Leidykla „Briedis“ kviečia susipažinti su nauja suomių žurnalistės Jessikkos Aro knyga „Putino pasaulinis karas“, puikiai atskleidžiančia šiandienos geopolitines grėsmes. Ši knyga ne tik informuoja, bet ir skatina susimąstyti apie Rusijos vykdomas slaptas operacijas, siekiant destabilizuoti, sužlugdyti Vakarų pasaulį.
Kūrinyje įspūdingai perteikta Putino hibridinio karo esmė. Pasakojant apie Kremliaus vykdomą karą prieš Vakarus, nuodugniai aprašomos slaptos Vladimiro Putino žvalgybos tarnybų operacijos. Rusija nuolat grasina Vakarams Trečiuoju pasauliniu karu, nors pati kariauja prieš Vakarus jau daugybę metų. Kremlius naudoja tokius ginklus kaip chaosą skirtingose pasaulio šalyse keliantys agentai, įvairios priedangos operacijos, neapykantos persmelktas kalbas skleidžiantys Maskvos globojami stačiatikių dvasininkai, propagandininkai, samdomi programišiai ir begalinis žmonių patiklumas.
Jessikkos Aro knyga – tai kvapą gniaužianti kelionė nuo Helsinkio apeliacinio teismo iki neramumų, kilusių dėl Bronzinio kario paminklo demontavimo Taline 2007 metais. Nuo Berlyno žiniasklaidos centro, siejamo su Rusijos žvalgybos veikla, iki Vakarų Afrikoje veikiančio Maskvos trolių fabriko. Remdamasi paviešintais dokumentais, liudijimais ir asmenine patirtimi, autorė atskleidžia, kaip Rusija instrumentalizuoja migrantų srautus į Europą, vykdo slaptas operacijas socialiniuose tinkluose ir kodėl Vakarai nespėja kovoti su šiomis grėsmėmis. Tai ne tik istorinė apžvalga, bet ir aktualus vadovas, padedantis geriau suprasti, įvertinti dabartinius įvykius Ukrainoje, Baltijos regione ir visoje Europoje.
Knygos autorė Jessikka Aro – Suomijos žurnalistė, knygų autorė, daugiausia dėmesio skirianti įvairioms Rusijos informacinio karo prieš Vakarus apraiškoms. Už savo tiriamąją medžiagą ji pelniusi ne vieną apdovanojimą. Pirmoji jos knyga „Putino troliai“ buvo išversta į daugybę kalbų.
Knygą iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką.
Naujoji karo arena
Tais pačiais metais buvęs Rusijos elektroninio karo vadas Jurijus Gorbačiovas politine rekomendacija paskelbė laikytiną poziciją dėl Rusijos kibernetinio ir informacinio karo priemonių efektyvumo didinimo. Išsamiame straipsnyje jis išvardijo svarbiausias informacines grėsmes, kylančias Rusijai, ir nurodė „problemos sprendimo“ priemones naujojo karo sąlygomis.
Jurijus Gorbačiovas nusakė kovas šiuolaikinių, nuolat tobulėjančių informacinių technologijų prisotintoje virtualioje aplinkoje. Karinių operacijų pobūdis ir priemonės keičiasi iš esmės, todėl vadovavimo ginkluotosioms pajėgoms strategija turi būti lankstesnė, o informacinė karyba turi laikytis nustatytos doktrinos. Pasak Jurijaus Gorbačiovo, ateities karuose tikslų pasiekti nepavyks, neįgijus informacinio pranašumo.
Jis apibrėžė naują karo areną. Tam tikrais bruožais ji skiriasi nuo kitokių kovos arenų – pavyzdžiui, neturi tikslių laiko ir erdvės ribų. Valstybinių sienų ir uždarų teritorijų informacinėje erdvėje nėra, tad kovines operacijas, pasak Gorbačiovo, galima vykdyti vietos ar globaliu mastu arba ir vienaip, ir antraip. Tokiame kare sunku atpažinti veikėjus ir jų naudojamas priemones.
