Ar išliks Ukrainos valstybė? Jei išliks, tai kokia – ar išlaikys suverenitetą, kur bus jos faktinės ribos? Ko pirmiausia reikia, kad ji bent jau liktų suvereni, jei faktinės ribos kažkurį laikotarpį vis dėlto nesutaps su teisėtomis?
O kaip apibrėžti, kas laikytina karo pabaiga, o ne tik pertrauka ar pauze? Kas laikytina Ukrainos pergale? Ko pirmiausia ir labiausiai reikia, kad Ukraina laimėtų taip, kaip mes tai apibrėšime?
Šie klausimai jau seniai yra nuskendę ar net sąmoningai nustumti į antrą ar net trečią planą už kasdienių aktualijų apie Ukrainos karą srauto. Arba – į „strateginių“ kalbų apie šalies atstatymą „po karo“ ar visos Europos gynybinio potencialo stiprinimą.
Pastarosios kalbos skamba panašiai kaip Rusijos opozicijos lyderių diskusijos ir planai apie Rusiją „po“ Vladimiro Putino ir jo režimo, lengvai, tarsi milimetrinį griovelį peršokant klausimą – o kas gi vis dėlto slypi po tuo „po“ ir po ko tas „po“ ateina?
Tai galima suprasti – atsakymai į šiuos klausimus gali skambėti ne taip šviesiai kaip, pavyzdžiui, prieš porą ar pusantrų metų. Priešingai, jie dar labiau nei anksčiau skęsta juodoje nežinios migloje.
Tačiau ar tai reiškia, kad mes juos turime apeiti ar skandinti juos antraeilių detalių tėkmėje? Žinoma, ne. Netgi priešingai – šiuos ir kitus su jais susijusius klausimus dabar svarstyti netgi būtina labiau nei bet kada.
Juk jau vienuolika metų trunkantis karas kaip tik dabar įžengė į patį sunkiausią, potencialiai patį kruviniausią ir žiauriausią etapą. O prie to dar lemtingai prisidėjo vienas iš pagrindinių žaidėjų – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Vasarai ir jos karinei Rusijos kampanijai ritantis į antrą pusę, lieka vis mažiau abejonių dėl to, ką buvo galima prognozuoti jau praėjusių metų pabaigoje, iš karto po Donaldo Trumpo išrinkimo JAV prezidentu.
Tuomet labiausiai tikėtinas scenarijus atrodė taip: JAV pasitrauks iš Ukrainos karo arenos, palikdama Ukrainą prieš naują Rusijos puolimo bangą ir taip suteikdama savo naujai strateginei partnerei galimybę pagaliau galutinai palaužti Ukrainos ginkluotasias pajėgas ir išsimušti kuo geresnes „derybų“ – faktinės kapituliacijos – sąlygas.
Mažų mažiausiai – užgrobti ir sunaikinti visą Donecko ir Luhansko sričių teritoriją, kartu užgrobiant kiek įmanoma daugiau naujų placdarmų.
Jau pavasarį buvo galima teigti, kad toks sandoris, greičiausiai įtraukiantis ir daugiau įvairių sąlygų, įvyko, o visa tai, kas viešumoje vyko po to ir vyksta dabar – tik dūmų uždanga ir teatras.
Groteskiška ir apgailėtina, kad šiame teatre nuolankiai ir noriai dalyvauja pagrindinių Vakarų aljansų – pirmiausia, NATO – vadovybė, kuri lygiai taip pat kaip Ukraina yra permesta per bortą Vašingtono ir Kremliaus rankų.
Ukraina gi turi balansuoti tarp scenos ir parterio, nes neturi kitos išeities.
Groteskiška ir apgailėtina, kad šiame teatre nuolankiai ir noriai dalyvauja pagrindinių Vakarų aljansų – pirmiausia, NATO – vadovybė, kuri lygiai taip pat kaip Ukraina yra permesta per bortą Vašingtono ir Kremliaus rankų.
Griūties mastą rodo ir tai, kad toks JAV elgesys ore pakabino ne tik Ukrainą, bet ir visą NATO. Viena po kitos dygstančios dvišalės gynybos ir karinės partnerystės sutartys tarp svarbiausių NATO valstybių – aiškus ženklas, kad kolektyvinis senasis 5-asis straipsnis patiria vis didesnę pasitikėjimo krizę.
Ką gi, šios fundamentaliai naujos istorinės ir geopolitinės slinkties akivaizdoje būtina prisiminti ir tai, kas yra tarsi dukart du lygu keturi mažiausiai vienuolika metų.
