinantys ir pavojingi.
Sekinimo karo dinamikos esmė – viskas vyksta ilgai ir lėtai, kol kone nepastebimai peršliaužia lemiamas raudonąsias linijas, o po to prasideda staigi ir visa apimanti griūtis. Rusijos skaičiavimas kaip tik toks ir yra.
Žinoma, tokios visa apimančios griūties baimintis jau šį pavasarį – bent jau visos Ukrainos mastu – kol kas nėra pakankamo pagrindo. Tačiau tendencija link didesnės ar mažesnės apimties staigios erozijos išlieka.
Kol kas žymiai labiau tikėtina, kad per žiemą Rusija vis dėlto sugebės užimti visą Donecko sritį ar bent priartėti prie paskutinių atžymų finišo tiesiojoje, užgrobs dar daugiau teritorijos kitose srityse, o Ukraina bus dar smarkiau nukraujavusi tiek fronte, tiek visur kitur.
Bet kokiu atveju Rusija artėja prie tikslo pristumti frontą kuo arčiau kitų didžiųjų šalies miestų, kuriuos visus ji nori pasiekti nebe raketomis ar „Šachedais“, bet ir sklendžiančiomis aviacinėmis bombomis, net artilerija su dronais, naudojamais fronte. Pastarieji ir taip tobulėja astronominiu greičiu, tapdami vis sunkiau numušami ir siekdami vis toliau.
Chersonas, kuriame dronai kiaurą parą medžioja civilius tiesiog gatvėse, – štai kuo priešas nori paversti ne tik visus didžiuosius šalies miestus, bet ir visą šalį.
Norint tai ne tiesiog pristabdyti, o apskritai sustabdyti, Vakarams – pirmiausia Europai – reikia sprogstamąja progresija didinti paramą Ukrainai ginklais ir pinigais. O ta karinė parama, JAV nutraukus savąją, europinėje dalyje pastaruoju metu buvo smarkiai šovusi žemyn. Nepaisant ugningų deklaracijų, savęs pačių ginklavimosi planų ir „ryžtingųjų koalicijų“.
Nepaisant JAV grasinimų naujomis sankcijomis ir žvanginimų „tomahaukais“, Europos karinė ir finansinė parama bent jau artimiausioje ateityje išliks pagrindinė ir iš esmės vienintelė Ukrainos viltis.
Tai ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl Rusija vis smarkiau bando perlieti savo agresiją per Ukrainos sienas į išorę, į artimiausią NATO kaimynystę.
Kremlius siekia taip sustiprinti poziciją tų žmonių Europos politikos viršūnėse ir visuomenėse, kurie visada, Rusijai keliant statymus ir eskalaciją, ragino Vakarus kuo greičiau stabdyti, „tartis“ ir nusileisti.
Kartu vis agresyvesni Rusijos veiksmai stiprina poziciją tų, kurie visada sakė, kad kaip tik Vakarams reikia elgtis kuo drąsiau ir griežčiau, nes su Rusijos režimu nesusitarsi, nuolaidomis tik jį padrąsinsi eskaluoti dar labiau.
Kuri pozicija nugalės – dar neaišku ir nėra nulemta. Pavyzdžiui, juk net tokioje šalyje kaip Lietuva tie, kurie laikosi pirmosios pozicijos, šiuo metu yra valdžioje.
Chersonas, kuriame dronai kiaurą parą medžioja civilius tiesiog gatvėse, – štai kuo priešas nori paversti ne tik visus didžiuosius šalies miestus, bet ir visą šalį.
Bet kokiu atveju Rusija ir Vakarai – pirmiausia Europa – yra toje pačioje situacijoje, kurią, kalbėdamas apie Rusiją ir Ukrainą, plataus masto abiejų karo išvakarėse apibrėžė „dėdė Kolia“.
Rusija negali taip „palikti“ šios akistatos ir „išsivaikščioti“ – ir joks išorės spaudimas, ekonomikos silpimas, naujos sankcijos ir panašūs dalykai jos jau nebegali sulaikyti.
Taigi Vakaruose net ir skirtingose ideologinėse stovyklose vyraujanti viltis, kad Rusijos režimą vis dėlto galima kažkaip „užspausti“ ir priversti nusiraminti bei atsitraukti atgal, „užšaldyti“ ne tik karą Ukrainoje palei faktinę fronto liniją, bet ir visą globalinį geopolitinį konfliktą apskritai, – iliuzija.
Vis dar „hibridinė“ Rusijos agresija dronais ir kitokia skraidančia ginkluote tik plėsis ir stiprės, o Europos šalys – pirmiausia rytinio NATO flango – tiesiog bus priverstos į ją atsakyti vis griežčiau. Pirmiausia numušdamos dronus ar balionus, po to – ir naikintuvus bei, žinoma, raketas. Ypač jei vis dėlto „ryžtingųjų koalicijoje“ subręs ryžtas uždengti bent dalį Ukrainos dangaus ne „po karo“, o anksčiau.
Tad Rusijos raketų atakos prieš kaimynines NATO šalis, o gal ir tolėliau – visiškai akivaizdus pavojus ir tikėtina perspektyva. Būtent jos šviesoje labiausiai ir kelia nerimą tas pasimetimas oro gynybos srityje, kurį tebedemonstruoja mūsų regiono NATO šalys. Taip pat – ir Lietuva.
Ir, žinoma, nereikia pamiršti Rusijos imperializmui tiesiog švento dalyko – invazijos ant žemės, užgrobiant teritorijos dalį ir ją sunaikinant iki pamatų.
Tam, kad tokia invazija būtų kuo sėkmingesnė ir kuo labiau netikėta, ją reikia atlikti kuo greičiau, nelaukiant visų tų kelerių metų terminų, kuriuos Europa nusistatė tam, kad būtų „visiškai pasiruošusi“.
Akivaizdus Rusijos karinis nusilpimas dėl karo Ukrainoje – joks argumentas dažnai reiškiamai bravūriškai nuomonei, kad Rusija „gal ir norėtų, bet neturi, su kuo“.
Tad Rusijos raketų atakos prieš kaimynines NATO šalis, o gal ir tolėliau – visiškai akivaizdus pavojus ir tikėtina perspektyva.
Tokiai invazijai, kurią paremtų branduolinis ginklas, Rusija atras pajėgų visada – ir štai tuomet Vakarai bus pastatyti prieš iššūkį atsakyti tuo pačiu arba atsitraukti. Šis iššūkis pirmiausia bus adresuotas būtent Europai, o ne Amerikai, iš čia jau pradėjusiai nešti savo batus nuo žemės.
Būtent tuo pats V. Putinas ir grasino šiomis dienomis demonstruodamas naują atominę ginkluotę, o jo grasinimų esmės visiškai nekeičia tai, ar toji naujausioji ginkluotė buvo tikra, ar, kaip teigiama, tik propagandiniai išmislai.
Be to, šalia Rusijos šiame fronte jau dabar stovi kita branduolinė diktatūra – Šiaurės Korėja – kurią netgi pirmą galima užsiundyti jau nebe vien prieš Ukrainą, bet ir prieš jos kaimynes.
Taigi Europa ir pasaulis metų sandūroje atsidūrė dar arčiau branduolinio Rusijos bei jos sąjungininkų ir Vakarų susidūrimo slenksčio. Teisingiau – naujoje Karibų krizėje, kuri iš esmės jau čia.
Ir nors tokią tikrovę įsivaizduoti daugeliui daug sunkiau nei plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą pačiose tos invazijos išvakarėse, vis panašiau, kad ją nešančius baltus balionus gali sustabdyti jau tik kokia nors juoda gulbė.
