Imperijų žlugimas dažniausiai yra kruvinas ir destruktyvus. Ne išimtis ir Rusijos imperijos žlugimas, kuriame mes vis dar gyvename ir dar gyvensime nežinia kiek. Klausimas tik tas, kokia bus šio istorinio proceso kulminacija bei jos destrukcijos mastas. Ar ta destrukcija apims tik buvusias imperijos kolonijas jos regione bei apylinkėse, ar ir pačią buvusią metropoliją?
Gal, duok istorijos mūza, ta kulminacija vyks jau tik pačiame buvusios imperijos centre? O gal priešingai – nusiaubs visą Europą ar net pasaulį?
Tai, kaip atrodys šio proceso pabaiga, dar tikrai nėra nulemta, o ir pats kelias primena amerikietiškus kalnelius bei serpantiną, kuriame žingsnį į priekį dažnai keičia du ar net trys atgal. Tačiau bet kokiame proceso etape galime matyti, kokie yra labiausiai tikėtini pagrindiniai scenarijai ir kuris iš jų yra labiau tikėtinas už kitus.
Štai šį esminį istorinį kontekstą, kuriame esame nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo vėl priminė ir atspindėjo kai kurie svarbiausi pastarojo meto geopolitiniai įvykiai bei procesai. Pirmiausia, žinoma, JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos diktatoriaus Vladimiro Putino pasimatymas Aliaskoje.
Ką ši iškyla dar kartą parodė?
Pirmiausia tai, kad D. Trumpo ir jo artimiausios aplinkos geopolitiniai prioritetai bei strateginė vizija nesikeitė, nesikeičia ir nesikeis.
Pagal ją pasaulis įsivaizduojamas kaip JAV, Kinijos ir Rusijos konkurencijos ir partnerystės erdvė, kurioje prie šios aukščiausios lygos stalo dar prileidžiami bei į dalybas įtraukiami politiniai bei geopolitiniai pagrindinių žaidėjų satelitai.
JAV, kaip „laisvojo pasaulio lyderės“, kuri turėtų būti ir pagrindinis svarbiausių pasaulio diktatūrų priešas, demokratijų ir globalinio autoritarizmo internacionalo, „civilizacijos“ ir „anticivilizacijos“ koncepcijos bei naratyvai dabartiniam Amerikos lyderiui ir jo administracijai yra giliai svetimi, nesuprantami ir jų kvalifikuojami kaip jų politinių priešų propaganda.
Taigi, dabartinė JAV valdžia iš esmės moja ranka ir į visus perspėjimus, kad Rusijos bei Kinijos diktatūros yra ir bus natūralios bei egzistencinės sąjungininkės prieš savo pagrindinį priešą – bet kieno valdomas JAV – bei sieks jo maksimalaus susilpninimo bei degradacijos. Tad nekreipiama dėmesio ir į įspėjimus, kad viltys, jog Maskvą galima panaudoti kaip sąjungininkę prieš Pekiną – ne tik naivios, bet ir pavojingos.
Dabartinė JAV valdžia iš esmės moja ranka ir į visus perspėjimus, kad Rusijos bei Kinijos diktatūros yra ir bus natūralios bei egzistencinės sąjungininkės prieš savo pagrindinį priešą
Kaip vaikiški paistalai bei moralizavimai nubraukiami ir visi perspėjimai, kad ne tik negerai, bet ir pavojinga eiti į bet kokius sandėrius bei bičiulystes su kraštutinį blogį įkūnijančiais režimais bei jų vedliais.
Priešingai – būtent šie vedliai ir yra vertinami kaip „kieti vyrukai“ ir „labai protingi bei gerbiami žmonės“.
Tad strateginės partnerystės su Rusija, pirmiausia apimančios ekonominius aspektus, branduolinių galių balansą ir, aišku, JAV traukimąsi Europoje arba visai iš jos, vizija ir jos siekimas kaip buvo, taip ir lieka vienu iš esminių dabartinės D. Trumpo administracijos prioritetų.
