Šiandien populiaru sakyti, kad gyvename poliarizacijos ir susipriešinimo laikais. Ir tai neturėtų stebinti – išties, susiduriame tikra susipriešinimą skatinančių aplinkybių sankaupa. Vienos iš šių priežasčių yra struktūrinės – visa mūsų skaitmeninė informacijos aplinka skatina radikalizaciją. Pavyzdžiui, socialiniai tinklai mums rodo visų pirma tokį turinį, kuris atitinka mūsų pažiūras ir įsitikinimus, yra panašus į mūsų jau vartotą turinį, tokiu būdu mus uždarydami informaciniuose burbuluose.
Dar daugiau – toks „draugiškos“ informacijos srautas mus moko nieko kito ir nesitikėti, o tik jau turimų įsitikinimų patvirtinimo; tai, savo ruožtu, skatina vengti iššūkį keliančio turinio ir jo skleidėjų. Tuo pačiu metu, mūsų gebėjimas sutelkti dėmesį menksta – mes turime būti „užkabinti“ piršto slydimo per telefono ekraną greičiu ar per pirmas keletą vaizdo įrašo sekundžių; tam geriausiai tinka į mūsų įsitikinimus ir emocijas apeliuojantis turinys. Tačiau kitos priežastys yra politinės. Susipriešinimo skatinimas yra puikiai žinomas informacinio karo įrankis, kuriuo naudojasi mums nedraugiškos šalys tam, kad paralyžiuotų mūsų visuomenę, neleistų mums suprasti bendrų interesų ir veikti vardan jų. Susipriešinimas taip pat yra ir vidaus politinių kovų įrankis – jis naudingas ir kai kuriems politikams, nuolat skleidžiantiems pasakojimus apie kelias Lietuvas, „burbulus“ ir kitokius pa(si)dalijimus, tuo pat metu pristatant save kaip „gelbėtojus“ nuo vietinių ar globalių „elitų“ ar kitokių „sąmokslininkų“.
Šiame kontekste dialogas dažnai pristatomas kaip universalus ir kone magiškas sprendimas, kuris turėtų įgalinti mus įveikti susipriešinimą ir pasiekti visoms pusėms naudingus sprendimus. Vis dėlto, būtina suprasti, kad dialogas dažnai gali būti tik dar viena manipuliavimo ir galios išlaikymo priemonė.
Visų pirma, dialogas negali būti vykdomas, inicijuojamas ar primetamas iš galios pozicijos. Kuomet valdžią turintieji sako „mes turime sprendimą, dabar pakalbėkime apie jį“ – tai nėra dialogas, tai tėra valdžios sprendimų legitimavimas. Kuomet kažkas centralizuotai, iš valdžios pozicijų, yra pristatoma kaip problema ir tada kviečiama kalbėtis, kaip ją spręsti (dažnai – ignoruojant ar tik pačią paskutinę akimirką įtraukiant tuos, kurie yra pristatomi kaip problema arba tuos, kurių išties ar neva patiriamos problemos turėtų būti sprendžiamos) – tai taip pat nėra dialogas, o tik palaikymo politinei darbotvarkei imitavimas. Kuomet valdantiesiems pritrūkus įrankių arba jėgų vienašališkam sprendimų įgyvendinimui yra kviečiama kalbėtis, kaip geriau pasiekti iškeltus tikslus – tai, žinoma, irgi nėra dialogas.
Kitaip tariant, dialogas yra apgaulingas ir net žalingas, kuomet jo tikslas, prioritetai, netgi vartojama kalba yra „nuleidžiama“ iš galios vertikalės viršaus, kuomet tik viena – galią turinčioji – pusė tegali gauti realią naudą. Tokiomis aplinkybėmis visuomenės arba konkrečių suinteresuotų grupių atstovai elgiasi teisingai atsisakydami jungtis prie tokio apsimestinio dialogo, kuris iš tiesų tėra politinės komunikacijos strategija, skirta parodyti, kad viena ar kita iniciatyva neva turi atsparą visuomenėje.
