Krikščioniškos pagalbos labdaros ir paramos fondas „Donum“ išleido ketvirtąją serijos „Pergalės ženklas“ knygą – sesers Reginos Editos Teresiutės autobiografiją. Ši knygų serija, dalis viso projekto, kuris skirtas atminti ir išsaugoti 1940-1990 m. Lietuvos laisvės kovų istoriją, pristato neginkluoto pasipriešinimo herojus, drąsiai kovojusius prieš sovietų okupaciją ir siekusius atkurti Lietuvos laisvę.
Pirmoji šios serijos knyga yra F. N. Sadūnaitės „Skubėkime daryti gera“ (2023 m.), antroji – P. Plumpos „Kelionė į gyvenimą“ (2024 m.), trečioji – G.E. Šuliauskaitės „Kai nugali baimę“ (2025 m. vasario mėn.). Dalis kiekvienos knygos tiražo, fondo „Donum“ iniciatyva, yra dovanojama visoms Lietuvos viešosios ir mokyklų bibliotekoms, tokiu būdu prisidedame prie jaunimo ir plačiosios visuomenės pilietiškumo ugdymo. Knygą galite įsigyti internetinėse knygų parduotuvėse.
Editos Reginos Teresiutės knyga „Laimė yra mylėti“ – tai pačios sesers Reginos parašyti prisiminimai nuo vaikystės iki šių dienų. Daugiausiai dėmesio knygoje skiriama jos disidentinei veiklai, kuri buvo jos bene pagrindine veikla kelis dešimtmečius. Būdama dar labai jauna Regina Teresiutė įsitraukė į organizacijos „Eucharistijos bičiuliai“ veiklą. Organizuodavo jaunimo žygius į atlaidus ar piligrimystės vietas, nors tai ir buvo labai griežtai draudžiama. Aktyviai dalyvavo vadinamuosiuose „Kryžių karuose“, kuomet jaunimas slapta statydavo kryžius pakelėse ar istorinėse vietose, saugumiečiai juos griovė, o jaunimas vėl juos statė. Ses. Regina kartu su kunigais Juozu Zdebskiu, Alfonsu Svarinsku ir kitomis Eucharistinio Jėzaus vienuolijos seserimis lankydavo politinius kalinius ir sovietinėje armijoje tarnaujančius jaunuolius, rašydavo jiems palaikymo laiškus, siųsdavo siuntinius.
Regina Teresiutė ne kartą buvo sulaikyta, tardyta, patyrė kratas ir grasinimus, negalėjo studijuoti. Nepaisant visko, ji ištikimai ir drąsiai laikėsi savo vertybių ir vadovavosi šūkiu: „Jeigu nemiršti dėl idėjos, tai miršta idėja!“.
Knygoje gausu komiškų nutikimų, kuriuos sesuo Regina pasakoja su sarkazmu ir ironija. O čia pat ji dalinasi labai rimtomis įžvalgomis apie laisvę, tikėjimą ir gyvenimą be kompromisų.
Kviečiame skaityti E. R. Teresiutės knygos ištrauką.
Baigiamieji egzaminai
„Buvo „skaitomi moralai“ apie tai, ką reiškia būti tarybiniu žmogumi. Vis dėlto pokalbių turinys dažnai keisdavosi: tai gąsdindavo, tai gerovę žadėdavo. Gąsdindavo įvairiomis bausmėmis, grasino, kad nebaigsiu mokyklos ir negalėsiu toliau mokytis, jei nepaklusiu jų norams. O gundydavo šviesia karjera ir gražiu sovietiniu gyvenimu, jeigu „ateisiu į protą“. Galiausiai man sumažino pažymį už elgesį iki nepatenkinamo. Tačiau tikėjimas man tapo dar brangesnis, o noras priešintis tik augo.
1976 m. kovo mėn. vėl pakvietė pas direktorių. Kabinete laukė pats direktorius ir dar vienas man nepažįstamas asmuo. Pasisveikinusi paprašiau prisistatyti. Kažką burbtelėjęs jis man liepė sėstis, o direktoriui – išeiti iš kabineto. Supratau, kad turiu reikalų su KGB. Pokalbis prasidėjo apie mokslus, kaip sekasi, ką planuoju veikti baigusi mokyklą. Per tą laiką prisiminiau Mečislovo Jurevičiaus įspėjimus ir atvežtą knygutę „Kaip laikytis tardymo metu“. „Ponas kagėbistas“, pastebėjęs, kad nekreipiu į jo klausimus dėmesio, pyktelėjo, bet susivaldęs pakartojo antrą kartą: „Ką galvoji veikti baigusi mokyklą?“ „Dar daug laiko, pamatysiu. Koks jums skirtumas, ką aš veiksiu?“ Klausinėjo apie eiseną į Šiluvą: kas organizavo, kas dalyvavo, kas mus kvietė? Kai į klausimus neatsakiau, paaiškino, kad jie viską žino. „Jeigu žinote, tai kodėl klausiate?“ – nustebau aš. Tuomet jis pradėjo šaukti ir grasinti, kad neleis man baigti mokyklos, laikyti egzaminų, toliau mokytis, todėl nereikėtų būti tokiai užsispyrusiai ir gerai pagalvoti apie savo ateitį.
– Ir jūsų, ir mano ateitis yra Dievo rankose, gal dar šiandien nieko nebereikės, – atsakiau.
– Tu ką, mums grasini?
– Aš negrasinu, tik sakau, kad nežinome savo ateities, todėl visiškai dėl jos nesijaudinu.
