Vėl tvirtinasi viena iš jau daugiau nei dešimtmetį vykstančio Rusijos karo prieš Ukrainą taisyklių. Ji tokia – jei tik jums atrodo, kad tai, kas vyksta, jau didžiausia įmanoma ir gal net paskutinė eskalacija, tai jūs žiauriai klystate. Mat Rusija už akimirkos pakelia statymus ir eskalaciją į naują lygį. Kodėl? Todėl, kad, viena vertus, ji gali, kita vertus, ji pati nebegali kitaip, nebegali ne tik sustoti, bet net ir ilgai išlaikyti tų pačių apsukų. Be to, ji turi iniciatyvą, nes Vakarai – pirmiausia, Europa – jos toliau nemėgina perimti.
Tebeplanuoja užimti Kyjivą
Šias senas tendencijas rodo bent keli pastarojo meto įvykiai. Pirma – vieno iš Maidano revoliucijos lyderių, buvusio Ukrainos parlamento vadovo ir dabartinio deputato Andrijaus Parubijaus nužudymas.
Antra – naujos rekordinio dydžio Ukrainos bombardavimo bangos, kurių centre – tyčiniai tiesioginiai smūgiai Vakarų objektams Ukrainoje. Taip pat – išpuolis prieš Europos Komisijos vadovės Ursulos von der Leyen lėktuvą virš Bulgarijos.
Žinoma, versijų, kodėl ir kas nužudė A. Parubijų, gali būti – ir yra – ne viena. Pirmiausia, kaip dažnai būna Ukrainoje, daugelis dalijasi įtarimais, kad buvęs įtakingas politikas tapo tamsių ukrainietiškosios politikos ir juodojo biznio užkulisių ir tarpusavio santykių auka.
Senų politinių priešstatų ir įtampų vėl pritvinkusioje šalies padangėje taip pat sklando teorijos, jog tai dabartinė valdžia ėmėsi šalinti tuos bekompromisio patriotinio judėjimo atstovus, kurie galėtų kelti jai pavojų tuo atveju, jei ji vis dėlto imtų nusileisti Rusijos ir Amerikos spaudimui atiduoti teritorijas ir suverenumą mainais į „taiką“.
Kaipgi be radikalių sąmokslo teorijų, jog A. Parubijus buvo nužudytas tiesiog tam, kad būtų galima tuo apkaltinti dabartinę šalies valdžią, o tai esą padarė jei ne Rusija, tai kažkas iš šalies vidaus. Arba priešingai – tai buvo bendras Rusijos ir dabartinės šalies valdžios nusikaltimas.
Bet visiškai akivaizdu, kad pati tikėtiniausia versija, kurią ir tiria įtariamą žudiką sučiupusi teisėsauga – tai tyčinis, atviras ir demonstratyvus Rusijos teroro aktas, buvusį vieną iš aukščiausių Ukrainos pareigūnų nušaunant viduryje baltos dienos vakarinės šalies dalies citadelės – Lvivo – centre.
Tai, kad nužudytasis nebebuvo aktyvus ar svarbus politinis veikėjas, reikalo esmės niekaip nekeičia – priešingai, tą esmę tik dar labiau paryškina.
Rusija tuo atvirai demonstruoja, kaip ji suvokia savo dabartinę agresiją prieš Ukrainą. Tai ne tik siekis tiesiog sunaikinti savarankišką valstybę ir tautą, bet ir, prieš nuvedant jas ant ešafoto, rituališkai ir simboliškai „atšaukti“ Maidano revoliuciją, „atstatyti“ viską kaip „buvo“. Žinoma, pirmiausia demonstratyviai nužudant tuos, kurie sąlygojo tos revoliucijos pergalę.
Tai ne tik siekis tiesiog sunaikinti savarankišką valstybę ir tautą, bet ir, prieš nuvedant jas ant ešafoto, rituališkai ir simboliškai „atšaukti“ Maidano revoliuciją, „atstatyti“ viską kaip „buvo“.
Juk būtent dėl to, prasidedant viso masto invazijai, paskui rusų tankus jau rengėsi sekti ir į Maskvą pabėgęs eksprezidentas Viktoras Janukovyčius. Jį Kremlius iki šiol laiko vieninteliu „teisėtu“ Ukrainos vadovu, o ne Volodymyrą Zelenskį.
