Iš klaidingų prielaidų seka bet kas. Yra toks logikos dėsnis. Klaidinga prielaida – valstybiniai ir visuotiniai egzaminai, lemiantys priėmimą į aukštąsias mokyklas. O išvadas stebime jau kelis dešimtmečius.
Švietimo ministrai varžosi, kuris padarys didesnę nesąmonę. Tačiau kone visi – tik tarpininkai toje pačioje nesąmonių grandinėlėje. Iš vienos nesąmonės seka kita. O galiausiai seka bet kas.
Panašia „logika“ remiasi visi paranoikai. Jiems klaidingai vaidenasi, kad kiti juos nori apgauti, pergudrauti. Kai jiems, pavyzdžiui, sakoma, kad mokytojai yra geranoriški, teisingi ir patys pajėgūs įvertinti mokinių brandą ir žinių lygį, jie netiki. Iš čia atsiranda valstybiniai egzaminai. Noras „sukirsti“. O „sukirtus“ pasidaro nejauku ir bandoma iš naujo „perkapoti“. Net nematydamas, kad kas nors jį apgaudinėja, paranoikas galvoja, kad apgavikai tik labai gerai slepiasi. Todėl reikia daugiau pastangų juos „demaskuoti“. Paranoja nėra beprotybė. Tai pamišęs „protingumas“.
Tai ne mano, o anglų eseisto G. K. Chestertono (1874–1936 m.) mintis. Savo knygoje „Ortodoksija“ (1908), ypač skyriuje „The Maniac“ (liet. „Pamišėlis“), jis pateikia gilią ir originalią psichologinę bei filosofinę paranojos, beprotybės ir racionalumo analizę. Štai viena garsiausių G. K. Chestertono minčių apie paranoiką: „Pamišėlis – tai ne tas, kuris prarado protą. Pamišėlis – tas, kuris prarado viską, išskyrus protą.“
G. K. Chestertonas kalba apie paranoiką (ir plačiau – maniaką ar beprotį) kaip apie žmogų, kurio mąstymas yra logiškai nuoseklus, bet uždaras ir izoliuotas nuo tikrovės pilnatvės. Paranoja simbolizuoja tai, kas nutinka, kai žmogus bando viską paaiškinti tik viena idėja ar teorija – tokia sistema užsidaro nuo pasaulio įvairovės, humoro, paradokso ir paslapties.
Laikas baigti. Užteks kentėti egzaminų paranoją – gretutinį valstybinį „protą“ šalia mokyklinio. Valstybinis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos „protas“ ne su matematika yra susipykęs, kaip mano Ingrida Šimonytė. Jis susipykęs ir su mokykla, ir su mokytojais, ir su mokiniais, ir su visuomene. Jis uždaras ir izoliuotas nuo tikrovės pilnatvės. Mintis lentelėse pridėti dešimt balų, kaip nusprendė ministerija, gali ateiti tik lentelžmogiui, kuris galų gale visiškai nutolo nuo tikrovės savo skaičiavimuose.
Valstybinis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos „protas“ ne su matematika yra susipykęs, kaip mano Ingrida Šimonytė. Jis susipykęs ir su mokykla, ir su mokytojais, ir su mokiniais, ir su visuomene.
Vertindamas gerai pažinto gyvo asmens žinias ir gebėjimus, mokytojas atsižvelgia į visus faktus ir visas aplinkybes. Ir iš tiesų, jeigu to reikalauja teisingumas ar malonė, vienam prideda, o iš kito atima.
Ne Švietimo ministerija turi rašyti pažymius, o mokytojai.