Tad strateginės partnerystės su Rusija, pirmiausia apimančios ekonominius aspektus, branduolinių galių balansą ir, aišku, JAV traukimąsi Europoje arba visai iš jos, vizija ir jos siekimas kaip buvo, taip ir lieka vienu iš esminių dabartinės D. Trumpo administracijos prioritetų.
Natūralu, kad tos partnerystės dalyviu laikomas ir satelitinis Baltarusijos režimas, kurio vadeivai Aliaksandrui Lukašenkai pats JAV prezidentas asmeniškai paskambino susitikimo su V. Putinu išvakarėse.
Simbolinis sutapimas – abiejų vienas kitą liaupsinančių ir tolesnę draugystę žadėjusių JAV ir Baltarusijos diktatūros vadovų pokalbis įvyko minint brutaliai nuslopinto Baltarusijos sukilimo prieš suklastotus prezidento rinkimus penkmetį.
Rusijos agresijai tebesipriešinanti Ukraina šiame žaidime čia yra ne tik erzinantis trukdys, bet ir „leftistų“, „liberalų“ ir kitokių baidenų abipus Atlanto bei „karo kurstytojų ir biznierių“ projektas. Tad Ukraina ir jos vadovybė, pagal šią viziją, teturi dvi išeitis – arba sutikti su Rusijos ir JAV sąlygomis, arba žūti. Jos žūtis vertinama kaip visiškai priimtinas variantas ir, daugių daugiausia, kaip rytinio ir centrinio Europos pakraščio problema.
Daugelis Europos valstybių politikų ir piliečių – ypač rytiniame ir centriniame jos pakraštyje – nors ir matydami bei girdėdami visa tai, viena vertus, nežino, ką su tuo daryti, kita vertus, vis dar naiviai tikisi, kad tai laikina, o Amerika bei kartu visas pasaulis vis dėlto sugrįš. Juk „Amerika vis dėlto yra Amerika“, tad kitaip ir negali būti.
Taip pat dažnai aiškinama, kad tai, ką šiuo metu daro ir kalba aukščiausia JAV valdžia – „nieko nauja“, kad tai esą senų ir ilgalaikių JAV „traukimosi iš Europos“ ir „posūkio į Aziją bei prieš Kiniją“ tendencijų išraiška, o tai, ką daro bei kalba D. Trumpas ir jo MAGA, yra tik detalė. Taigi, esą nieko čia nepadarysi, tiesiog su tuo reikia taikytis ir prie to prisitaikyti.
Ne, niekas niekur nebegrįš – nei Amerika, nei pasaulis. Taip, tai, ką kalba ir daro D. Trumpas ir jo MAGA – ir ne tik šiame fronte – išties yra ilgalaikių Amerikos vidaus tendencijų išraiška. Tačiau kartu ir riboženklis, kuris aiškiai rodo, kad ši šalis keičiasi iš esmės ir ilgam – ir tikrai ne link tradicinio „izoliacionizmo“ ar „konservatyvumo“, o į destruktyvaus diktatūriškumo, dar neregėto šios šalies istorijoje, pusę. Su visais iš to išplaukiančiais padariniais.
Gali būti ir reikia tikėtis, kad Amerika iš tiesų vis dar yra Amerika ir pernelyg toli tuo keliu nenuvažiuos. Tačiau procesas bus ilgas ir skausmingas, jis tikrai nesibaigs ir neapsiribos vien D. Trumpu bei jo artimiausia aplinka ir tik jo kadencija.
Bet kokiu atveju, šiandien JAV yra toje pusėje, kurioje yra toliau degraduojantys Rusijos ir Baltarusijos režimai. Nepaisant istorinio šios degradacijos neišvengiamumo, galingiausia pasaulio demokratinė (vis dar) valstybė tiems režimams stengiasi padėti išsilaikyti kuo ilgiau.