Būtent marionetinė V. Janukovyčiaus valdžia tuo metu ir turėjo „teisti“, o po to demonstratyviai „nubausti“ pirmiausia visus tuos, kurie į priekį vedė Maidaną. Apskritai, galima teigti, jog daugiau nei dešimt metų kariaudama prieš Ukrainą Rusija iš esmės vis dar stengiasi ugnimi ir kardu sunaikinti Maidaną, paneigti jį, atkeršyti jam.
Sukilusi visuomenė ir tauta – ir ne tik sukilusi, bet ir nugalėjusi – yra didžiausias Rusijos diktatūros košmaras, kurio nesunaikinusi, apskritai simboliškai „neatšaukusi“ jo, kaip istorinio įvykio, ji negali gyventi tiesiogine to žodžio prasme.
Apskritai, galima teigti, jog daugiau nei dešimt metų kariaudama prieš Ukrainą Rusija iš esmės vis dar stengiasi ugnimi ir kardu sunaikinti Maidaną, paneigti jį, atkeršyti jam.
Bet ar tai, kad vieną iš Maidano lyderių Maskva tiesiog ėmė ir nužudė taip ir nepasiekusi galimybės tai padaryti V. Janukovyčiaus rankomis Kyjivo „teisme“, reiškia, jog Kremlius susitaikė su mintimi, kad to jam nebepavyks pasiekti? Nebepavyks bent jau artimiausioje apžvelgiamoje ateityje?
Gal tuo Rusija tarsi netiesiogiai pripažįsta, kad jai anksčiau ar vėliau geriausiu atveju vis tiek teks tenkintis Donbasu ar pietinių šalies teritorijų gabalais, sudaryti bent paliaubas ir pradėti derybas, o tikslą pražygiuoti Kyjivo centru taip ir teks užmiršti? Tad A. Parubijus tiesiog nužudytas dėl to, kad jam vis vien reikėjo atkeršyti kol dar yra laiko?
Galbūt. Bet, lyg tyčia, Rusijos propaganda staiga ėmė ir ištraukė iš kažkokio užkaborio V. Janukovyčių, kuris, akivaizdžiai pagražėjęs po plastinių operacijų, papostringavo apie tai, kad „visada“ buvo už Ukrainos narystę ES, bet griežtai prieš jos įstojimą į NATO.
Šiame daugelį probloškiusiame vaiduokliškame siurrealistiniame apsireiškime svarbiausia, be abejo, ne tai, ką tas vaiduoklis kalbėjo, o pats jo pasirodymo faktas. Daugelis Ukrainoje suskubo į jį reaguoti ironiškai – kaip į Rusijos „kūrybinės krizės" ir bukumo ženklą.
Tačiau tas bukas atkaklumas, su kuriuo Rusija siunčia signalą, jog nepamiršo svarbiausio ir tikrojo savo plano „atsukti“ visą istoriją „atgal“, turėtų veikiau ne juokinti, o paskatinti maksimaliai surimtėti.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu ir tai, kad šis demonstratyvus nusikaltimas padarytas tam, jog visiems – tiek „maidaniniams“, tiek „postmaidaniniams“ – Ukrainos politikams bei, žinoma, visuomenei pademonstruotų, jog Rusija „nieko nepamiršo“ ir vis viena visus „pasieks“. Be to, kad ji gali sau leisti tai daryti.
Būtent šis niuansas čia ir gali būti esminis. Tiek Rusija, tiek Ukraina jau seniai žudė viena kitos agentus ir specialiųjų tarnybų pareigūnus. Rusija žudė Ukrainos žurnalistus, visuomenės veikėjus, netgi politikus. Tačiau buvusio parlamento vadovo, Rados deputato nužudymas yra naujos ribos peržengimas.
Kaip ten bebūtų, akivaizdu ir tai, kad šis demonstratyvus nusikaltimas padarytas tam, jog visiems – tiek „maidaniniams“, tiek „postmaidaniniams“ – Ukrainos politikams bei, žinoma, visuomenei pademonstruotų, jog Rusija „nieko nepamiršo“ ir vis viena visus „pasieks“.
