Sausio 13-oji, kaip ir turbūt kita diena po jos, netinka kalboms ir komentarams. Uždegti žvakę lange, o dar geriau – širdyje. Pasėdėti su tuo, su kuriuo stovėjai tada prie bokšto, televizijos, telekomo ar tik, viską metęs, lėkei prie Aukščiausios Tarybos ir Sitkūnų.
Jei dar gyvas. Nemirė nuo Moskovijos rekrūtų šūvių paliktų žaizdų, streso ar tiesiog nesugebėjęs prisitaikyti prie laisvo gyvenimo iššūkių. Pagaliau juk niekas jaunyn neina.
Susidaužti taurėmis. Be tostų. Mintyse pasikartoti tos nakties Lietuvos angelų pavardes: Asanavičiūtė, Druskis, Gerbutavičius, Jankauskas, Juknevičius, Kanapinskas, Kavoliukas, Koncevičius, Maciulevičius, Masiulis, Matulka, Povilaitis, Šimulionis, Vaitkus.
Pasižiūrėti į fotoalbumą – senojo stiliaus ar telefone. Kas liko iš tos nakties ir tų sunkių dienų po jos. Pasižiūrėti, kaip atrodė tie šimtai tūkstančių naujosios Lietuvos piliečių – išvargusiais nuo nemigos, bet išdidžiais veidais?
Bet Lietuvos radijas yra sukurtas ne tam, kad kalbėtojas tylėtų, kad ir kaip jį bandytų nutildyti į Seimą surinkti politiniai menkystos, kuriems Sausio 13-osios naktis ir dienos po jos tik kažkokia minėtina data.
Ką pasakyti tiems, kurie vakar aštuntą ryto, kaip ir pernai, užpernai ir visais kitais metais žuvusiems Lietuvos angelams neuždegė žvakės savo lange?
Gal tik tiek, kad balandį Loretai Asanavičiūtei būtų sukakę 59-eri. Jei ne okupantų tankas, kuris ją sutraiškė, Loreta tikriausiai jau būtų močiutė. Bet Loreta net nespėjo pagimdyti vaikų, amžiams liko vos 23-ejų. O kiti buvo dar jaunesni.
Liežuvis sunkiai verčiasi lyginti Loretą su ta ponia, kuri Kapčiamiestyje Lietuvos kariuomenės generolą Vaikšnorą, Sausio 13-osios nakties karį savanorį, išvadino valkata ir net klykė, kad geriau jau jos vaikas tebūna valkata, kad tik kariuomenė neturėtų galimybės prie Kapčiamiesčio ginti vienintelį Lietuvos sausumos koridorių, siejantį su laisvuoju pasauliu.
Bet reikia. Be pykčio. Gyvenimas nėra teisingas. Todėl vieni, kaip Loreta ir jos likimo broliai, tą sausio naktį kritę angelai, niekieno neverčiami pasiima atsakomybę ir už tuos, kuriems atsakomybė už Lietuvos likimą buvus nebuvus.
Nelengva tai ištarti, bet Loreta savo trapiu kūnu bandė sustabdyti rusų tanką ir dėl to, kad ta pikta Kapčiamiesčio moteris Lietuvos kariuomenės vadą galėtų be pasekmių viešai išvadinti valkata.
Tie, kurie tikėjosi, kad visi iki vieno lietuviai visada balsuos už laisvę, nepagavo skaudžios laisvės formulės. Laisvė yra žinojimas, ką vertiname ir to siekimas. Mokant už tai kartais net labai brangiai. Dorybės tikrai egzistuoja, bet čia kaip ir su tikėjimu – ne kiekvienam duota.
Todėl laisvė būna sunki, kartais beveik nepakeliama. Jos vardiklyje – visa tauta, o skaitiklyje – tik tie, kuriems duota. Mažuma. Tų, kurie niekada neiškeis laisvės į tariamą saugumą. Kurie net sutraiškyti tanko vikšrų apgina laisvę ir tiems, kurie jos po to 35 metus nevertins.
Susidaužkim. Be žodžių. Už tos nakties ir širdį draskančių vėlesnių dienų Lietuvos angelus.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