Šiandien JAV yra toje pusėje, kurioje yra toliau degraduojantys Rusijos ir Baltarusijos režimai. Nepaisant istorinio šios degradacijos neišvengiamumo, galingiausia pasaulio demokratinė (vis dar) valstybė tiems režimams stengiasi padėti išsilaikyti kuo ilgiau.
Kuo greičiau likę Vakarai ir Europa pripažins ir susitaikys su šiuo tektoniniu lūžiu ir epine tragedija, o ne pataikūniškai vinguriuos ir stengsis prisitaikyti ir išlaukti – tuo geriau. O labiausiai tai būtina mūsų regionui – Baltijos, Šiaurės šalims ir, aišku, Lenkijai.
O grįžtant prie pikniko Aliaskoje, pirmiausia galima konstatuoti, kad visa, kas vyko iki jo, tebuvo spektaklis. Teisūs buvo tie, kurie sakė, kad visa ta istorija apie tai, jog tėtušis Donis dabar jau rimtai supyko ant draugo Vlado ir jau pagaliau duos jam taip, kad maža nepasirodys, – tik arabų pūtimas.
Visa, kas vyko iki šiol ir vyks toliau – Ukrainos vadovybės ir paties prezidento Volodymyro Zelenskio spaudimas sutikti su kuo daugiau Rusijos sąlygų. Labiausiai – atsisakyti Rusijos užgrobtų teritorijų. Tuo tarpu Rusijos vadovybė ir pats V. Putinas įkalbinėjami ir prašomi bent dalį tų sąlygų jei ne atšaukti, tai bent „atidėti“ ir sutikti visai arba bent iš dalies nutraukti ugnį.
Bet kokiu atveju, D. Trumpas skubėjo kuo greičiau surengti dvišalį susitikimą su V. Putinu ir bent pradėti judėti didžiojo sandėrio link, Ukrainą galbūt net visai paliekant už jo rėmų. Akivaizdu, kad jis mano, jog su Rusija susitarti galima tiesiog Ukrainą jai paliekant naikinti toliau – reikia tik surasti „argumentų“ tokiam veiksmui. Ir, akivaizdu, Rusija tai supranta.
Taigi, V. Putinas šiuo D. Trumpo troškimu bei interesu iki šiol naudojosi, siekdamas, kad dėl susitikimo su juo JAV prezidentas kuo labiau spaustų Ukrainą ir Europos valstybes kuo daugiau nusileisti. Taip pat, žinoma, Rusija ir naudojosi proga laimėti kuo daugiau laiko mėginimams pagaliau pralaužti frontą ir sunaikinti kuo daugiau visos Ukrainos ypatingos svarbos infrastruktūros.
Bet kodėl Kremlius nusprendė nebetempti ir sutiko susitikti – netgi, esą, pats to paprašė? Kodėl jis neva apribojo savo sąlygų sąrašą ir lyg susikoncentravo ties „teritorijų mainais“?
Na, pirmiausia akivaizdu tai, ką ir taip matome. Vien pats asmeniškas vizitas pas Amerikos prezidentą, šiam liejant liaupses ant raudonojo kilimo, yra didžiulė propagandinė Rusijos diktatūros pergalė. Diktatūra stengiasi pademonstruoti, kad visi Vakarai ir pagrindinė jų valstybė Amerika „pripažįsta pralaimėję“ – jiems esą nepavyko nugalėti Rusijos ir jie dabar priversti grąžinti ją į globalinės geopolitikos viršūnę.
Rusija, esą, vėl yra galingoji „SSRS“ – ką ir stengėsi pademonstruoti savo marškinėliais su šiuo užrašu režimo „užsienio reikalų ministras“.
Rusija, esą, vėl yra galingoji „SSRS“ – ką ir stengėsi pademonstruoti savo marškinėliais su šiuo užrašu režimo „užsienio reikalų ministras“.
Tačiau visi – ir pats režimas – supranta, kad visa tai yra tik opiumas liaudžiai ir bene vienintelis faktorius, kuris palaiko šią istorinę „grįžimo“ į SSRS mitologiją yra branduolinis arsenalas. Jis, beje, ir yra bene vienintelė priežastis, kodėl pats D. Trumpas Rusiją vadina „antra jėga po mūsų“.