Baigdamas pokalbį, saugumo darbuotojas pasiūlė savo pagalbą stojant į aukštąsias mokyklas. Žinoma, jei nustosiu lankyti bažnyčią ir nebeužsiimsiu antitarybine veikla. Davė net savo telefono numerį ir liepė, jei reikės kokios pagalbos, paskambinti. „Ačiū, bet man nei jūsų pagalba, nei telefonas nereikalingi.“ Tada jis pradėjo gąsdinti ir grasinti, kad neleis laikyti egzaminų ir negalėsiu toliau mokytis. „Negalėsiu ir nereikės, eisiu pas tėvą karvių ganyti. Darbo nebijau, duonai užsidirbsiu“, – atsakiau.
Čekistai savo pažadą įvykdė: pavaduotoja pranešė, kad mokytojų taryba nutarė neleisti laikyti vidurinio mokslo baigimo egzaminų.“
...
Kryžius milicijos kieme
„Tikrai būdavo juokingų atvejų. Vienoje vietoje metamos didžiulės pajėgos sekimui, o mes tuo metu kryžių statome visai kitur. Kartais jiems visai prieš nosį sugebėdavome prasmukti. Prisimenu, vieną vakarą susitarėme susitikti Vilkaviškio bažnyčioje, nes pusiaunaktį planavome važiuoti į Gižus prie kelio Vilkaviškis–Marijampolė, ant gražaus kalnelio, nugriauto kryžiaus vietoje pastatyti kunigo A. Pasilausko rūpesčiu padarytą kryžių. Vienas vaikinukas apie mūsų planą papasakojo savo tėvui, o šis perdavė milicijai. Atėjęs vaikinas pats įspėjo nevažiuoti, nes ten mūsų gali laukti milicija. Planas žlunga, tačiau jaunimas nepasiduoda. Nusprendėme už kryžių griovimą atlyginti dar vienu kryžiumi. Aišku, keliuose gali patruliuoti milicija, bet miestelyje – ramu. Šį kartą net neturėjome medžiagos naujam kryžiui.
Tačiau jau senokai buvome nužiūrėję milicijos kieme buvusio treniruoklio skersinius (turnikus). Milicijoje tamsu. Drąsūs jaunuoliai nupjovė skersinį, o medines konstrukcijas panaudojo kryžiui, kurį ir pastatėme šalia milicijos pastato. KGB agentai mūsų laukė išduotoje vietoje, bet nesulaukė. O ryte, grįžę į miestelį, išvydo kryžių savo kieme. Aišku, kad jis stovėjo labai trumpai. Kryžiams reikėdavo medienos ir ne visada mes jos turėdavome. Važiuojame dviračiais į lentpjūvę, prieš tai nuperku šlapiankos kilogramą. Ne mums, bet šuniui pavaišinti, kad sargui neišduotų. Vaikinai sušoka per tvorą, o pašeriu šunelį, kad tylėtų. Tuo metu vaikinai per tvorą išmeta 5 ar 6 metrų rąstą. Vienam kryžiui medienos jau yra. Kartais pavykdavo pasiimti ir daugiau. Viskas juk „mūsų“. „Daiktą paimk iš ne vietos ir padėk į vietą“, – juokaudavome. Kryžiui, ne sau.“
...
Kiaulių maras, snukių ir nagų liga
„1981 m. rugpjūčio 23 d., sekmadienį, Šiluva buvo pilna milicininkų ir neuniformuotų KGB pareigūnų. Tokios pajėgos tikriausiai buvo mestos siekiant sulaikyti maldingą eiseną iš Tytuvėnų į Šiluvą. Kasmet saugumiečiai laužė galvas, kaip sukliudyti eisenai. Procesijos dalyviai buvo filmuojami, gąsdinami ir net teisiami. Jadvyga Stanelytė, Mečislovas Jurevičius ir Vytautas Vaičiūnas jau buvo nuteisti. Slaptame posėdyje buvo nutarta teisti visus, kas eis pirmose eilėse. Tačiau šitos demagogiškos priemonės tikinčiųjų neišgąsdino. Atvirkščiai, tais metais visa Lietuva ypač ruošėsi maldingai kelionei į Šiluvą. Bažnyčiose buvo skelbiama eisenos diena. Kelmės autobusų stotyje nuo rugpjūčio 20 d. buvo pakabintas skelbimas: „Šių metų rugpjūčio 21–22 dienomis autobusai į Tytuvėnus nevažiuos. Pradės važiuoti nuo rugpjūčio 23 d. 12 val. Karantinas.“
Šiaulių autobusų stotyje kabėjo skelbimas, informuojantis, kad uždaromi kai kurie maršrutai iš Kauno į Šiluvą arba nukreipiami kita kryptimi. Geležinkelio stotyje raštas taip pat skelbė: „Bilietai į Tytuvėnus ir Lyduvėnus neparduodami.“ Traukiniai šiose stotyse nestojo. Dėl kiaulių maro bei snukio ir nagų ligos buvo skelbiamas karantinas. Negalima eiti, nes tai pavojinga gyvybei! Iš visų pusių Šiluva buvo apstatyta barikadomis, buvo užtverti keliai. Šiluvos gyventojai tik juokėsi, sakydami, jog nenugaišo nuo tos ligos net pats menkiausias paršelis. Kelyje iš Kelmės į Šiluvą barjerai stovėjo kas 5 kilometrus ir juos saugojo milicija bei veterinarijos darbuotojai. Prie barjerų užrašai: „Dėmesio! Pravažiavimas uždraustas. Karantino postas.“ Iš Tytuvėnų iškėlė pionierių stovyklą, o ten pat miške išaugo garnizono ir saugumiečių palapinės.“
