Religijos laisvė turi dvejopą išraišką – kaip pavienio individo religijos laisvė arba kaip religinės grupės (religinės organizacijos) veikla. Antroji išraiška pastaruoju metu patiria teisinių iššūkių, tarp kurių buvo „Romuvos“, Jehovos liudytojų ir kiti atvejai, kurie skatina šviežiai pažvelgti į valstybės ir religinių organizacijų santykių modelį.
Apibūdinant šio modelio rėmus paminėtina, kad Lietuvos teisėje išskiriamos šios religinių organizacijų teisinio statuso pakopos: (1) tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos; (2) valstybės pripažintos religinės bendruomenės ir bendrijos; (3) valstybės pripažinimo neturinčios religinės organizacijos. Palankiausia teisinė padėtis yra suteikta tradicinėms religinėms organizacijoms, tam tikrų specialių teisių yra suteikiama valstybės pripažintoms religinėms organizacijoms, o pripažinimo neturinčioms religinėms organizacijoms valstybė specialių teisių iš esmės nesuteikia. Valstybės pripažinimo suteikimo sąlygos Lietuvoje yra įtvirtintos Konstitucijos 43 straipsnyje, pagal kurį pripažinimas religinėms organizacijoms gali būti suteikiamas, jeigu (1) jos turi atramą visuomenėje ir (2) jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai.
Apžvelgus padėtį šiais klausimais kitose Europos šalyse, Lietuvos modelyje galima įžvelgti įvairių išskirtinumų, iš kurių (dėl ribotos šio teksto apimties) paminėtini šie: (1) pripažinimui reikalinga religinės organizacijos veiklos trukmė Lietuvoje bei (2) potenciali disharmonija tarp Lietuvos teisėje įtvirtinto modelio ir susiklosčiusios padėties valstybės santykyje su religinėmis organizacijomis.
Veiklos trukmė kaip pripažinimo sąlyga
Konstitucinis Teismas yra paminėjęs, kad religinės organizacijos pripažinimo „sąlyga „turėti atramą visuomenėje“ reiškia, jog atitinkamos bažnyčios, religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, taigi negali apsiriboti negausia žmonių grupe ar nedidele visuomenės dalimi, keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis“. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatyme yra numatytas 25 metų terminas, kuris turi būti praėjęs nuo religinės organizacijos įregistravimo Lietuvoje, kad ji galėtų kreiptis į Seimą su prašymu suteikti valstybės pripažinimą.
Kitose Europos valstybėse šis termino reikalavimas nėra dažnas. Šalyse, kuriose vis dėlto jis įtvirtintas, registruoti reikalinga minimali religinės organizacijos veiklos trukmė būna trumpesnė: Vengrijoje tam tikrais atvejais gali būti taikomas nuo 5 iki 15 metų terminas; Rumunijoje aukštesnio teisinio statuso įgijimo sąlyga – kad religinė asociacija veikia Rumunijos teritorijoje ne trumpiau kaip 12 metų; Kroatijoje paraišką dėl įrašymo į religinių organizacijų registrą gali pateikti tikinčiųjų bendruomenės, veikusios su juridinio asmens statusu ne trumpiau kaip 5 metus. Lietuvoje numatytam terminui prilygsta šalies, kuri neretai įvardijama kaip nepasižyminti pagarba žmogaus teisėms, Baltarusijos modelis: Baltarusijoje tos pačios konfesijos religinių bendruomenių asociacija gali būti steigiama, jei jos bent viena bendruomenė šalyje veikia ne mažiau kaip 30 metų nuo registracijos dienos.
Neatitinkanti šio termino religinė organizacija negali naudotis įvairiomis teisėmis, kurias turi pripažintosios religinės organizacijos. Valstybės pripažintoms religinėms organizacijoms suteikiama įvairių teisių skirtingose teisės šakose ir šio teksto formatas nesudaro galimybės aptarti jų visų, bet paminėtinas vienas iliustratyvus pavyzdys iš baudžiamosios teisės.
Lietuvoje numatytam terminui prilygsta šalies, kuri neretai įvardijama kaip nepasižyminti pagarba žmogaus teisėms, Baltarusijos modelis.
Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 171 straipsnyje yra numatyta teisinė atsakomybė už trukdymą atlikti religines apeigas ar religines iškilmes. Tačiau tarp atsakomybės sąlygų yra, kad buvo trukdoma apeigoms religinės bendruomenės ar bendrijos, kuri turi valstybės pripažinimą. Vadinasi, pagal šią nuostatą atsakomybė netaikoma už analogiškus veiksmus trukdant apeigas religinės bendruomenės, kuri neturi valstybės pripažinimo, galbūt ir dėl to, kad Lietuvoje veikia tik 24 metus.