Gi iš tiesų buvusi imperija toliau čiuožia vis labiau smunkančios nebe globalinės, o regioninės galybės istorine trajektorija. Tai vos prieš kelias dienas asmeniškai paliudijo tas pats D. Trumpas, pas kurį Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai pasirašė ketinimų sudaryti taiką memorandumą.
O juk tai buvo vienas iš ryškiausių pastarojo meto simptomų, kad Rusija, prarandanti realią įtaką globaliu mastu, ima ją prarasti ir artimiausioje kaimynystėje, kurią istoriškai visuomet laikė savo geopolitiniu kiemu.
Viso masto invazija prieš Ukrainą, nepavykus jos sunaikinti kitomis priemonėmis, – taip pat šios degradacijos ženklas ir, žinoma, pagrindinis jos katalizatorius.
Viso masto invazija prieš Ukrainą, nepavykus jos sunaikinti kitomis priemonėmis, – taip pat šios degradacijos ženklas ir, žinoma, pagrindinis jos katalizatorius.
Iki kaklo įsivariusi save į kraujo liūną diktatūra nebeturi jokios kitos išeities iš aklavietės, kaip tik bristi toliau, žūtbūt stengiantis vis dėlto sunaikinti šalį, nepaisydama jokių nuostolių ar pavojų.
Tai – vienintelis jos kelias ir išties egzistencinis tikslas, kurio ji niekuomet neatsisakys ir jau tiesiog nebegali atsisakyti, nes jei ji jo nepasiekia ar tiesiog sustoja jo siekti, tai yra mirtinai pavojinga jai pačiai.
Pavojinga netgi trumpa pertrauka ir bet kokios „paliaubos“. Kita vertus, jos jau būtų, švelniai tariant, visai ne pro šalį dėl jos vidaus padėties – pirmiausia finansinės ir ekonominės.
Visada buvo akivaizdu, kad su bet kokia karo pertrauka – net ir labai trumpa – Kremlius sutiks tik tokiu atveju, jei jo ekonominiai ir finansiniai ištekliai bus atsidūrę ties kritine riba ir jam ta pertrauka tiesiog fiziškai bus būtina.
Jei taip atsitiko, neatmestina, kad pakilo spaudimas ir paties režimo viduje bei viršūnėse, kur neturėtų trūkti tų, kurie mato, į kokią pelkę ir aklavietę juos įstūmė vado avantiūra.
Visada buvo akivaizdu, kad su bet kokia karo pertrauka – net ir labai trumpa – Kremlius sutiks tik tokiu atveju, jei jo ekonominiai ir finansiniai ištekliai bus atsidūrę ties kritine riba ir jam ta pertrauka tiesiog fiziškai bus būtina.
Bet kokiu atveju, neatmestina, kad režimas turi itin rimtai pasverti. Ant vienos lėkštės yra toliau blogėjanti Ukrainos padėtis fronte ir vis didėjanti tikimybė, kad besikaupiančios gyvosios jėgos ir kitų resursų problemos sprogs ir Rusijai pavyks pasiekti kokių nors strateginio lygmens proveržių. Ant kitos lėkštės – pačios Rusijos resursų problemos.
Šią dilemą naujausiame interviu neseniai tiksliai apibrėžė Ukrainos karinės žvalgybos vado pavaduotojas Vadimas Skibickis. Jis, viena vertus, konstatavo, jog Rusija tikrai dar turi resursų – pirmiausia, žmogiškųjų – kariauti ir naikinti Ukrainą toliau. Kita vertus, laikas vis labiau žaidžia ir jos nenaudai. Jei taip ir toliau, po metų ar kitų jai teks galutinai palaidoti bet kokias strategines viltis iš tiesų grįžti į globalinių geopolitinių žaidėjų lygą.
