Nuolat girdime nuvalkiotus naratyvus „rusai užmėtys kepurėmis“, „Rusijos neįmanoma nugalėti“, „neverta rinkti lėšų gynybai, tai nieko nepakeis“. Šios „mantros“ kartojamos taip dažnai, kad net patriotiškiausi lietuviai pradeda abejoti. Bet sustokime ir įvertinkime, kam naudingi šie defetistiniai dūsavimai? Tikrai ne Lietuvai.
Leiskite pasidalinti istorija, kuri turėtų būti pavyzdžiu kiekvienam, kas dar vis tiki, jog mažos valstybės pasmerktos pralaimėti. Amerikos specialiųjų operacijų universiteto (JSOU) seminare Vilniuje, be kita ko, buvo aptariamas Šveicarijos atvejis – kaip ši maža valstybė per Antrąjį pasaulinį karą sugebėjo išvengti nacistinės Vokietijos invazijos, nors Hitleris jau buvo paruošęs, berods, tris divizijas: dvi vokiškas iš šiaurės ir vieną itališką iš pietų.
Kodėl vokiečiai nepuolė? Nes Šveicarija pavertė save ežiu-valstybe, kurią užgrobti būtų pernelyg brangu ir skausminga. Kiekvienas šveicaras buvo pasiruošęs ginti savo kalnų tvirtovę iki paskutinio šovinio. Tai ne sentimentai – tai šalta karinė logika. Be kita ko, Šveicarija nebuvo galutinė Hitlerio svajonės stotelė, priešaky – taip geidžiama erdvė „didžiajai nacijai“ plėstis – Rytų Europa ir Rusija.
Karas visada yra VERSLAS. Tai plėšikų grupuotės, išaugusios iki valstybinio lygio, verslas, kai viena valstybė nutaria apiplėšti kitą. Tačiau kaina turi būti pasverta. Savu laiku JAV Federalinis tyrimų biuras, apklausęs plėšimu kaltinamus nusikaltėlius, suprato, kad 8 iš 10, žinoję kad „klientas“ turi ginklą savigynai, būtų ieškoję lengvesnio grobio.
O jei galima auka turi kulkosvaidį ir moka juo naudotis? Todėl net ir kraugeriškas Kremlius, net ir Putinas skaičiuoja sąnaudas ir galimą naudą. Laikai kovoti už „pasaulinę socialistinę revoliuciją“ nesiskaitant su išlaidomis seniai praėjo. Šiandien Kremliuje sėdi godūs cinikai, ieškantys lengvo grobio imperiniam apetitui pasotinti, o čia dar atsipalaidavę ir tarpusavyje susikivirčiję kaimynai įkvepia „dvižuchai“.
Kodėl vokiečiai nepuolė? Nes Šveicarija pavertė save ežiu-valstybe, kurią užgrobti būtų pernelyg brangu ir skausminga.
Taigi, kuo didesnę užpuolimo kainą pademonstruosime galimam agresoriui, tuo mažesnė tikimybė, kad būsime užpulti. Štai kodėl argumentas apie „neišvengiamą pralaimėjimą“ yra ne tik klaidinantis, bet ir pavojingas.
Putinas nėra beprotis, kaip dažnai bandoma jį vaizduoti. Per daugiau nei du dešimtmečius valdžioje jis padarė tik VIENĄ rimtą strateginę klaidą – įsiveržė į Ukrainą nesitikėdamas, kad Zelenskis atsisakys vakariečių pasiūlyto taksi ir pareikalaus ginklų. Nei Putino analitikai, nei amerikiečių „war game“ modeliai negalėjo numatyti tokio žmogiškai emocinio veiksnio. Kaip sakoma, planas neišlaiko pirmojo kontakto su priešu.
Dabar mums reikia sekti šia logika. Mūsų atgrasymas turi vykti trimis kryptimis: visuomenės pasiryžimas pasitikėjimui auginti, žinia Vakarų partneriams, kad mes verti būti ginami, ir aiškus signalizavimas Rusijai, kad gali ir užspringti mus rydama. Ir net jei pavyktų, tai kaina toli gražu neatitiktų naudos. Tad kaip įrodyti, kad Lietuva nėra lengvas grobis?
Laimei, privataus verslo atstovai parodė daugiau iniciatyvos nei kai kurie mūsų politikai. Buvo parengta studija, kad Lietuvai reikia investuoti 12–15 mlrd. eurų į gynybą, kad atlaikytų dvi kritines savaites be NATO pagalbos. Tai milžiniška suma, bet ją reikia suprasti ne kaip išlaidas, o kaip INVESTICIJĄ į atgrasymą, tai yra į Nepriklausomybę.
Mūsų atgrasymas turi vykti trimis kryptimis: visuomenės pasiryžimas pasitikėjimui auginti, žinia Vakarų partneriams, kad mes verti būti ginami, ir aiškus signalizavimas Rusijai, kad gali ir užspringti mus rydama.
Ar geriau skolintis dabar ir rizikuoti palikti skolos naštą ateinančioms kartom? Alternatyva dar mažiau patraukli – prarasti dalį ar net visą valstybę ir tokiu būdu nieko (ar tik griuvėsius) palikti savo vaikams. Manau, pasirinkimas akivaizdus. Ką reiškia papildoma 15 mlrd. eurų skola, palyginti su neišvengiamu bendrojo vidaus produkto praradimu okupacijos atveju? Antra vertus, okupuotai valstybei skolų kreditoriams grąžinti nereikės – neliks kas grąžina.
Skamba ciniškai, tačiau visas mus supantis pasaulis tapo ciniškas. Todėl vietoj naivaus tikėjimo, kad „viskas kažkaip praeis“, turime skolintis, ginkluotis ir demonstruoti pasiryžimą. Mūsų pasirengimas gintis turi būti toks, kad Kremliaus strategai pagalvotų: „Tie lietuviai visiškai išprotėjo – mirti pigiai nežada. Tai gal geriau apeiti juos?“ Tai ir yra tikrasis atgrasymas.
Atėjo laikas liautis bijoti ir pradėti skaičiuoti. Paversti Lietuvą tokiu brangiu taikiniu, kad net ir Kremliaus strategams užsiriestų nagai. Laisvės negalima įvertinti eurais, bet okupaciją – visada galima.