Rusija, skirtingai nei pagrindinės Vakarų valstybės, visą šį laiką buvo nuosekli. Esminis, netgi egzistencinis Rusijos režimo tikslas – sunaikinti Ukrainą kaip valstybę, visuomenę ir netgi šalį. Šis tikslas niekaip nesikeičia ir nesikeis artimiausioje apžvelgiamoje ateityje, ir režimas jo žūtbūt sieks bet kokiomis aplinkybėmis ir visomis turimomis pajėgomis.
Jei jis negalės ar, teisingiau, nebegalės to daryti pilno masto karinėmis priemonėmis ar karinėmis priemonėmis apskritai, jis to sieks kitais būdais.
Griūties mastą rodo ir tai, kad toks JAV elgesys ore pakabino ne tik Ukrainą, bet ir visą NATO. Viena po kitos dygstančios dvišalės gynybos ir karinės partnerystės sutartys tarp svarbiausių NATO valstybių – aiškus ženklas, kad kolektyvinis senasis 5-asis straipsnis patiria vis didesnę pasitikėjimo krizę.
Svarbu suprasti, kad šiame kelyje režimui nėra jokių ribų, jokių neleistinų, negalimų priemonių. Jei jis mato ar tariasi matąs, jog jam nelieka kitos išeities, kaip tik peržengti dar vieną ribą, pakelti eskalaciją į naują lygį, kuris dar vakar atrodė neįsivaizduojamas ar tiesiog neįmanomas – režimas tą ir darys. Jis tai darys net ir rizikuodamas galbūt pražūtingais padariniais sau.
Štai kodėl vienas iš pagrindinių viso šio daugiau nei dešimtmetį trunkančio proceso dėsnių skamba taip: jei tik pagalvojate, kad tai, ką matome dabar, jau yra dugnas ir aukščiausia kulminacija, galvokite dar kartą. Mat už artimiausio posūkio laukia nauja praraja bei beldimas iš jos dugno.
Ar įmanoma, kad Rusija vis dėlto paskelbs visuotinę mobilizaciją? Ar įmanoma, kad ji panaudos branduolinį ginklą – pirmiausia, prieš Ukrainą? Ar įmanoma, kad Rusija, nelaukdama visokių penkių ar dešimties procentų nuo mūsų BVP, bendros Europos gynybos pramonės ir panašių „valingų“ pareiškimų įgyvendinimo, atplėš kurios nors Baltijos šalies gabaliuką ir naudos kaip naują Vakarų šantažo kortą?
Atsakymas į šiuos ir kitus klausimus, kurių dar neįsivaizduojame, aiškus – taip, įmanoma.
Juolab, kad pats režimas yra pasiekęs tokią savo raidos ir galutinės kristalizacijos stadiją, kad jis ne tik nebegali sustoti, bet tiesiog privalo vis labiau eskaluoti ir kelti statymus.
Taigi kita abėcėlinė ir per retai prisimenama tiesa: visas šis geopolitinis-istorinis procesas tikrąja to žodžio prasme pasibaigs – ar pereis į kokybiškai kitą etapą – tik tada, kai pasibaigs šis režimas, kai jis patirs tokią fizinę eroziją, kad nebeišgalės nieko daugiau daryti, tik blaškytis vidaus karo agonijoje.
Tai kartu reikštų ir Ukrainos pergalę, nes tik tuomet ji ir galėtų atkurti savo 1991 m. sienas.
Juk visą savo teritoriją Ukraina galėtų atsikovoti tik Rusijos režimo – ir jo ekonominių išteklių – mirtino išsekimo atveju. Jei pats režimas būtų formaliai dar nesuiręs, jo griūtis tuomet būtų tik neilgo laiko klausimas.
Ar Ukraina galėtų atkurti visas savo sienas kitu atveju, kitomis geopolitinėmis aplinkybėmis, esant kitokiai situacijai nei Rusijos režimo griūtis ar tos griūties preliudija? Beveik neabejotinai – ne.
Ar Rusijos režimas artimiausioje istorinėje perspektyvoje atsidurs tokioje situacijoje? Atsakymas – veikiausiai ne.
Viena vertus, visos diktatūros – ypač tokios kaip Rusijos – turi sąvybę kartais griūti visiškai netikėtai, tuomet, kai iš išorės atrodo, jog jų pamatai – gelžbetoniniai.
Kita vertus, tikėtis tokios ar kokios nors kitokios juodosios gulbės vis dėlto neverta, verčiau žvelgti į perspektyvą – bent jau artimiausią – ne per tokių vilčių akinius. Juolab, kad Vakarai ir toliau lemtingai vėluoja ir, panašu, vėluos taikyti vieną iš pagrindinių priemonių režimui link ekonominės griūties pastūmėti – išties fundamentalias ir visa apimančias sankcijas.