Kuomet valdžią turintieji sako „mes turime sprendimą, dabar pakalbėkime apie jį“ – tai nėra dialogas, tai tėra valdžios sprendimų legitimavimas.
Parodomasis dialogas gali būti ir priemonė „įteisinti“ jau sukeltą žalą. Tokiu atveju tie, kurie jau pablogino kitos pusės situaciją (apribojo jų teises, sukėlė materialinę žalą arba, perkeliant į tarpvalstybinį lygmenį, pavyzdžiui, atplėšė dalį teritorijos), staiga kviečia pokalbiui, kaip „normalizuoti“ arba „pagerinti“ esamą situaciją. Dar daugiau – kita pusė, jau anksčiau buvusi mažesnės galios pozicijoje ir todėl negalėjusi išvengti skriaudos, tokioje situacijoje turi dar mažiau išteklių priešintis ir ginti savo interesus, todėl jos galimybės spręsti, ar dalyvauti dialoge bei, juo labiau, dialogo metu mėginti apginti savo poziciją yra minimalios.
Taigi atsiduriame situacijoje, kuri ne tik nesąžininga – kaltininkas, be kurio aptariamos situacijos išvis nebūtų buvę, užima lygiaverčio partnerio poziciją – bet ir rezultatas yra žinomas iš anksto: nuskriaustai pusei teks tik sutikti su nauja situacija, o gal net prarasti dar daugiau. Tokiu būdu ne tik sukuriama klaidinga moralinė lygybė, bet ir galios pozicijoje esantiesiems suteikiama veto teisė dėl visko, kas mažina jų įtaką arba pasisavintą naudą – juk dialogas iškelia abipusio sutarimo reikalavimą.
Dialogas taip pat gali būti galios ir išteklių paskirstymo priemone. Čia esminis klausimas – kam yra leidžiama atsisėsti prie pokalbio stalo. Šiuo atveju prasideda visuomenės skirstymai į „geras“, „sukalbamas“ grupes ir neva radikalus, kurie tampa pristatomi kaip neva „tikroji“ problema, kliūtis susitarimui, nors iš tiesų tiesiog (dėl ankstesnėje pastraipoje išvardintų priežasčių) atsisako būti pėstininkais galią turinčiųjų žaidime. Toks tariamas dialogas tik gilina žalą ir apverčia moralinį situacijos kompasą. Dar daugiau – dialogas tokioje situacijoje gali tapti šantažo įrankiu, sakant, kad jei nesėsite už stalo, atsiras kitų, kurie užims jūsų vietą ir gaus visą naudą.
Dialogas gali veikti ir kaip priemonė „įsiteikti“ valdžiai: matant, kad viena grupė (kuri gali būti suvokiama kaip konkurentai, tačiau nebūtinai) tampa pažeidžiama, kitoms grupėms tai gali suteikti akstiną jungtis prie „dialogo dėl padėties normalizavimo“ taip tikintis valdžios palankumo ar net pažeidžiamos grupės išteklių perskirstymo prisijungusiųjų naudai. Čia mes vėl matome per dialogą pasireiškiančią galios vertikalę arba oportunistišką pasinaudojimą ją.
Dialogas gali atvesti ir prie vadinamojo „nenormalumo normalizavimo“. Pavyzdžiui, kuomet įtraukiami akivaizdžiai destruktyvūs ar kitaip visuomenei pavojingi veikėjai (tarkime, neapykantą skatinantys, kitus žeminantys ar kitaip politinių ir etinių normų nesilaikantys politikai tampa dialogo šalimis todėl, kad tuo metu yra galios pozicijoje), jų „nenormalumas“ yra paverčiamas socialiai priimtinu, taip tik pabloginant pažeidžiamų grupių situaciją bei apsukinant bendrojo gėrio siekimą.