Bet kokiu atveju, aišku tai, kad Kremliaus diktatūra, net jai ir iš tiesų būtina pertrauka, negali su ja sutikti kitomis sąlygomis nei nuolatos kartojamomis. Pirmiausia – jos „konstitucijoje“ įrašytų Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sričių atidavimas, „neutralus“ Ukrainos statusas, kariuomenės paleidimas ir, žinoma, V. Zelenskio pašalinimas.
Akivaizdu, kad V. Putino lūpomis Rusija greičiausiai tai dar kartą pakartojo Aliaskoje, taip numatytų septynių valandų susitikimą sutrumpindama kone triskart ir sutaupydama šeimininkams vakarienę bei spaudos konferencijos laiką.
Tad kitas akivaizdus pasisėdėjimo Aliaskoje rezultatas, kurio taip pat buvo galima pagrįstai tikėtis – V. Zelenskis bus ir toliau pasiutusiai spaudžiamas sutikti su Rusijos sąlygomis. Pradžiai – bent jau su teritorijų atidavimu.
D. Trumpas tai suformulavo labai aiškiai – jis pats esą su V. Putinu dėl to jau sutarė, tad V. Zelenskiui belieka tam pritarti.
Jis taip pat ir vėl atšaukė savo iki šiol lyg ir išpažintą scenarijų, kad pirmiausia Rusija turi sutikti su paliaubomis, nutraukti ugnį ir tuomet galima toliau kalbėtis dėl visko kitko, o jei ne, tuomet smogs visa jėga jai nežinia kuo.
Taigi, tiesiog dar kartą pasitvirtino tai, kad jokių kortų smogti Rusijai D. Trumpas neturi ir net neketina to daryti, vienintelis planas – prispausti V. Zelenskį ir Ukrainą. O jei jie nepasiduoda – galutinai juos palikti.
Nes, kaip minėta, Rusija ir toliau nesutinka su jokiu ugnies nutraukimu, jei nebus vienu metu ir iš karto priimtos visos jos sąlygos.
Neatmestina, kad toks buvo bendras V. Putino ir D. Trumpo planas ir jie tiesiog pamėtėjo vienas kitam šį kamuoliuką.
Tačiau gal V. Zelenskis jau yra palaužtas ir dabar vyks tik galutinių detalių bei taškų ant „i“ sudėliojimo, kaip tas teritorijų atsisakymas ir galbūt kitų sąlygų įvykdymas turėtų būti įformintas?
Gal būtent tai signalizuoja ir iš kai kurių Europos valstybių – net ir remiančių Ukrainą – viršūnių ar iš paties NATO generalinio sekretoriaus Marko Rutte lūpų skambantys išvedžiojimai, jog Ukrainai tik į gera tai, kad ji išliks, „laikinai“ pripažindama savo žemių okupaciją de facto, o ne de jure?
Taip, Ukrainai tikrai nebūtų blogiausias variantas tai, jei karas sustotų ties fronto linija, o ji išliktų suvereni valstybė su tikrai patikimomis saugumo garantijomis ir pajėgomis apsiginti.
Taip, Ukrainai tikrai nebūtų blogiausias variantas tai, jei karas sustotų ties fronto linija, o ji išliktų suvereni valstybė su tikrai patikimomis saugumo garantijomis ir pajėgomis apsiginti.
Tačiau tai įmanoma ne dabartinėmis sąlygomis, o tik tuomet, jei Ukraina su Vakarų – pirmiausia, europiečių – pagalba pagaliau fiziškai sustabdytų Rusijos šliaužimą į priekį fronte, o tie patys Vakarai iš kitos pusės pagaliau prispaustų Rusijos ekonomiką ir visus jos rėmėjus.
Tačiau juk ir tokiu atveju jokia kalba neitų apie jokius Rusijos okupacijos „pripažinimus“ ir jų „formas“. Tad pats faktas, kad apie tai dabartinėmis sąlygomis kalba kai kurie aukščiausi Europos pareigūnai, tik paryškina bendrą visų Vakarų nuopuolį, kurio epicentre, aišku, yra JAV.