Juk tiek buvusius, tiek, žinoma, ir esamus Ukrainos aukščiausius politikus ir pareigūnus Rusija galėjo žudyti ir anksčiau. Kaip, suprantama, ir Ukraina – Rusijos. Bet Rusijos režimą pirmiausia galėjo stabdyti nenoras peržengti šios ribos santykiuose su Vakarais ir, pirmiausia, JAV.
Tad jei Rusija mano, kad jau gali sau leisti tai daryti, vadinasi, ji turi pagrindo taip manyti. Tad arba ji mano, kad dėl to Vakarai jai nelabai ką gali daugiau padaryti, nei jau padarė, arba, kad net ir tokie dalykai neprivers JAV suvynioti ir išmesti raudono kilimo, kuris buvo po Rusijos kojomis ištiestas Aliaskoje.
Taikosi į Europą, nes ji lieka viena
Rusijos įsitikinimo, kad jai tai galima ženklu yra šiomis dienomis vėl atsinaujinę smūgiai iš oro visai Ukrainai, per vieną ataką paleidžiant per pusę tūkstančio raketų ir dronų. Vien Kyjive jie nusinešė per ketvirtį šimto civilių, įskaitant vaikus, gyvybių. Kartu rusai subombardavo Europos sąjungos (ES) atstovybę ir smogė į Britų Tarybos pastatą.
Kaip reagavo JAV ir jos lyderis Donaldas Trumpas, mes žinome. Vašingtonas eilinį kartą sulygino Rusijos agresiją ir Ukrainos atsaką jai, vėliau paties prezidento lūpomis eilinį kartą palyginęs šį karą su vaikų muštynėmis smėlio dėžėje.
Šis Rusijos smūgis – akivaizdi demonstracija pirmiausia Europai, kuri lyg ir mėgina išlįsti iš JAV šešėlio, tapdama pagrindine karine ir politine Ukrainos rėmėja. Sunku laikyti sutapimu ir visiškai nesenus rusiškų dronų skrydžius virš Lietuvos bei Lenkijos, ir, žinoma, smūgį amerikietiško kapitalo įmonei pačioje Ukrainoje.
Tai leidžia prognozuoti, kad tik laiko klausimas, kai Rusija atvirai ir tiesiogiai atakuos vakarietišką karinę infrastruktūrą, kuria keliauja dabar iš esmės tik europiečių teikiama karinė parama Ukrainai. Pirmiausia – Lenkijos ir Ukrainos pasienyje.
Tai leidžia prognozuoti, kad tik laiko klausimas, kai Rusija atvirai ir tiesiogiai atakuos vakarietišką karinę infrastruktūrą, kuria keliauja dabar iš esmės tik europiečių teikiama karinė parama Ukrainai. Pirmiausia – Lenkijos ir Ukrainos pasienyje.
Žinoma, rusai tai padarys tik tada, jei ir toliau matys, kad gali žengti toliau.
Tai, kad Rusija kol kas nesirengia sustoti prieš nieką, itin ryškiai rodo ir ataka prieš EK vadovę skraidinusį lėktuvą, kurio navigacija buvo ne šiaip trikdoma – kas jau gana įprasta Rusijos taktika – bet visiškai sutrikdyta ir jis po valandos klajojimo ore turėjo leistis savarankiškai.
Neatsitiktinai Kremlius pastaruoju metu su nauja jėga ėmė skelbti būtent Europą pagrindine „karo kurstytoja“ ir „Kijevo režimo“ rėmėja, kuri, esą, žūtbūt stengiasi sutrukdyti JAV ir, aišku, Rusijos pastangoms „taikiai išspręsti konfliktą“.
Ši Rusijos retorika atliepia ir požiūrį į Europą Vašingtono viršūnėse. Juk taip pat tik laiko klausimas yra tai, kada iš ten atvirai ir viešai Europos adresu nuskambės lygiai tokie patys kaltinimai.
