Ignoto Adomavičiaus paskyrimas kultūros ministru sukūrė neįtikėtiną fenomeną: suvienijo didelę dalį Lietuvos kultūrinės bendruomenės narių. Nepaisant kaltinimų, kad protestuojantieji atstovauja tik Vilniaus elitui, prie protesto jungiasi ir mažesnių, regioninių miestų ir miestelių kultūros darbuotojai.
Vis daugiau renginių atsisako ne tik ministro, bet ir juos teikusių bei tvirtinusių politikų – premjerės ir prezidento – dalyvavimo ir globos. Tai, kad trys aukščiausias pareigas einantys asmenys, atsakingi už kultūros lauko formavimą ir kuravimą šalyje, yra paskelbiami nepageidaujamais asmenimis kultūrinėje plotmėje – kaip ir pats protestas bei planuojamas įspėjamasis streikas, nurodo ir naujai kylantį ar bent jau aiškiai artikuliuojamą supratimą: kultūra yra ir labiau politiška, ir labiau nepriklausoma nuo politikos, nei daugelis įsivaizdavo iki šiol.
Kalbėti apie tai, kad kultūra ir politika yra neatsiejamos Lietuvoje, imta aiškiai bent jau nuo 2022 m. Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios, kai rusų meno kūrėjai ir atlikėjai bei tie, kurie ten vyko ir dalyvavo kultūros renginiuose Lietuvoje, buvo paskelbti kaip nepageidaujami, o jų veikla – pelnytai – matoma kaip kolaboravimas su Kremliaus režimu. Tiesa, tokių diskusijų pradžia galėtume laikyti ir 2014 m. Krymo aneksiją, tačiau tuomet buvo daugiau linkusių pateisinti tokių atlikėjų ir menininkų dalyvavimą Lietuvos kultūriniame lauke, raginant nemaišyti politikos ir kultūros. Tačiau Kremliaus režimo naudojama retorika, kurioje rusų kultūra yra nuolat pozicionuojama kaip pasaulinio lygio, neretai ir kaip geriausia pasaulyje, yra vienas iš ginklų, kuriais nuneigiama jos agresijos taikinių – Ukrainos, Sakartvelo, Moldovos – kultūrų ir pačių šalių legitimumas.
Nors itin svarbūs ir leidę išsigryninti savo vertybes, tokie pokalbiai dažniausiai būdavo nukreipti ne į mūsų pačių kultūros politiką, o į agresoriaus kultūros pavojus. Klausimai apie tai, kiek Lietuvos kultūra yra ar turėtų būti politiška, ar ką reiškia ją suprasti kaip tokią, apsiribodavo gana siaurais specialistų rateliais. Tą galima suprasti, nes ir pats kultūros sektorius buvo gana susiskaldęs. Tarpusavio konkurencija – dėl finansavimo, plačiosios visuomenės dėmesio, teisės būti girdimiems ir atstovaujamiems – bei labai suprantamas poreikis išlikti ir išsilaikyti tokiomis sąlygomis, platesnes diskusijas dažnai padarydavo paprasčiausiai neįmanomas.
Kultūra turi išlikti autonomiška, kad galėtų kalbėti apie sudėtingą tiesą.
Konkursinis kultūros finansavimo modelis Lietuvoje buvo įdiegtas kaip priemonė užtikrinti skaidrumą, atskaitomybę ir galimybę paramą paskirstyti platesniam institucijų ir kūrėjų ratui. Tačiau tokio „rinkos modelio“ neišvengiamos šalutinės pasekmės neretai nutylimos. Kai kiekviena kultūros institucija ar pavienis menininkas yra priversti atstovauti tik patys sau, o kiti tampa konkurentais, teikiančiais paraiškas gauti finansavimą iš tų pačių labai ribotų išteklių, kultūrinė sritis bent paviršutiniškai atrodo „depolitizuota“ – susiskaldžiusi ir neturinti bendrų, ją vienijančių reikalavimų politinėms partijoms ir valdžios institucijoms. Tai nereiškia, kad kritinis balsas visiškai išnyksta, bet jis tampa antrinis, dažnai negirdimas tarp diskusijų apie biudžetus ir projektus.
