Jei faktai prieštarauja teorijai, tuo blogiau faktams. Net jeigu „faktai“ yra gyvi žmonės: egzaminuotojai ir egzaminuojamieji. Mūsų „Švietimo“ ministerija turi „teoriją“. Ji nori išrūšiuoti visus Lietuvos vaikus kaip viščiukus: vieni – laisvai bėgiojantys, o kiti – ant kraiko. Arba pagal dedamus kiaušinius – M, L ir t. t.
„Brandos“ egzaminai jau seniai nebėra tuo, kuo skelbiasi – jie tik rodo mūsų „švietimo“ ideologų nebrandumą ir nesustabdomą paranoją.
Tokioje demografinėje padėtyje, kurioje esame dabar, kiekvienas Lietuvoje gimęs pilietis, net ir nesubrendęs, jau yra auksinis vaikas. Nėra čia ką rūšiuoti: yra tik gimusieji ir negimusieji. „Švietimo“ ministerija nesuvaldo savo inercijos, kai (dar visai neseniai) ji turėjo „suvaldyti“ tris kartus daugiau vaikų.
Ištekliai švaistomi bereikalingai. Egzaminuoti ir kuo skubiau mokyti lietuvių kalbos ir pilietybės pagrindų reikia tuos šimtus tūkstančių imigrantų, be kurių nebus kam autobusais vežioti vaikų į mokyklas, išvežti iš mokyklų šiukšles, išspausdinti vadovėlių ir taip toliau.
Universitetai dėl tų pačių demografinių priežasčių yra sukaupę pakankamai resursų, išplėtoję infrastruktūrą, kurios nebebūtų kam naudoti, jeigu sumažėtų studentų srautas iš užsienio. Todėl studentų atranką ramiai galima būtų palikti patiems universitetams. Tai nukeltų įtampą nuo mokyklų ir nukreiptų ją ten, kur ji ir turi būti.
Aš visiškai palaikau naujai išrinktos Vytauto Didžiojo universiteto rektorės Inetos Dabašinskienės idėją – leisti visiems norintiems Lietuvos vaikams pabandyti mokytis šioje aukštojoje mokykloje pirmą semestrą. Atranką galima būtų įvykdyti ar į tolesnes studijas priimti pagal pirmo semestro pasiekimus. Egzaminavimo beprotybei išleidžiami pinigai galėtų būti panaudojami socialinei nelygybei išlyginti, suteikiant galimybę tiems, kurie negalėjo mokytis prestižinėse mokyklose ar samdyti korepetitorius.
„Brandos“ egzaminai jau seniai nebėra tuo, kuo skelbiasi – jie tik rodo mūsų „švietimo“ ideologų nebrandumą ir nesustabdomą paranoją.
Kai valdantieji socialdemokratai rūpinasi savo verslo reikalais, o paskirtoji ministrė pasimokiusi iš konservatorių reformatoriškų konvulsijų laikosi principo „kaip radom, taip paliksim“, vargu ar galima ko tikėtis. Net moksleivių vasaros atostogos pailgintos ne iš meilės vaikams, o dėl egzaminų isterijos išeikvojamų resursų trūkumo.
Iš tiesų gaila, kad mes nemylim savo vaikų. Mes dedam jiems naštas, kurių net patys nenorim užsikrauti. Vaiko darbo diena keliomis valandomis ilgesnė už bet kurio darbininko!