O kokie gali būti ne tik Vašingtono žodžiai, bet ir veiksmai Europos atžvilgiu? Jau dabar galima spėti, kad Amerikos pajėgų traukimasis iš Europos – dar ne iš blogiausiųjų galimų. Danijos valdžios atskleisti Amerikos agentų bandymai toliau iš vidaus destabilizuoti Grenlandiją ir skatinti tenykštį separatizmą – vienas iš ženklų, kad galima tikėtis ir ko nors žymiai blogiau. Ypač, be abejo, ir Ukrainos fronte.
Danijos valdžios atskleisti Amerikos agentų bandymai toliau iš vidaus destabilizuoti Grenlandiją ir skatinti tenykštį separatizmą – vienas iš ženklų, kad galima tikėtis ir ko nors žymiai blogiau. Ypač, be abejo, ir Ukrainos fronte.
Bet kokiu atveju, pats didžiausias pavojus, susijęs su Amerika, yra tolesnio jos autoritarėjimo tendencijos. Kiek toli ir giliai jos sieks, dabar, suprantama, neįmanoma pasakyti, tačiau jau dabar akivaizdu, kad jos jau nebeapsiribos vien tik D. Trumpo asmeniu ir artimiausia jo aplinka.
Juk ne tik toji aplinka, bet ir jos užvaldyta Respublikonų partija bei didžioji dalis valstybės aparato jau dabar daro viską, kad rinkimai nebūtų lemiama priežastimi trauktis iš valdžios bei užleisti ją demokratams. Tad tai, ką mes matėme JAV parlamente 2021-ųjų sausį, bus tik žiedeliai, palyginus su tuo, kas mūsų laukia prieš „tarpinius“ to parlamento rinkimus bei naują kovą dėl prezidento posto.
Visas naivias viltis apie tai, kad po naujų rinkimų Amerikos demokratija „vėl suveiks“ ir viskas toje šalyje ir nuo jos priklausančiame pasaulyje „sugrįš į vėžes“, verta kuo greičiau pamiršti. Bent jau kokiam dešimtmečiui.
Bet kokio, net ir „minkščiausio“ valstybės autoritarėjimo scenarijus būtinai reikalauja ir išorės agresijos – „mažo ir pergalingo“ karo.
Visas naivias viltis apie tai, kad po naujų rinkimų Amerikos demokratija „vėl suveiks“ ir viskas toje šalyje ir nuo jos priklausančiame pasaulyje „sugrįš į vėžes“, verta kuo greičiau pamiršti. Bent jau kokiam dešimtmečiui.
Buvo pasimankštinta su Iranu, tačiau, panašu, planuojamas pratęsimas ir aktyvesnis pasivaikščiojimas Venesueloje. Tenykštį režimą viso pasaulio labui nuversti išties reikėtų. Tačiau kas bus, jei atsitiks taip, kaip rusams Ukrainoje ar Izraeliui Gazoje – ims ir įklimps?
Tuomet Europa ir Ukraina rūpės dar mažiau, o dar daugiau rūpės įsilieti į šiomis dienomis demonstratyviai diktatūrų internacionalią Pekine subūrusių Kinijos ir Rusijos diktatorių draugiją.
Šioji draugija pasauliui ir jo valdovu save laikančiam Baltųjų rūmų šeimininkui atvirai demonstruoja, kaip iš tiesų suvokia to pasaulio dalybas ir ką laiko pagrindiniais priešais.
Ar Vašingtono valdovas į šią demonstraciją reaguos ne tik ironiškais pareiškimais socialiniuose tinkluose, reikia tikėtis, dar pamatysime.
Tik net jei ir reaguotų ne tik žodiniais grasinimais „pakeisti poziciją“, bėda ta, kad jokių didžiulių ar Rusijai bei Kinijai baisių keitiklių Vašingtono kortų kaladėje nėra.
„Pokario“ planai – apie nieką
Bet mums svarbiausia – ką visų šių perspektyvų šviesoje ketina daryti senutė Europa, kol kas ir toliau beviltiškai mėginanti laviruoti tarp Ukrainos, Rusijos bei JAV?
