Mes nemylime savo politikų, kaip drąsių žmonių, kurie savo privačią ramybę aukoja dėl viešojo gėrio. Žinoma, yra tokių, kurie siekia asmeninių tikslų ar mėgaujasi chaosu viešumoje, tačiau tokių mažuma.
Apibendrinant Lietuvos viešąją erdvę, galima sakyti: mūsų šalis užstrigusi tarp viešųjų pirkimų ir privačių ryšių. Privatūs ryšiai – giminystės, santuokos, draugystės – lemia viešųjų konkursų rezultatus, kad ir kiek žurnalistų ar tarnybų „ant jų visų“ užsiundytume. Reikia dar griežtesnio viešųjų pirkimų įstatymo? Jis jau dabar absurdiškas. Gal tada eiti iki galo ir užkirsti kelią korupcijai tokiu būdu, kaip siūlė Platonas? Vos gimusius vaikus atimti, kad nė vienas nežinotų, kas kieno? O pradėti juos su „nežinomais partneriais“, kad niekas neturėtų nei žmonų, nei vyrų? Draugysčių Platonas neketino išardyti. Čia jau net ir siautulingiausia fantazija nebeišneštų. Todėl belieka trumpa išvada – viešųjų pirkimų įstatymo griežtumas nepasiekia savo tikslo, nes ir negali pasiekti. Tokia žmogaus prigimtis.
Andriaus Tapino veikla labiau naudinga ar žalinga Lietuvai? Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad labai naudinga. Argi ne herojai (gynėjai nuo blogio ir „vigilantės“) demaskuoja nedorėlius? Argi ne herojai reikalauja teisingumo ir net „vykdo teisingumą“? Kas išdrįs suabejoti ketvirtosios valdžios gerais norais? Vis dėlto Tapino viešinimo veiksmuose tendencingai išlenda gėrio stoka ir, galiausiai, žala Lietuvai.
Mėtyti akmenis į nusidėjėlius – o visi mes tokie – nėra nei kilnus, nei teisingas užsiėmimas. Kiekvienas krikščionis tai žino pasižiūrėjęs į veidrodį. Todėl kiekvienas žurnalistas turėtų gerai pagalvoti apie gerai žinomą akmenimis apmėtytos svetimautojos istoriją iš evangelijos. Nesakau, kad nusikaltėlių nereikia teisti ir bausti. Tam yra tyrėjai ir teismų sistema. Profesionali tiriamoji žurnalistika taip pat yra vertinga, tačiau ji praranda savo vertę, kai tampa šališka, pagrįsta spėliojimais, o ne įrodymais, ir neproporcinga nusikaltimų mastui. Deja, tenka pripažinti, kad žurnalistinė Andriaus Tapino veikla ne išskaidrino, o sudrumzlino mūsų politinę klasę.
Vis dėlto Tapino viešinimo veiksmuose tendencingai išlenda gėrio stoka ir, galiausiai, žala Lietuvai.
Ar „čekiukų“ netvarką ir panašius „didžius nusikaltimus“ viešinantiems nesvarbu, kas su žmogaus gyvenimu vyksta tol, kol ieškoma teisingumo, ir netgi po to, kai teismas baigiasi išteisinimu? Ar visada politikų bausmės proporcingos jų nusikaltimams? Ar ne todėl niekas nebenori vadovauti? Net ir visai Lietuvos ekonomikai?
Žinoma, politikai rinkdamiesi viešą gyvenimą turi suprasti, kad jų privatumas ženkliai susiaurėja, tačiau jie klaidingai supranta savo pašaukimą, siūlydami a priori atsisakyti neliečiamybės. Politikui neliečiamybė yra būtina kaip rūbas jo lengvai pažeidžiamai nuogybei. Kas veikia ir gyvena viešumoje, turi atitinkamai apsirengti, o ne vaikščioti „su pižama“.
Jokie įstatymai, jokios tarnybos nesuvaldys privačių ir viešų interesų. Tėra vienintelė priemonė, atsiprašau už archaizmą, – kiekvieno asmeninė sąžinė.