Tuo pat metu ir pats bendrumas bei konsensusas gali tapti problema: jei bendrasis gėris matomas ne kaip nuolat kintanti iš dalies persidengiančių interesų mozaika, o kaip vienovės reikalavimas, pati visuomenės įvairovė, skirtingų visuomenės grupių teisės ir statusas bei faktas, kad kai kurie interesai tiesiog negali būti tarpusavyje suderinami ir visuomet išliks konfliktiški jau savaime tampa kliuviniu. Toks susitarimo fetišizmas atskleidžia netikėtą dialogo pusę: koncentracija į dialoginį susitarimą savaime skatina įvairovę traktuoti kaip susipriešinimą ir skirtybėms automatiškai priskirti problemos statusą.
Dar daugiau – toks požiūris skatina didžiausią galią turinčiųjų interesų primetimą kaip bendrą rezultatą ir stigmatizuoja principingesnes grupes, nusiteikusias geriau atsisakyti dalyvauti dialoge nei pasiekti blogą susitarimą su blogais žmonėmis.
Kartu galime stebėti ir situacijas, kuomet siekiama sukurti naujas socialines hierarchijas, tam tikras visuomenės grupes iškeliant kaip privilegijuotus dialogo partnerius arba moderatorius (arba tam tikroms grupėms bandant save taip pozicionuoti). Tai gali būti, pavyzdžiui, akademinės bendruomenės atstovai, dažnai pristatantys save ekspertais ar kitokiu intelektualiniu elitu ar kokio nors išskirtinio moralinio jautrumo turėtojais (čia svarbu atskirti profesines kompetencijas, kurios yra itin svarbi informuoto dialogo dalis, ir privilegijuoto statuso ar išskirtinės prieigos prie dialogo ir jame skirstomų išteklių reikalavimą), įvairūs analitikai ir kiti išoriniai situacijos vertintojai, pateikiantys situacijos apibendrinimą tarsi „per atstumą“.
Tai jokiu būdu nereiškia, kad „profesionalai“ (nors šio žodžio reikšmė pastaruoju metu yra itin išplauta) negali dalyvauti dialoge, net ir tuomet kai tai tiesiogiai siejasi su jų interesų ir veiklos sritimi ar kai gali pateikti vertingų įžvalgų. Taip teigti būtų paprasčiausiai kvaila. Problema iškyla tuomet, kai šios grupės pačios tampa galios priemone, pavyzdžiui, akademinės bendruomenės atstovai, pateikiantys savo įžvalgas mainais į prieigą prie galios resursų (tarkime, politologai, pateikiantys neva ekspertinį įvykių vertinimą, bet tuo pačiu metu užimantys vertinamųjų skiriamas pozicijas komisijose, tarybose ir darbo grupėse). Ne mažiau svarbu ir tai, kad privilegijuotų dialogo partnerių ar moderatorių į(si)traukimas gali tapti depolitizuojančia priemone: tie, apie kurių situaciją ar interesus iš tiesų turėtų būti dialogas, tokiu būdu atribojami kaip pernelyg šališki, aistringi ar negebantys ginti savo pozicijos privilegijuota (pvz., akademine) kalba ir priverčiami pasyviai klausyti, kaip kažkas, niekaip tiesiogiai nesusijęs, kalba už juos, taip dar labiau sustiprinant patiriamą žalą.
Su pastarąja aplinkybe glaudžiai susijusi dar viena dialogo problema – aistros ir angažuotumo diskreditavimas. Iš pirmo žvilgsnio, šis teiginys gali atrodyti paradoksalus: juk jau pačioje pradžioje susipriešinimas buvo pristatytas kaip problema, o emocijos ir jomis pagrįstas angažuotumas buvo pristatytos kaip svarbi susipriešinimo dalis. Dar daugiau – neretai girdime politikus, teigiančius, kad reikia „nuleisti garą“, nes emocinis angažuotumas ir pasiryžimas ginti savo poziciją esą tik padeda išorės priešams bei privilegijuotomis norinčių būti grupių (pvz., akademinės bendruomenės) atstovų bandymus vieni kitus disciplinuoti, kad jie turėtų būti neutralūs ir emociškai nutolę ekspertai (tokia emocijų ir angažuotumo cenzūra gali būti primetama ir iš šalies, pavyzdžiui, per perteklinius „neutralumo“ reikalavimus žurnalistams).