Viena vertus, pagrindinės Europos sąjungos valstybės išties mėgina didinti apsukas ir savo gynybinį potencialą bei paramą Ukrainai. Strateginio savarankiškumo nuo JAV procesas lėtai ir vingiuotai, bet vis dėlto vyksta. Tik bėda, kad jis nėra nebesustabdomas ir nebeapgręžiamas. Anaiptol, pagrindinėse valstybėse – Prancūzijoje, Vokietijoje ir net Jungtinėje Karalystėje – artimiausiais metais į valdžią gali ateiti tenykštės „alternatyvos“, kurios, žinoma, viską sunaikins. Gal net ir pačias tas valstybes.
Viena vertus, pagrindinės Europos sąjungos valstybės išties mėgina didinti apsukas ir savo gynybinį potencialą bei paramą Ukrainai. Strateginio savarankiškumo nuo JAV procesas lėtai ir vingiuotai, bet vis dėlto vyksta. Tik bėda, kad jis nėra nebesustabdomas ir nebeapgręžiamas.
Kas galėtų būti, jei ne lemiamu, tai bent vienu iš svarbiausių išorinių, tarptautinės, o ne vidinės tų valstybių politikos faktorių, galinčių jei ne sustabdyti, tai bent esmingai sumažinti „alternatyvų“ pergalės pavojų?
Žinoma, galutinis ir visiškas Rusijos agresijos prieš Ukrainą sustabdymas ir sužlugdymas.
Pirmiausia, tai – Rusijos pajėgų fronte sustabdymas, įkasant jas į žemę taip, kad jos daugiau nebegalėtų pajudėti į priekį nė puskilometrio.
Žinoma, jau dabar galima sakyti, kad Rusijos plačiai reklamuota ir visam pasauliui – pirmiausia, JAV – pardavinėta „lemiama bei galutinė“ vasaros kampanija žlugo. Tai eilinis fiasko tuo požiūriu, kad Rusijos pajėgos, nors ir sugebėjo slinktis į priekį svarbiausiuose fronto ruožuose įprastai didžiulių nuostolių sąskaita, tačiau jokių strateginio lygmens proveržių ir laimėjimų nepasiekė.
Vis dėlto faktas, kad Rusijai priklauso puolimo iniciatyva ir yra pagrindinis tiek pačios agresorės, tiek visų jos rėmėjų ir partnerių, įskaitant JAV, argumentas, kad Ukrainos pasipriešinimas – beviltiškas, Rusijos pajėgų sustabdyti neįmanoma, tad karas – „jau pralaimėtas“.
Taigi, vienintelė išeitis – kuo greičiau „gelbėtis“, priimant iš esmės visas Rusijos sąlygas kapituliacijai, nes vėliau bus tik dar blogiau.
Kokia turėjo ir turėtų būti Europos demokratijų pozicija šioje situacijoje? Akivaizdu – mesti visas strategines pastangas, padedant Ukrainai šį „argumentą“ sudaužyti ant fronto žemės.
Juk kol to nebus padaryta, apie jokias paliaubas, paprastą pauzę kare ar, juo labiau, „tikrą ir tvarią“ taiką svaičioti nėra prasmės.
Tačiau užuot metusi visas savo pastangas būtent šia kryptimi, Europa ir pagrindinių Vakarų organizacijų – NATO bei ES – viršūnės, viena vertus, nuolatos pataikavo D. Trumpui, glostė jį palei plauką, kita vertus, postringavo apie „pasirengimą“ užtikrinti „saugumo garantijas“ Ukrainai po to, kai bus „sudaryta taika“ – ir netgi siųsti savo pajėgas tai „taikai“ užtikrinti.
Aišku, kartu su Rusija ir JAV galima sakyti, kad čia buvo ir tebėra gudrus bei klastingas žaidimas – JAV stengiamasi išlaikyti bendroje Vakarų orbitoje, kartu tikintis, kad Rusija, toliau tęsdama agresiją, pagaliau pastatys Vašingtoną į tokią poziciją, kai jis turės kartu su Europa grįžti prie Rusijos spaudimo, baudimo ir izoliavimo politikos.
Jei toks Europos viršūnių planas iš tiesų buvo, tai tenka konstatuoti, jog tai buvo naivus ir pavojingas laiko gaišimas.
Ar Europa toliau demonstruos nesamą ryžtą ir karingumą, varinėdama tuščias kalbas apie pasiryžimą suteikti „saugumo garantijas“ savo pajėgomis ant Ukrainos žemės – bet tik po to, kai Rusija įsipareigos nebešaudyti ir dar saugumą bent iš oro ar iš kosmoso užtikrins JAV?
