Švietimo, mokslo ir sporto ministerija sprendžia filosofinį klausimą, ar reikalinga humanitarui matematika. Netikėtai gražus momentas, kai ministerija ar net visa tauta ima filosofuoti. Deja, mūsų valstybės vairininkams trūksta ne matematinio, bet humanitarinio išsilavinimo. Būtent toks leidžia atskirti, kur filosofinis, o kur matematinis klausimas.
Filosofai iki šiol nesutaria. Platonas į savo akademiją neįsileisdavo nemokančiųjų matematikos. Aristotelis manė, kad matematika gali užsiimti ir jaunuoliai, o filosofijai (šio straipsnelio kontekste – humanistikai) būtina patirtis.
Net jei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendžiamas klausimas būtų matematinis uždavinys, ji neteisingai užsirašiusi uždavinio sąlygą. Duota: jaunas žmogus su svajonėmis, tėvai su lūkesčiais, mokytojas visų taikinių centre, mokykla be galios, universitetas be autonomijos, švietimo biurokratijos paranoja viską kontroliuoti per skaičius. Lygtis turi išsispręsti taip, kad jaunas žmogus įgyvendintų svajonę.
Deja, bet būtent paskutinioji duotybė (Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paranoja) verčia paženklinti šį apmąstymą man pačiam atgrasiu pavadinimu – Matematinė (ne matematikos!) barbarybė. Myliu matematiką ir matematinį mąstymą. Tačiau dar labiau myliu žmogų ir humanizmą. Kaip buvęs matematikas ir nacionalinių jaunųjų matematikų olimpiadų laureatas puikiai žinau, kaip svarbu teisingai suvokti ir užsirašyti uždavinio sąlygą. Jei suklys pradžioje, net ir geriausias matematikas nieko nepasieks.
Taip atsitiko mūsų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, iš klaidingų prielaidų nuolat gaunančiai bet ką. Jei norima teisingai išspręsti duotą matematinį uždavinį, iš lygties pirmiausia reikia išbraukti save ir savo paranoją, įrašyti ten matematikos mokytojo pažymį (iš tiesų – visus pažymius nuo pirmų iki paskutinių klasių). Visa tai (užtektų dvylikos pažymių knygelių ir trumpo pokalbio) turėtų matyti, apklausti ir įvertinti autonomiška universiteto egzaminų komisija. Ar tai būtų matematikos, ar humanitarinis fakultetas.
Matematika leidžia kurti ir gėrį, ir blogį. Jos įgalintomis technologijomis kare remiasi ir Rusija, ir Ukraina. Žmogų ir gėrį žmoguje ugdo ne matematika, o matematikos mokytojas. Toks kaip Miša Jakobas. Visada žaviuosi jo apmąstymais apie pedagogiką ir pritariu: ugdymo tikslais nereikėjo pridėti tų dešimt balų, bet pažvelgti tiesai į akis.
Matematika leidžia kurti ir gėrį, ir blogį. Jos įgalintomis technologijomis kare remiasi ir Rusija, ir Ukraina. Žmogų ir gėrį žmoguje ugdo ne matematika, o matematikos mokytojas.
Friedrichas Schilleris (universitete jis, beje, studijavo mediciną), sukrėstas Prancūzijos didžiosios revoliucijos, įžvelgė skirtumą tarp juslinio laukiniškumo ir proto barbarybės. Juslinį laukiniškumą nesunkiai atpažįstame, o proto barbarybei (įskaitant nesibaigiančią sovietinę barbarybę) atpažinti reikia gilesnio ir pajėgesnio humanistinio mąstymo. Taigi ne mažiau svarbus klausimas: ar medikams ir inžinieriams reikia daugiau humanistikos, nei aprėpia lietuvių kalbos egzamino užduotis.
Apmąstymo išvada labai paprasta: apie matematiką, gėrio ugdymą ir humanistiką suteikime teisę spręsti mokytojams mokyklose ir universitetuose, o ne vieną egzaminų dieną įjungtai barbariškai matematinei mašinai, besispjaudančiai formulėmis.
Post Scriptum
Praėjusios mokytojo dienos proga dėkoju savo matematikos mokytojai V.Mozūraitei, kuri kiekvieną savaitę netingėdavo man parengti papildomų užduočių.