Dialogas nėra panacėja – kone magiškas visų problemų sprendimo būdas – bet greičiau būdas tiems, kurie jau turi galią, jai suteikti tariamai žmogiškesnį veidą.
Pagrindimas, atrodytų, paprastas – prieiga prie dialogo (ar statuso jame) turėtų būtų pagrįsta savęs išsižadėjimu ir tapimu nepavojingu. Esminis dalykas, kurį čia būtina suvokti, yra šis: emocijų ir angažuotumo cenzūra ir dėmesys neutralumui yra geriausia dovana galios turėtojams: pasipriešinimas yra paverčiamas ne tik bedančiu – jis tampa švelnia ir pūkuota savęs paties karikatūra, nebegebančia apversti esamos situacijos, net jei ji yra neteisinga ir nesąžininga, ar apskritai pasipriešinti blogiui. Pati dialogo sąvoka ir situacija taip gali tapti nuginkluojančiu faktoriumi, veikiančiu per baimę būti pašalintam iš „kultūringo“ dialogo, taip duodant kelią galios turėtojams ar manipuliatyviai bandantiems ją pasiekti.
Dialogas neįmanomas tuomet, kai nėra abipusiškumo. Šis abipusiškumas turi daugelį išraiškų ir visos jos vienodai būtinos. Tai apima interesų abipusiškumą, kuomet kalbėsiančios grupės turi tarpusavyje suderinamas paskatas susitarti, turi bendrą žodyną ir yra panašiai suinteresuotos suformuluoti kertinę problemą. Taip pat tai ir gebėjimas susitikti lygiame lauke (pirmiausia – galią turinčiųjų pasiryžimas apleisti savo privilegijuotą poziciją ir kalbėtis kaip lygiems su lygiais). Tai ir pasitikėjimo abipusiškumas, kuris nebūtinai reiškia, kad mes tapsime geriausiais draugais arba kad turėtume naiviai tikėti, kad kita pusė yra vien tik absoliučiai geri žmonės – pirmiesiems žingsniams pakanka to, kad dialogo šalys atsiveria tikimybei būti pažeidžiamomis.
Negalima pamiršti ir abipusės atsakomybės pojūčio, kuomet dialogo situacija matoma ne kaip nulinės sumos žaidimas (kuomet vienos pusės nauda matoma kaip toks pat kitos pusės nuostolis), bet kaip galimybė būti naudingiems vienas kitam ir nelaikyti kito vien priemone savo tikslams pasiekti. Šis sąrašas, žinoma, nėra baigtinis. Bet visi šie reikalavimai turi svarbų bendrą bruožą – jie nurodo dalykus, kurie yra abipusiai, bet neturi būti įgyvendinami lygiai: jie negali būti skirti galios turinčiųjų ir pažeidžiamųjų, žalos sukėlėjų ir ją patyrusiųjų sulyginimui, nes tai vėl būtų dialogo panaudojimas neteisingos situacijos „normalizavimui“. Tik tuomet kai pirmoji iš šių pusių žengia žingsnį: tampa pažeidžiama, prisiima atsakomybę ir t.t., galimas tikras atsivėrimas dialogui.
Tad būkime atsargūs tikėdamiesi ar linkėdami vieni kitiems daugiau dialogo naujaisiais metais. Dialogas nėra panacėja – kone magiškas visų problemų sprendimo būdas – bet greičiau būdas tiems, kurie jau turi galią, jai suteikti tariamai žmogiškesnį veidą. Lygiai taip pat dialogas nebūtinai yra raktas į susipriešinimo ir kitų visuomenėms kylančių iššūkių įveikimą, o greičiau gali tapti cenzūros priemone. Raktas į šių problemų sprendimą greičiau priklauso nuo tinkamų sąlygų žmogiškojo santykio situacijai sukūrimo, pradedant nuo abipusio pažeidžiamumo ir iš to kylančios atsakomybės, galią turintiesiems žengiant pirmąjį žingsnį. Kitu atveju bet koks siūlymas jungtis prie dialogo bus geriausiu atveju manipuliatyvus, blogiausiu atveju – dar didesnę žalą keliantis.