Juk, viena vertus, Rusija, esant net menkiausiai Europos šalių pajėgų dislokavimo Ukrainoje galimybei, tik stiprins agresiją, o ne stabdys ją. Kita vertus, pačios tos šalys, net ir stebuklingai sustojus karui ir visiems pažadėjus jų nepulti bei jas saugoti, vis viena neįveiks baimės atsidurti tokioje situacijoje, kai vis dėlto gali tekti stoti į tiesioginį susidūrimą su Rusija.
Teisingiau – tapti potencialiu Rusijos taikiniu Ukrainoje ir būti pastatytam prieš klausimą – jei rusai pradės šaudyti jūsų karius, ar liepsite jiems šauti atgal? Ar jūsų kariai šaudys į rusus, jei jie vėl puls ukrainiečius?
Juk, viena vertus, Rusija, esant net menkiausiai Europos šalių pajėgų dislokavimo Ukrainoje galimybei, tik stiprins agresiją, o ne stabdys ją.
Aukščiausi Europos politiniai ir kariniai pareigūnai, atkartodami eilinius D.Trumpo pažadus ir netiesiogiai mėgindami atsakyti į šį klausimą, net buvo pradėję svaidytis pareiškimais, kad jų saugumo garantijos Ukrainoje gali būti net „tokios pačios“ ar net „stipresnės“ už NATO 5 str.
Itin įdomiai šią mintį prieš kelias dienas interviu „Ukrainska pravda" išskleidė Didžiosios Britanijos kariuomenės generalinio štabo galva ir vienas iš „Ryžtingųjų koalicijos“ karinių vadų, seras Tony Radakinas.
Stengdamasis paaiškinti, kaip taip gali būti, kad saugumo garantijos Ukrainai gali būti tokios pačios ar net stipresnės už garantijas NATO narėms, admirolas atliko tokį manevrą – priminė, jog pačios NATO garantijos nėra tokios gelžbetoninės, kaip daugelis gali įsivaizduoti.
„Kartais visuomenė nekorektiškai supranta NATO 5 straipsnį. Manoma, kad jis įpareigoja šalis nares automatiškai reaguoti karine jėga į vienos iš jų užpuolimą. Taip nėra. NATO statutas įpareigoja šalis nares susirinkti ir nuspręsti, kaip joms geriausia reaguoti“, – priminė T. Radakinas.
Jis teisus. Dar tiksliau primenant, kas parašyta tame straipsnyje, tenka konstatuoti, kad reakcijos pobūdis – kiekvienos atskiros šalies diskrecija ir jos politinės valios bei sprendimo reikalas.
Taigi, britų admirolui tenka tik pritarti – matant politinę konjunktūrą ir jos tendencijas pagrindinėse NATO valstybėse – pirmiausia, JAV – NATO 5 str. tikrai negalima laikyti gelžbetoniniu. Jis veikiau jau molinis ir gresia virsti popieriniu.
Taigi, britų admirolui tenka tik pritarti – matant politinę konjunktūrą ir jos tendencijas pagrindinėse NATO valstybėse – pirmiausia, JAV – NATO 5 str. tikrai negalima laikyti gelžbetoniniu. Jis veikiau jau molinis ir gresia virsti popieriniu.
Tad seras T. Radakinas greičiausiai teisus – žadėti, kad Vakarų saugumo garantijos Ukrainai bus panašaus stiprumo, gal ir „korektiška“.
Į sceną – „mažąją NATO“?
Ką gi, kalbant rimčiau, tas kalbas apie vis niekaip neįvardijamų Europos valstybių pasiryžimą siųsti pajėgas į Ukrainą po to, kai karas „baigsis“ ir „sustos“, reikėtų pagaliau arba baigti, arba pastatyti nuo galvos ant kojų.
Juk tos kalbos, kuriomis tarsi siekiama parodyti, jog europiečiai nebijo tiesioginio susidūrimo su Rusija galimybės, kaip tik parodo priešingai – jie jos ir toliau paniškai siekia išvengti. Net ir teorinės, „po ugnies nutraukimo“.