Juk visą savo teritoriją Ukraina galėtų atsikovoti tik Rusijos režimo – ir jo ekonominių išteklių – mirtino išsekimo atveju. Jei pats režimas būtų formaliai dar nesuiręs, jo griūtis tuomet būtų tik neilgo laiko klausimas.
Žinoma, pauzė atgauti jėgoms, visų pirma – ekonominėms, Rusijai tikrai būtų ne pro šalį. Tačiau su ta pauze Rusijos režimas gali sutikti tik tuo atveju, jei ji įvyks jo sąlygomis ir visiškai užgrobus bent tas Ukrainos teritorijas, kurios įrašytos jo „konstitucijoje“.
Juk, kaip minėta, bet koks stabtelėjimas režimui dabar yra mirtinai pavojingas, tad jis būtinai turi būti įformintas kaip „pergalė“. Ukraina ir jos sąjungininkai turi sutikti bent su dauguma svarbiausių kapituliacinių sąlygų. Jei ne oficialiai ir viešai, tai bent de facto.
Tokia padėtis, kai net netekusi žymios dalies savo teritorijos, tačiau to niekaip nepripažinusi ir savarankiškumą išlaikiusi Ukrainos valstybė galėtų pagrįstai konstatuoti sau ir pasauliui, jog ji atsimušė, apsigynė nuo Rusijos agresijos, tiesiog priversdama Rusiją sustoti be naudingų jai sąlygų, Rusijos režimui būtų visiškai nepriimtina.
Taigi po jai palankios „taikos“ sudarymo Rusija ne tik skubėtų kuo greičiau atgauti jėgas, bet ir kuo labiau paskatinti ir išnaudoti destruktyvius vidaus procesus pačioje Ukrainoje. Viena iš esminių „taikos“ sudarymo sąlygų būtų dabartinio politinio elito, vadovaujamo Volodymyro Zelenskio, pašalinimas, o valstybė būtų iš esmės netekusi suvereniteto ir vėl grąžinta į pilkąją geopolitinę zoną, kurioje buvo ir iki 2013 m. – tik dar pilkesnę nei tuomet.
O jei V. Zelenskis ir jo aplinka išliktų valdžioje, jie, labai tikėtina, susilauktų rimto iššūkio net iš dviejų pusių. Viena vertus, vidaus politinio revanšo ir keršto už nesėkmę kare siektų šį karą ant savo kūno ir kraujo nešusi visuomenės dalis, kurios veikimo būdai ir ideologija, švelniai tariant, būtų radikalūs. Kita vertus, atsigautų prorusiškos, išdavikiškos jėgos, kurios taip pat galėtų apeliuoti į didelę visuomenės dalį – galbūt net didesnę nei patriotinė.
Viena iš esminių „taikos“ sudarymo sąlygų būtų dabartinio politinio elito, vadovaujamo Volodymyro Zelenskio, pašalinimas, o valstybė būtų iš esmės netekusi suvereniteto ir vėl grąžinta į pilkąją geopolitinę zoną, kurioje buvo ir iki 2013 m. – tik dar pilkesnę nei tuomet.
Tuo tarpu dabartinis elitas, kuris, panašu, jau dabar rengiasi tokiems galimiems išbandymams, taip pat atsakytų ne demokratine kova ir konkurencija, o autoritarinio veikimo ir politinės galios uzurpacijos būdais.
Kuo destruktyvesnė ir kruvinesnė būtų šių stovyklų kova, tuo labiau Rusijai į naudą.
Taigi toks stabtelėjimas, akivaizdu, būtų tik atokvėpis prieš naują pilno masto Rusijos agresijos bangą, prieš naują karą, kuris, greičiausiai, būtų dar nuožmesnis nei dabartinis. Jo tikslas – galutinis Ukrainos sunaikinimas, fiziškai užimant Kyjivą, sudraskant šalį galbūt net į kelis gabalus, vieną paliekant visiškai butaforinei ir marionetinei Ukrainos „valstybei“, kuri, be abejo, būtų dar butaforiškesnė nei Baltarusija ir iš esmės atitiktų Donbaso „liaudies respublikas“ iki jų „konstitucinio“ įtraukimo į Rusijos sudėtį.
Tačiau net ir tokios „valstybės“ egzistavimas greičiausiai būtų tik laiko klausimas. Dabartinis Kremliaus režimas seniai nusprendė, kad net ir tokia iškamša kokioje nors dalyje buvusios valstybės teritorijoje yra jam potencialiai pavojinga ilgalaikėje istorinėje perspektyvoje.
