Praėjusią savaitę Seimas ypatingos skubos tvarka priėmė dviejų įstatymų pataisas, suteikiančias Lietuvos kariuomenės vadui teisę taikos metu savarankiškai spręsti, kada ir kokiomis aplinkybėmis numušti bepiločius orlaivius. Iš pirmo žvilgsnio – svarbus žingsnis: nebereikės skambinti ministrui ir prašyti leidimo, tad reaguojant į grėsmes, bent teoriškai, bus sutaupomos kelios valandos.
Tačiau atidžiau pažvelgus matyti, kad visas „naujovių paketas“ tėra kosmetinis. Kariuomenei suteikiama papildoma erdvė veikti – vadinamoji ribojamoji zona. Kaip aiškina Seimas, tokios zonos bus aktyvuojamos tik esant realiam poreikiui – kariuomenės vado prašymu tai atliks oro eismo paslaugų teikėjai.
Nieko naujo: ribojamųjų zonų tinklas jau seniai veikia, o jų aktyvavimo procedūros taikomos, pavyzdžiui, prasidėjus pratyboms, kaip visada. Tad kur čia revoliucija? Kad kariuomenei bus leista numušti droną ne tik draudžiamoje, bet ir ribojamoje zonoje, kai vyksta jų pačių pratybos? Gal reikia suprasti, kad gėda dėl nukritusio svetimo drono kariuomenės poligone tapo pagrindiniu katalizatoriumi skubotam „teisiniam proveržiui“?
Iš pirmo žvilgsnio galėtume pasidžiaugti, kad taikos metu kariuomenė įgauna daugiau laisvės veikti didesnėje teritorijos dalyje. Bet juk dar 1998 m. gegužės 5 d. priimtame Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatyme, o vėliau ir 2011 m. patvirtintuose kariuomenės nuostatuose juodu ant balto įrašyta: kariuomenės tikslai taikos metu – saugoti valstybės teritoriją, įskaitant oro erdvės ir teritorinės jūros stebėjimą, kontrolę ir gynybą. Kitaip tariant, visa tai jau buvo įtvirtinta seniai.
Todėl kyla natūralus klausimas: kam reikėjo tokios „skubos tvarkos“? Kokie įstatymai iki šiol trukdė kariuomenei numušti nesankcionuotus bepiločius? Ir dar svarbiau – kodėl sprendimai vėl ir vėl suvedami tik į LK įgalinimą ginti savo karinę infrastruktūrą kiek praplėtus jos poreikiams tenkinti teritorijas, o ne visą valstybės teritoriją ir gyventojus? Beveik visas šiuo metu ribojamų zonų tinklas yra skirtas karinių orlaivių skrydžiams vykdyti.
Kokie įstatymai iki šiol trukdė kariuomenei numušti nesankcionuotus bepiločius?
Valstybės sieną saugo VSAT, daugelį strateginių objektų – VST. Kada jų vadams bus suteikti tokie pat įgaliojimai ir, svarbiausia, realios priemonės veikti? Šiandien įgalinama tik siaura struktūra, kuri pirmiausia rūpinasi savimi?
Todėl išvada akivaizdi: užuot sprendus, kaip realiai užtikrinti visos Lietuvos apsaugą, buvo pasirinkta dar kartą „patvarkyti popierius“. Tai nėra proveržis – tai imitacija, skubiai supakuota kaip pažanga visuomenei nuraminti.