Gorbačiovas sako, kad informacinėje erdvėje kovinės operacijos – kartais lemtingos – gali turėti įtakos kitokių kovinių operacijų efektyvumui ir sėkmei. Informacinės kovos gali būti vykdomos prieš fizines karines operacijas.
Kaip tik informacinės kovos yra svarbiausios, siekiant pergalės ne tik mūšiuose, bet ir karuose. „Jos gali sukurti paskatą pradėti, tęsti arba baigti karines operacijas <...> arba priversti priešą atsisakyti savo užmačių“, – rašo jis.
Šiaip ar taip informacinės konfrontacijos sukuria galimybę paralyžiuoti priešą. Jos daro kognityvinį – kitaip tariant, mąstymą keičiantį – poveikį ir sukuria palankias sąlygas tiek kariniams, tiek politiniams tikslams pasiekti. Gorbačiovo teigimu, būtina užtikrinti informacinių pajėgumų persvarą priešo atžvilgiu. Vykdant informacines kovas sutaupoma laiko fizinėms kovinėms užduotims ir visai operacijai įvykdyti, be to, patiriama mažesnių nuostolių.
Per informacinę erdvę galima ne tik sustiprinti ginkluotųjų pajėgų operacijų efektyvumą, didinti jų poveikį globaliu mastu, bet ir daryti įtaką kariniams politiniams valstybių lyderių veiksmams, ekonominei situacijai bei politiniams sprendimams. „Informacinių operacijų paveikumą stiprina ginkluotųjų pajėgų, teisėsaugos pareigūnų dalyvavimas, taip pat kariaujančių šalių civilinės informacinės priemonės“, – rašo Gorbačiovas.
Galiausiai jis dėsto, kaip reikėtų didinti galią, resursus, spartinti sprendimų priėmimą, vystyti gebėjimus bei technologijas. Sąrašas ilgas. Organizuojant informacinį karą jis siūlo sukurti sinerginę struktūrą Rusijos ginkluotosiose pajėgose ir teisėsaugos įstaigose, civilinėse institucijose ir saugumo tarnybai pavaldžiuose organuose.
Taip pat apmokyti visą Rusijos ginkluotųjų pajėgų personalą rengti kovines operacijas informacinėje erdvėje. Be to, nekarinės institucijos – Rusijos vyriausybė, pramonės įmonės ir piliečiai – turi būti mokomi saugotis nuo „multispektrinių informacinių grėsmių“.
Elektroninio karo ekspertas Gorbačiovas mano, kad svarbu sukurti strategiją Jungtinių Valstijų ir kitų NATO šalių informacinio karo poveikiui neutralizuoti. Be to, reikėtų išvystyti sistemas ir imtis veiksmų, siekiant sutrukdyti potencialiam priešui įgyti informacinę persvarą prieš Rusiją tiek taikos, tiek karo metu.
Pasak Gorbačiovo, reikėtų vystyti informacinio karo strategiją, pajėgas ir priemones, užtikrinti visišką informacinio karo ir žvalgybos pajėgų sinergiją. Tai sustiprintų Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinę galią.
Gorbačiovas pacitavo generolą Valerijų Gerasimovą ir pridūrė, kad informacinis karas atveria naujų asimetriškų galimybių priešo koviniam potencialui sumažinti. Dėl to taip pat būtina gerinti veiksmus informacinėje erdvėje. Jis pacitavo ir 9-ojo dešimtmečio Sovietų Sąjungos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo viršininko pavaduotoją Mahmudą Garejevą, kuris, išėjęs į pensiją, tapo Rusijos karo mokslų akademijos prezidentu. Garejevas tvirtino, jog ginkluotos kovos pobūdžiui daro poveikį informacinės, kinetinės, radioalektroninės, psichologinės ir kitos nekarinės kovos formos.
Sergejus Šoigu, ir šiandien einantis Rusijos gynybos ministro pareigas, jau 2015 m. rusų žurnalistams kalbėjo, kad informacija ir žiniasklaida – ne tik ginklai, bet ir ginkluotųjų pajėgų komponentas.
