Vilniuje ką tik pasibaigė tarptautinė konferencija „Visuomeninės istorijos praeitis ir ateitis“ (angl. „The Past and Future of Public History“), kurioje dalyvavo mokslininkai ir visuomeninės istorijos (angl. public history) atstovai net iš 22 šalių. Tai buvo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) EUROPAST projekto, jungiančio net keturis Europos universitetus, dalis.
Šiais laikais visuomeninė istorija, jungianti atminties politiką, paveldosaugą, muziejininkystę, meno projektus, filmus, bendruomenines iniciatyvas, yra ypač svarbi demokratijos išsaugojimui ir pasipriešinimui populistiniams, visuomenę priešinantiems, konfliktus kurstantiems naratyvams. Todėl noriu pasidalinti keliomis konferencijos metu dalyvių išsakytomis mintimis ir interpretacijomis, kurios turėtų būti įdomios ne tik mokslininkams, bet ir plačiajai visuomenei.
Visame pasaulyje, net ir tokiose konsoliduotose demokratijose kaip JAV, matome stiprų ir staigų demokratijos silpnėjimą (angl. democratic backsliding). Vis daugiau svorio įgauna autoritariniai lyderiai, kurie sąmoningai pateikia iškreiptus istorinius naratyvus, kaip, pavyzdžiui, sausio 6-osios Kapitolijaus šturmo melagingas pristatymas, kaip neva JAV demokratijos gynimas ar specialiai supaprastinta, vien baltomis ir juodomis spalvomis pateikta sovietmečio istorija Lietuvoje. Jiems pasipriešinti darosi vis sunkiau, juolab kad vadinamieji „atminties kariai“ (kaip juos įvardijo pagrindinį pranešimą skaitęs lenkų kilmės JAV mokslininkas Janas Kubikas) savo juodai baltiems istoriniams naratyvams kurpti vis energingiau ir sumaniau naudoja naujausias technologijas, tokias kaip dirbtinis intelektas. Šie „atminties kariai“ turi vienintelį teisingą pasakojimą apie praeitį ir daro viską, kad tuo įtikintų visuomenę, specialiai dirgindami visuomenės emocijas ir jomis meistriškai manipuliuodami.
Pasak populizmą tyrinėjančios VU TSPMI mokslininkės Jogilės Ulinskaitės, tos emocijos gali būti įvairiausios, pradedant noru įkvėpti pasididžiavimą ir viltį, baigiant pykčio, baimės ir nerimo skatinimu – visas šias visuomenės emocijas meistriškai išnaudoja radikaliosios partijos Lietuvoje, žinoma, ir „Nemuno aušra“. Kuo toks meistriškas visuomenės emocijų išnaudojimas gali baigtis, man rodos, aiškiai rodo JAV atvejis. Ten šiuo metu jau ne dienomis, o valandomis didėja visuomenės susipriešinimas. Didelė JAV visuomenės dalis aklai palaiko Trumpą ir trumpistus, kad ir ką šie bedarytų, kad ir kaip silpnintų konstitucinius JAV valstybės pagrindus.
Didelė JAV visuomenės dalis aklai palaiko Trumpą ir trumpistus, kad ir ką šie bedarytų, kad ir kaip silpnintų konstitucinius JAV valstybės pagrindus.
Ar įmanoma sustabdyti demokratijos silpnėjimą, išprovokuotą populistinių veikėjų ir „atminties karių“? Pasak J. Kubiko, tokioje situacijoje labai svarbu daryti viską, kad būtų dekonstruojami istoriją ir dabartį bukai supaprastinantys juodomis ir baltomis spalvomis nuspalvinti pasakojimai. Reikia visomis priemonėmis kovoti už pliuralizmą. Čia ir gali pasitarnauti visuomeninė istorija, visuomeniniai istorikai ir piliečių įsitraukimas į istorijos pasakojimą, palaikant atminties pliuralizmą ir skatinant daugialypes praeities interpretacijas. Per profesorės Violetos Davoliūtės (kuri yra ir EUROPAST sumanytoja ir įgyvendintoja) moderuotą apskritojo stalo diskusiją buvo prisiminti keli atminties pliuralizmą skatinę projektai Lietuvoje, pavyzdžiui, Petro Cvirkos paminklo apauginimas samanomis Eglės Grėbliauskaitės ir Agnės Gintalaitės projekto „Nepamirškime nebeprisiminti“ (2021 m.) metu. Tai buvo meninis bandymas paversti P. Cvirkos paminklą antipaminklu, samanų sluoksniu nustumiant į užmarštį. Deja, vietinių politikų pastangomis projektas buvo sustabdytas. Lietuvoje tebėra sunku praktikuoti atminties pliuralizmą, atsimenant sudėtingą praeitį, pavyzdžiui, sovietmečio palikimą, ypač Rusijos agresijos prieš Ukrainą akivaizdoje.
Pasak Barbaros Plewos-Tornquist, kitos apskritojo stalo diskusijos dalyvės, šio karo metu sunku išvengti vadinamosios atminties saugumizacijos, t. y. atvejų, kai istorinė atmintis pradedama traktuoti kaip nacionalinio saugumo klausimas. Rusijos valstybė, žiniasklaida mėgina išnaudoti sudėtingus istorinius konfliktus, pavyzdžiui, tarp Lenkijos ir Ukrainos Antrojo pasaulinio karo metu, savo tikslams. Tie tikslai –palaikymo Ukrainai silpninimas. Atminties saugumizacija dar labiau skatina supaprastintų juodai baltų populistinių atminties naratyvų kūrimą, dar stipriau įgalina „atminties karius“ ir silpnina demokratijos pagrindus.
Tačiau net ir karo sąlygomis būtina neprarasti pasiryžimo padėti atminties pliuralistams, kurie skatina niuansuotas, daugialypes sudėtingos praeities interpretacijas. Šią mintį akcentavo ir kita pagrindinė konferencijos pranešėja profesorė Eneken Laanes iš Talino universiteto, detaliai aptarusi visuomeninės istorijos ir atminties politikos iššūkius karo ir karo grėsmės sąlygomis. Nors sunku visiškai išvengti atminties saugumizavimo ir praeities supaprastinimo, ypač karo sąlygomis, Estijoje (kaip ir Lietuvoje) svarbu skatinti žvelgti į sudėtingą praeitį kaip į daugialypį, daugiasluoksnį ilgalaikį procesą, nepamirštant niuansų ir mėginant vengti radikalaus juodai balto supaprastinimo.
Nors sunku visiškai išvengti atminties saugumizavimo ir praeities supaprastinimo, ypač karo sąlygomis, Estijoje (kaip ir Lietuvoje) svarbu skatinti žvelgti į sudėtingą praeitį kaip į daugialypį, daugiasluoksnį ilgalaikį procesą, nepamirštant niuansų ir mėginant vengti radikalaus juodai balto supaprastinimo.
Kol VU TSPMI auditorijose pranešimus skaitė šios svarbios tarptautinės konferencijos dalyviai iš per dvidešimt pasaulio valstybių, Lietuvos politikos lauke virė diskusijos apie Lietuvos demokratiją, vyko Lietuvos kultūros bendruomenės pasipriešinimo akcijos. Pasipriešinimo vizualika buvo matoma ir konferencijos diskusijose. Tai buvo įrodymas, kad reikėtų dažniau ir daugiau kalbėtis apie visuomeninės istorijos ir demokratijos santykį, svarbų visuomeninės istorijos dalyvių poveikį Lietuvos valstybei ir jos pilietinei visuomenei.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