Ar tokia įvykių raida būtų priimtina dabartinei JAV administracijai bei kitoms pagrindinėms Vakarų valstybėms?
Akivaizdu, kad bent jau dalis žmonių dabartinėje JAV prezidento aplinkoje ir greičiausiai pats JAV vadovas į tai žiūri kaip į visiškai priimtiną, „neišvengiamą“ scenarijų. Galbūt jis net įtrauktas į didesnių geopolitinių sandėrių su Rusija bei Kinija planus.
Tuo tarpu klausimas apie kitų pagrindinių Vakarų valstybių vaidmenį kybo ore, nes jos bent kol kas nėra apsisprendusios, koks jis turi būti. Teisingiau, jose nėra pakankamos politinės valios pasirinkti savarankišką kelią, net jei jis ir radikaliai kirstųsi su JAV politika.
Tad pagrindinis faktorius, galintis sugriauti Rusijos siekiamus scenarijus, tebėra tas pats kaip ir visus vienuolika metų – kovojančioji Ukrainos visuomenės dalis.
Juk dar vienas viso šio istorinio proceso dėsnių yra tas, kad toji dalis kažkokiu būdu vis vien laikosi ant krauju permirkusios žemės – nors nuolatos atrodo, jog ji nebeatlaikys, palūš ar paprasčiausiai baigsis.
Tuo tarpu klausimas apie kitų pagrindinių Vakarų valstybių vaidmenį kybo ore, nes jos bent kol kas nėra apsisprendusios, koks jis turi būti. Teisingiau, jose nėra pakankamos politinės valios pasirinkti savarankišką kelią, net jei jis ir radikaliai kirstųsi su JAV politika.
Tad itin tikėtina, kad šiemet Rusijai, nors ir užėmus Donecko ir Luhansko sritis, užgrobus dar daugiau teritorijos ne tik Zaporižios bei Chersono srityse, bet ir kitur, priartėjus prie Dnipro miesto ir jį daužant kaip Charkivą, karas tęsis, dar labiau niokodamas Ukrainą bei jos ateities perspektyvas ir sekindamas Rusiją.
O šį rudenį ar link metų pabaigos, jei galutinai paaiškėtų, jog Rusijai vis dėlto nepavyko pasiekti lemiamo persilaužimo kare, jai beliks tik vėl pakelti statymus ir eskalaciją į naują lygį.
JAV dilema – kaip nusiplauti rankas, kad visiems būtų palanku apsimesti, jog to nemato – bus dar aštresnė nei dabar. Tačiau D. Trumpo ir jo aplinkos sugebėjimais tą dilemą išspręsti galima neabejoti. Gali būti, kad tą nusiplovimą Vašingtonas šį kartą pridengs ne tik kalbomis apie ginklų į Ukrainą potvynį, bet ir viena kita simboline raketa iš kokio nors sandėlio.
Ar kitos pagrindinės Vakarų valstybės išeis iš strateginio sąstingio ir politinės valios paralyžiaus? Abejotina.
Kaip ten bebūtų, esminis klausimas aiškus jau dabar – ko pirmiausia ir labiausiai reikia, kad šios tendencijos būtų sustabdytos?
Atsakymas irgi aiškus – pirmiausia reikia sustabdyti Rusiją fronte. Taip įkasti frontą į žemę, kad Rusijos armados nebesugebėtų pasistūmėti į priekį nė kilometro.
Tik tada, kai Rusija ne tik nebegalės šliaužti į priekį ir tai pripažins po kokio nors lemiamo, itin kruvino abiem pusėms periodo, padėtis iš esmės pasikeis Ukrainos naudai.
Tik tuomet Ukraina ir sau, ir pasauliui galės konstatuoti, kad jai pavyko atsimušti ir apsiginti, kad Rusija nebeturi net teorinės galimybės ir pajėgumų ją sunaikinti fiziškai. Nebent griebtųsi branduolinės eskalacijos, ko, kaip minėta, negalima ir neverta atmesti.
Jei Rusijos armija būtų mirtinai įkasta į savo sudegusios mėsos ir geležies himalajus ir atsirastų prielaidos tikroms deryboms. Kol to nėra, visos „derybos“ ir kalbos apie jas – tik oro virpinimas bei laiko tempimas Rusijos naudai.
Rusijos sustabdymas fronte būtų Ukrainos egzistencinis laimėjimas, padedantis pamatus tikrai galutinei pergalei, suteikiantis jai realų šansą. Tuomet pati Ukrainos valstybė, nors ir praradusi dalį teritorijos, ne tik išlaikytų suverenumą, laisvą valią, bet ir galėtų tikėtis, jog atėjus palankiam istoriniam momentui atsiims savo žemes. Arba taikiai, arba ginklu.