Racionaliai samprotaujant sudėtinga pagrįsti tokį skirtingą diferencijavimą. Suprantama, kad kažkoks diferencijavimas taikant minėtą kodekso straipsnį gali būti leistinas teismo diskrecijoje, atsižvelgiant į tai, ar religija yra kultūriškai branginama, ar tai yra iš dalies fiktyvi pseudoreligija arba jos veikla neatitinka įstatymų ir moralės, bet minėtasis 25 metų terminas nei sudaro tam prielaidas, nei apsaugo asmenų religinę laisvę nuo diskriminacijos.
Bendra teisinė logika suponuoja, kad religinei organizacijai suteikiamų teisių apimtis privalo būti lemiama ne atsitiktinių aplinkybių, bet tokių, kurios pagrįstai pateisina tokią pačią arba skirtingą suteiktų teisių apimtį, kokia yra suteikta kitoms religinėms organizacijoms. Ar didelė, bet nauja religinė organizacija mažiau nusipelnė pagarbos savo apeigoms negu maža, bet veikianti seniau? Ar tos pačios pagarbos nenusipelnė net maža ir nauja religinė organizacija? Paliekant šiuos klausimus atvirus, norėtųsi pripažinti bent tai, kad šiuo atžvilgiu reikėtų persvarstyti aptariamą teisinį modelį.
Skelbiamo teisinio modelio atotrūkis nuo teisinės tikrovės
Valstybės ir religinių organizacijų teisinių santykių Lietuvoje bruožas, kuris taip pat nėra paplitęs kitose valstybėse, yra labai gausus į aukščiausią pakopą pakylėtų religinių organizacijų skaičius. Užsienio valstybėse yra dažnesnis arba dvipakopis modelis (kuriame religinių organizacijų teisinis statusas skirstomas tik į įregistruotąsias ir neįregistruotąsias) arba vyraujančios religijos modelis (numatyta religinių organizacijų teisinė registracija, bet iš visų registruotų religijų paprastai viena teisėje būna išskiriama kaip vyraujanti / tradicinė / pan.).
Tačiau tarp Lietuvos Konstitucijoje įtvirtinto modelio ir teisės praktikos galima įžvelgti disonansą. Lietuvoje įstatymas numato, kad tradicinių religijų yra net devynios. Deklaruojamame teisiniame modelyje nė viena iš jų nėra išskirtinė, jos visos lygiateisės, tačiau nestebina, kad faktiškai vyraujanti Lietuvos katalikų bažnyčia yra teisiškai palankesnėje padėtyje. Tai pasireiškia per įvairias įstatymų normas bei Seimo susitarimus su Šventuoju Sostu. Savaime tokia vyraujančios religijos padėtis nėra nei blogai, nei gerai – natūralu, kad labiausiai paplitusi religija turi atitinkamą teisinį statusą (bent jau kol teisiniai skirtumai yra kiekybiniai, bet ne kokybiniai), tačiau, kaip byloja viena W. Churchilliui priskiriama citata, kokia graži bebūtų strategija, kartais reikėtų pažvelgti į rezultatus.
Lietuvoje įstatymas numato, kad tradicinių religijų yra net devynios. Deklaruojamame teisiniame modelyje nė viena iš jų nėra išskirtinė, jos visos lygiateisės, tačiau nestebina, kad faktiškai vyraujanti Lietuvos katalikų bažnyčia yra teisiškai palankesnėje padėtyje.
Vertinant šio klausimo visumą, reikia prisiminti minėtus teisinius iššūkius aptariamam modeliui, susijusius su Jehovos liudytojų ir „Romuvos“ religinėmis organizacijomis. Šie iššūkiai pasireiškė teisminiais ginčais, kuriuose vienas esminių klausimų buvo religinių organizacijų lygiateisiškumo užtikrinimas, be kita ko, gaunant valstybės pripažinimą, t. y. patenkant į tam tikrą teisinio statuso pakopą.
Žvilgsnis į religinės organizacijos teisinio pripažinimo (ir iš to kylančių atitinkamų teisių suteikimo) padėtį Lietuvoje tarptautiniame kontekste kelia įvairių klausimų. Šiuo metu Vilniaus universiteto Teisės fakultete atliekamo mokslinio tyrimo preliminarūs rezultatai skatina klausti, ar visoms skirtingų pakopų religinėms organizacijoms teisės yra priskiriamos nuosekliai remiantis apibrėžtais kriterijais, ar visiškai atsitiktinai. Tiek skirtingoms pakopoms priskiriamos teisės, tiek sąlygos patekti į tas pakopas gali būti pateisinamos remiantis Konstitucijos ginamų vertybių apsauga, tarp kurių yra žmogaus teisės ir laisvės, valstybės suverenumas ir kt., o dirbtinės kliūtys gauti teisinį pripažinimą ir atitinkamas teises keltų abejonę, ar jomis nėra siekiama dirbtinai varžyti galimybę kolektyviai praktikuoti religiją bei riboti prielaidas laisvai pasirinkti tikėjimą.
Šis straipsnis parengtas vykdant mokslinio tyrimo projektą „Galimybių tobulinti Lietuvos valstybės ir bažnyčios santykio modelio analizė“. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. P-REP-25-2.