Čia norisi prisiminti profesoriaus Leonido Donskio perspėjimą apie tai, ką kultūros laukui reiškia toks požiūris ir finansavimo politika: „Kultūra Lietuvoje tiesiog buvo paaukota socialiniam eksperimentui, kurio pavadinimas – neoliberalioji dogma. Piliečiai yra pirkėjai, balsuotojai, reitinguotojai ir vartotojai. Kultūra turi būti efektyvi ir suvadybinta. Ji turi gyventi iš projektų, kuriuose vartojami rinkodaros atpažįstami raktažodžiai.“ Nors pats Donskis ir buvo išrinktas į Europos Parlamentą kaip Liberalų sąjūdžio, kuris ideologiškai palaiko tokį finansavimo modelį, kandidatas, tačiau jo (savikritiška) refleksija leidžia pajausti, kaip tokiu būdu kultūra yra sistemingai „nupolitinama“ ir pajungiama rinkos logikai.
Dar daugiau, mažoje valstybėje su ribotu kultūrinio lauko veikėjų skaičiumi anonimiškumas teikiant paraiškas beveik neįmanomas. Todėl asmeniniai, instituciniai ar politiniai santykiai neišvengiamai tampa svarbiais veiksniais, jei ne visa lemiančiais. Tai savaime neužkerta kelio kritiškiems ar nepatogiems projektams gauti finansavimą, tačiau siekis imtis politiškai rizikingų projektų ir dėl to likti be finansavimo neabejotinai daro įtaką tam, kokius projektus teikia ir kuria menininkai bei kiek ir kurie renkasi viešai reikšti kritiką valdžios institucijoms ar vykdomai politikai. To pasekmė – kultūros sektoriaus reikalavimai valstybei dažnai sutapatinami tik su kovomis dėl finansavimo ar poreikiu didinti atlyginimus, tai yra su „buitiniais“, nors nenuginčijamai svarbiais, reikalavimais.
Tokiame kontekste galima ir bent iš dalies suprasti premjerės Ingos Ruginienės atsaką kultūros protesto organizatoriams, kuriame ji teigė, jog norėtų, „kad reikalavimai sueitų į darbo sąlygas, darbo užmokestį, galbūt didesnį kultūros srities finansavimą“. Kitaip tariant, pokalbiai tarp politikų ir kultūros lauko atstovų gali ir turi apimti administravimą ir finansus, bet ne politinius reikalavimus. Tačiau tokiu siauru kultūros sektoriaus supratimu negalime kaltinti tik šios Vyriausybės ar tik vienos partijos politikų. Tai yra nusistovėjusi praktika ir vyraujantis supratimas, kuriuo paaiškinama ir pateisinama visa kultūros finansavimo ir kuravimo vizija Lietuvoje, nepaisant to, kas sudaro valdančiąją koaliciją.
Tačiau tokiu siauru kultūros sektoriaus supratimu negalime kaltinti tik šios Vyriausybės ar tik vienos partijos politikų. Tai yra nusistovėjusi praktika ir vyraujantis supratimas, kuriuo paaiškinama ir pateisinama visa kultūros finansavimo ir kuravimo vizija Lietuvoje, nepaisant to, kas sudaro valdančiąją koaliciją.
Tokiu būdu kultūrai priskiriamas ornamentinis vaidmuo – po to, kai išsprendžiami „esminiai“ klausimai, tokie kaip ekonomika, gynyba ar infrastruktūra, galima pamąstyti ir apie knygų leidybą, kultūros sezoną kažkurioje užsienio valstybėje ar žiniasklaidos finansavimą. Tačiau, kaip primena Susan Sontag, žymi amerikiečių rašytoja ir kultūros kritikė, kultūra nėra tik dekoracija. Kultūra yra iš esmės politiška, nes savo egzistencija ji liudija, kritikuoja ir reflektuoja tikrovę. Ji kalba apie tą tikrovę, kurią sukuria politiniai sprendimai, apie kultūrą kaip erdvę, kurioje žmonės gali atrasti savo žmogiškumą, orumą ir netgi gebėjimą priešintis, kuriuos politinių sprendimų kuriama tikrovė gali neigti. Pati Sontag, kurią Sarajevo kultūros bendruomenė pakvietė režisuoti spektaklio pagal Samuelio Becketo pjesę „Belaukiant Godo“, kai miestas Balkanų karo metu buvo apgultas serbų pajėgų, rašė: „Kultūra... yra žmogiškojo orumo išraiška, orumo, kurį žmonės Sarajeve jaučiasi praradę, nors jie ir žino, kad yra drąsūs ar stojiški ar pikti. Nes jie žino, kad yra ir mirtinai silpni: jie laukia, tikisi, nenori tikėtis, nes žino, kad jie nebus išgelbėti“ (iš 1994 m. esė „Waiting for Godot in Sarajevo“).