Bet kokiu atveju akivaizdu, kad nebegalėjimas stumti į priekį fronto būtų triuškinantis strateginio lygmens pralaimėjimas Rusijos režimui, itin aiškus ženklas, kad žaibo karo avantiūra, kuri virto begaline mėsmale ir įklimpo į sekinimo karo liūną, žlugo – jei ne galutinai, tai neapibrėžtam laikui.
O tai jau turėtų nenuspėjamo destruktyvumo padarinių visam režimui ir, žinoma, svarbiausiam jo ir viso karo asmeniui – V. Putinui.
Tik tada, kai Rusija ne tik nebegalės šliaužti į priekį ir tai pripažins po kokio nors lemiamo, itin kruvino abiem pusėms periodo, padėtis iš esmės pasikeis Ukrainos naudai.
Rusijos režimas puikiai suvokia esminę, lemiamą šio reikalo svarbą, todėl žūtbūt daro ir darys viską, kad parodytų, jog bet kokie planai sustabdyti frontą yra beviltiški ir pasmerkti žlugti. Jis bando demonstruoti, jog jo ištekliai – pirmiausia, gyvosios jėgos – yra neva neišsemiami.
Tokia pati demonstracija – pastaruoju metu kone kas naktį didėjančios oro teroro prieš visą šalį apimtys ir apsukos.
Tenka tik pritarti prognozėms, kad naktinės kombinuotos Rusijos atakos greitai pasieks nebe pusės tūkstančio įvairių bepiločių, dronų ir raketų, bet tūkstančio ar net poros mastą.
Tikslas – ne tik parodyti, jog šalyje visiems ir visur bus tik nesaugiau, tad verčiau bėgti, bet ir parodyti visuomenei, šalies karinei bei politinei vadovybei esą net ir sustabdžius frontą padėtis iš esmės nesikeis.
Taigi visos šalies oro erdvės gynyba, tos erdvės uždarymas yra ne mažiau svarbi ir prioritetinė užduotis tiems, kas vis dar remia ir rems Ukrainą finansais ir ginklais, nei fronto sustabdymas.
Būtent šie klausimai ir užduotys turi kuo greičiau atsidurti visų viešų ir neviešų diskusijų epicentre. Tų diskusijų esmė – kaip visoms Vakarų valstybėms be JAV kuo greičiau padėti Ukrainai sustabdyti frontą ir uždaryti oro erdvę?
Akivaizdu, kad Ukraina kartu su europinėmis sąjungininkėmis – pirmiausia, kaimyninėmis ir regioninėmis – yra pajėgi tai padaryti. Tačiau pagrindinė kliūtis tam – strateginis pasimetimas ir politinės valios paralyžius Vakaruose.
Šį pasimetimą ir paralyžių bent iš dalies palaiko ir suvokimas, kad net ir sustabdyta fronte bei negalėdama pramušti oro skydo Rusija greičiausiai griebsis naujos eskalacijos arba pačioje Ukrainoje, arba už jos ribų, artimiausioje kaimynystėje, esančioje po NATO skėčiu.
Jos išskaičiavimas – didžiosios Vakarų valstybės net ir tokiu atveju nesiryš stoti į atvirą karą su ja, desperatiškai bandydamos „deeskaluoti“ ir palikti „konfliktą“ regiono lygmenyje, užpultą šalį ginant tik regioninėms partnerėms ir kaimynėms.
Tačiau tokio pavojaus numatymas anaiptol negali būti argumentas tolesniam neveiklumui. Priešingai – toks neveiklumas šį pavojų tik priartina ir padidina, nes tuomet jis užklups nepasirengus.
Ką gi, žvelgiant į visą galimų scenarijų panoramą, kol kas galima konstatuoti, jog toliau didėja tikimybė, kad griuvėsių ir totalios destrukcijos zona, dabar vis besiplečianti Ukrainoje, Rusijos iniciatyva išsiplės ir už jos ribų. Į Lenkiją, Baltijos šalis, Baltarusiją, kuri neišvengiamai būtų įtraukta į naują karą, taip pat ir kitas, dar karo tiesiogiai nepaliestas Rusijos teritorijas – visų pirma, žinoma, Kaliningrado sritį.
Kur ta destrukcija sustos? Kurių dar valstybių, be Ukrainos, teisėtos ir faktinės ribos skirsis? Žinoma, jei tos valstybės išliks.