Tik tikro Rusijos sustabdymo atveju buvusiame imperijos centre ir atsirastų prielaidos tokiems vidaus dezintegracijos procesams, kurie leistų viltis, kad tos imperijos žlugimo kulminacija apsiribos tik tuo centru ir galutine destrukcija jo ribose.
Ką gi, to, kad V. Zelenskis vis dėlto yra palaužtas, negalima atmesti. Gali būti, kad šį pirmadienį įvyksiantis jo vizitas Vašingtone taps to patvirtinimu.
Arba tai bus nauja ir dar žiauresnė nei jau kartą ten įvykusi pasala jam, jį paverčiant pagrindine kliūtimi taikai ir galutinai išduodant – kas labiau tikėtina.
Tačiau net Ukrainos prezidentas yra palaužtas JAV ir netgi dalies Europos pastangomis vėl iškyla tas pats esminis klausimas, į kurį viskas visada atsimušdavo ir subyrėdavo į šipulius visus pastaruosius vienuolika metų – o kaip tam priversti tą Ukrainos visuomenės dalį, kuri vis dar kariauja? Ir kuri vis dar nėra nugalėta, kad ir ką besakytų D. Trumpui tokie „labai protingi žmonės“ kaip Vengrijos diktatoriukas Viktoras Orbanas.
Apskritai, kaip bebūtų, tiesiog neįmanoma įsivaizduoti, kaip realiame pasaulyje galėtų įvykti Ukrainos teritorijos okupacijos pripažinimas iš jos pusės ir kartu kažkokios daugmaž tvarios paliaubos ar net „taika“, apie kurią vis dar paisto amerikiečiai ir europiečiai. Kokios „saugumo garantijos“, kurias neva vietoje NATO narystės suteiks JAV?
Net jei ir yra koks nors to planas, jis tiesiog negali būti įgyvendintas tikrovėje, nevirsdamas totaliu chaosu ir griūtimi. Nebent toks ir yra tikrasis to plano autorių tikslas.
Net jei ir yra koks nors to planas, jis tiesiog negali būti įgyvendintas tikrovėje, nevirsdamas totaliu chaosu ir griūtimi. Nebent toks ir yra tikrasis to plano autorių tikslas.
Vis dėlto, labiausiai tikėtina, kad viskas dar kažkurį laiką taip vilksis ir toliau. Rusija ir toliau stengsis fiziškai sunaikinti vis dar kariaujančią Ukrainos visuomenės dalį. JAV toliau sieks sudaryti „sandorius“ su ja ir, aišku, su Kinija, toldamos nuo Ukrainos ir iš Europos, pastarajai galbūt net nebeparduodamos ginklų Ukrainai gelbėti ir pačiai ginkluotis. O Europa toliau vis dar tikėsis išlaviruoti.
Kur šis scenarijus pagaliau gali nuvesti? Taip, gali įvykti tai, kad žlunganti imperija dar gali ne tik nužudyti Ukrainą, bet ir agresiją bei karą išlieti už savo sienų, NATO kaimynystės kryptimi. Tiek po Ukrainos sunaikinimo, tiek dar iki jo. Ypač, jei matys, kad NATO penktasis straipsnis jau de facto nebegarantuojamas jau ne tik iš JAV pusės, bet jo gali nesilaikyti ir didžiosios Vakarų Europos valstybės, o regioninė Baltijos, Šiaurės šalių ir Lenkijos gynybinė koalicija vis dar egzistuoja daugiausia tik popieriuje.
O tai – tiesiausias raudonasis kilimas visoms pasaulio diktatūroms į tą patį Trečiąjį pasaulinį karą su Kinijos dalyvavimu, kuriuo „žaidžiant“ D. Trumpas rėksmingai kaltino V. Zelenskį Baltuosiuose rūmuose.
Iš tiesų tai jis iš jo ką tik sulošė Aliaskoje. Tik ne kortomis, kurių neturėjimu kaltino V. Zelenskį Vašingtone. O seną vietinį žaidimą – rusišką ruletę su čekisto įteiktu pistoletu.
