„Tie patys mūsų laivai negali vienu metu būti ir Europoje, ir Indijos–Ramiojo vandenyno erdvėje. Turėsime rinktis.“ Ši frazė, kurią kartoja JAV valstybės sekretorius Marco Rubio, atspindi naują transatlantinę realybę. Amerika nesako, kad Europa jai neberūpi. Ji sako, kad Europa nebegali būti „vienintelis prioritetas“ – ir iš to kyla konkrečios pasekmės pajėgų planavimui, biudžetams ir politiniam solidarumui.
Rubio argumentas apie NATO skamba dviprasmiškai. Viena vertus, jis pabrėžia, kad Aljansas JAV yra naudingas, o jo prasmė nesikeičia – tai svarbus signalas, ypač po metų, kai viešojoje erdvėje nuolat šmėžuoja abejonės dėl Vašingtono patikimumo. Kita vertus, jis tvirtina, kad NATO turi būti „permąstyta“, nes Amerikos globalūs interesai reikalauja kitaip perskirstyti ribotus išteklius.
Europos šalyse ši žinutė dažnai suvedama į vieną sakinį – „JAV trauksis“. Tai pernelyg supaprastinta. Tikslesnė versija – „JAV interesas Europai išliks, bet kitaip“. Rubio logika aiški: Europa turi prisiimti didesnę atsakomybę už konvencinę gynybą, o JAV liks su tuo, ko Europa negali kompensuoti – branduoliniu „skėčiu“, strateginiais įgalintojais, globalia logistika. Šis argumentas mažai kuo skiriasi nuo to, ką subtiliau kartojo ir Bideno, ir Obamos administracijos.
Problema ta, kad kolektyvinės gynybos architektūra efektyvi tik tada, kai abi pusės pasitiki viena kita. O Trumpo administracija aštriais pareiškimais nevengia pakurstyti aistrų.
Išvada Europai nemaloni, bet aiški: jei norime, kad JAV liktų atrama, Europa turės iš prašytojos virsti pajėgia partnere, kuri galės pastovėti už save ir savo interesus. Tokia, kokią gerbtų amerikiečiai.
Tokia taktika duoda apčiuopiamą rezultatą. Visos NATO valstybės praėjusiais metais pasiekė bent minimalią 2 proc. BVP gynybos išlaidų ribą. Sunku įsivaizduoti, jog tai būtų įvykę be milžiniško Trumpo spaudimo. Tad Vašingtone ne veltui skamba teiginys, jog dėl Trumpo veiksmų Europa pagaliau susimoka.
Bet to kaina – abejonė, ar transatlantinis ryšis apskritai išliks. Grenlandijos epizodas primena, kodėl pasitikėjimas nėra abstrakcija. JAV prezidento pareiškimai, jog sala bus tiesiog perimta, sukėlė paniką. Trumpas greitai persigalvojo ir aistros nurimo, o derybos persikėlė į techninį lygmenį ir veikiausiai lems teigiamą rezultatą visoms pusėms. Visgi tokį rezultatą buvo galima pasiekti ir neįvarius ištikimos sąjungininkės Danijos į kampą bei nepaskatinus antiamerikietiškų nuotaikų stiprėjimo.
Išvada Europai nemaloni, bet aiški: jei norime, kad JAV liktų atrama, Europa turės iš prašytojos virsti pajėgia partnere, kuri galės pastovėti už save ir savo interesus. Tokia, kokią gerbtų amerikiečiai. Deja, bet per pastaruosius dešimtmečius Senasis žemynas judėjo priešinga kryptimi, todėl pasiekti rezultatą greitai bus sunku. Viltį teikia didžiausia Europos ekonomika Vokietija, kuri, nors ir iš lėto, įgyvendina reikšmingą pokytį.
Lietuva nepakeis globalių politikos tendencijų, bet tokios ambicijos ir nereikia kelti. Turime atlikti namų darbus, kurie aprašyti NATO sutarties III straipsnyje: pasirūpinti savo saugumu, kiek tai priklauso nuo mūsų. Rekordinės išlaidos gynybai šiemet yra konkretus rezultatas. Greta to būtina demonstruoti valią gintis, kuri yra kertinis atgrasymo mechanizmas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