Kiek tos kalbos vertos, parodė ir pats Vokietijos kancleris Friedrichas Merzas, viešai paneigęs U. von der Leyen pareiškimus, kad jau neva suderinti konkretūs dislokacijos planai ir net JAV pritarimas bei įsitraukimas. Pasak Vokietijos lyderio, priešingai – nieko nesuderinta, nes niekas nieko dar nepasiryžo.
Ką gi, kalbant rimčiau, tas kalbas apie vis niekaip neįvardijamų Europos valstybių pasiryžimą siųsti pajėgas į Ukrainą po to, kai karas „baigsis“ ir „sustos“, reikėtų pagaliau arba baigti, arba pastatyti nuo galvos ant kojų.
Tad kokia iš tiesų turėtų būti tokio ryžto demonstracija, be maksimalios įmanomos paramos Ukrainos frontui pinigais bei ginklais?
Kuri nors šalis ar tikra „pasiryžusiųjų koalicija“ ima ir pasako: „Ok, viskas, mes einam, kas bus tas, esame pasirengę viskam“. Ir išties padeda batus ant žemės bei uždengia dangų virš jų. Dabar.
Juk apie tai, kad Vakarai – pirmiausia, žinoma, Europa – galėtų pasiųsti kokias nors savo pajėgas į Ukrainą ir dar kartu uždengti bent vakarinės šalies dalies dangų, kalbama kone nuo pat Rusijos viso masto invazijos pradžios. Aišku, buvo kalbama apie karių siuntimą ne į patį frontą, o į užnugarį – tam, kad ukrainiečiai galėtų atlaisvinti daugiau savo pajėgų frontui, taip pat – kad vakarietiškasis kontingentas taptų savotišku paskutiniuoju barjeru fronto užnugaryje.
Ypač tos kalbos sustiprėdavo tuomet, kai padėtis Ukrainos fronte atrodydavo itin kritiška. Tad toks būdavo vertinamas kaip visiškai paskutinis, kone desperatiškas žingsnis vabank, metant pirštinę rusams: „Ok, jei einat toliau, susiduriat su mumis. Mes pasirengę – dabar jūsų ėjimas“.
Juk tos kalbos, kuriomis tarsi siekiama parodyti, jog europiečiai nebijo tiesioginio susidūrimo su Rusija galimybės, kaip tik parodo priešingai – jie jos ir toliau paniškai siekia išvengti. Net ir teorinės, „po ugnies nutraukimo“.
Nepaisant be jokių ypatingų Rusijos proveržių pasibaigusios jos puolimo vasaros kampanijos, grėsmė, jog tokie proveržiai gali įvykti artimiausioje ateityje, tik didėja.
Sekinamos Ukrainos pajėgos toliau senka ir visos problemos – pirmiausia, žmonių trūkumas – gali pagaliau pasiekti tokį kritinį tašką, po kurio – staigi griūtis.
Tokia ir yra Rusijos viltis ir siekis, ką kone atvirai išdėstė rudens kampaniją anonsavęs Rusijos kariuomenės generalinio štabo vadas Valerijus Gerasimovas.
Tad būtent ši grėsmė kaip tik ir yra pagrindas ir proga pagaliau suformuoti tikrą „pasiryžusiųjų koaliciją“, kuri kartu padėtų pagrindą išties gelžbetoniniam NATO 5 str. taikymui savo viduje, Rusijai atvirai užpuolus vieną iš jos narių.
Tos koalicijos galima sudėtis taip pat seniai jau aiški. Tai mūsų regiono, kurį Rusijos agresija Ukrainoje ir už jos ribų liečia ir lies pirmiausiai, tiesiogiai šalys – Baltijos ir Šiaurės valstybės, Vidurio Europa, kurioje svarbiausia – Lenkija ir, žinoma, Vokietija.
Tik net ir ši galima „mažoji NATO“, kuri skydą ištiestų ir Ukrainai – kol kas lieka labiau teorine tikimybe, galimoms tokios koalicijos narėms kartu su visa Europa pirmiausia dairantis, ką atneš rytojus, o tiksliau, JAV, Rusija ir Kinijos buriamas diktatūrų internacionalas.