Nors lyginti serbų bombarduojamą Sarajevą ir dabartinę situaciją Lietuvoje būtų neteisinga, tačiau klausimai apie žmogiškąjį orumą ir apie laisvę jį liudyti išlieka svarbūs ir mums. Tam, kad kultūra galėtų liudyti žmogiškąjį orumą, ji turi išlikti autonomiška – turi turėti laisvę kalbėti apie tai, kaip politiniai sprendimai, nepaisant to, kas valdžioje, kaip tarptautiniai veikėjai, kaip šalių agresorių vykdoma politika, kaip daugybė kitų veiksnių nuolat grasina mūsų žmogiškumui, nuolat apnuogina ir mūsų herojiškumą, ir mūsų silpnybes, nuolat iškelia ir mūsų susiskaldymą, ir vienybę. Kultūra turi išlikti autonomiška, kad galėtų kalbėti apie sudėtingą tiesą.
Apie kultūros autonomijos svarbą ir poreikį ją išlaikyti, ypač šių dienų kontekste, labai įtaigiai viename iš LRT komentarų yra rašiusi menininkė ir menotyrininkė Eglė Grėbliauskaitė, kuri teigė, kad, kai kultūros kūrėjai praranda savo autonomiją, „kultūra praranda savo esminę savybę – gebėjimą išlaikyti kritinį atstumą. Ji nustoja būti daugiabalsiu visuomenės veidrodžiu ir virsta vienakrypčiu informaciniu srautu“.
Taip pat skaitykite
Tačiau valdančiosios koalicijos partneriai, kaip ir prezidentas bei jo patarėjai, atrodo, nesuvokia kultūros svarbos, nesuvokia, kad kultūros politika yra vienas svarbiausių šalies demokratijos saugiklių ir lakmuso popierėlių, todėl ją patiki partijai, kuri nesugeba rasti bent minimalius reikalavimus ministrui atitinkančio asmens. Dar pavojingiau yra tai, kad, nors ir ironiška, bet būtent Remigijus Žemaitaitis iš visų politikų šiuo metu geriausiai supranta kultūros svarbą ir tai, kad „Nemuno aušrai“ patikėta Kultūros ministerija yra jo esminis politinis laimėjimas.
Dar pavojingiau yra tai, kad, nors ir ironiška, bet būtent Remigijus Žemaitaitis iš visų politikų šiuo metu geriausiai supranta kultūros svarbą ir tai, kad „Nemuno aušrai“ patikėta Kultūros ministerija yra jo esminis politinis laimėjimas.
Nes kontroliuoti kultūrą reiškia galimybę kontroliuoti ir simbolinę erdvę, kurioje kuriamas naratyvas apie tai, kas esame ir galime būti, ir viešąją vaizduotę apie tai, kas galime būti, ir pasipriešinimo vykdomai politikai šaltinius. Kontroliuoti kultūros sritį – tai ir valdyti žiniasklaidą, ir spręsti, kas bus matomi, girdimi, laukiami kultūros lauke, bei tai, kaip mes būsime matomi, girdimi, suprantami tokiose tarptautinėse arenose kaip Venecijos bienalė, tarptautiniai kino festivaliai ar kultūros sezonai. Ir taip, tai galimybė per finansinius mechanizmus užgniaužti nepatogiausias iniciatyvas.
Kitaip tariant, kultūros bendruomenės protestas yra reakcija būtent į tai, kad ankstesniais ir dabartiniais savo pareiškimais partijos, kuriai patikėta Kultūros ministerija, lyderis labai aiškiai įvardijo, kad jis neketina gerbti kultūros autonomijos kaip esminio demokratijos principo. O tai yra vienas svarbiausių perspėjimo ženklų ne tik „kultūrininkams“, bet ir visiems sąmoningiems politikams bei piliečiams. Nes jei autonomiška kultūra yra viena galingiausių politinės kritikos institucijų, tai kultūra be autonomijos, pavergta konkrečių politinių jėgų tikslams, tampa vienu pavojingiausių ginklų, kuriais galima sugriauti demokratiją iš vidaus. Tad kultūros sektoriaus masiniai protestai ir perspėjamasis streikas, daugiau nei kuri nors kita protesto apraiška šių dienų Lietuvoje, yra svarbiausias perspėjimo mechanizmas apie tai, kuo mes rizikuojame.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
