Rugpjūčio 17 d. sukako 100 dienų nuo popiežiaus Leono XIV išrinkimo. Politiniame pasaulyje tokiomis progomis yra įprasta daryti pirmuosius išrinktojo veiklos apibendrinimus, identifikuoti tikrąsias politikos kryptis, kurios neretai gali skirtis nuo anonsuotųjų prieš išrinkimą. Kartais tai būdinga ir popiežiams. Antai Pijus IX buvo išrinktas kaip popiežius modernistas, tačiau tapo pačiu konservatyviausiu XIX a. popiežiumi.
Kaip bus su Leonu XIV? 100 pirmųjų jo pontifikato dienų neleidžia daryti jokių išvadų. Tačiau visi jį stebintys pabrėžia jo susimąstymą. Leonas XIV primena tokį pontifiką, kuris prieš priimdamas svarbų sprendimą ilgai mąsto, mąsto tiek, kiek reikia. Šiuo požiūriu nesunku įžvelgti skirtumą nuo pirmtako Pranciškaus, perdėm spontaniško.
Taigi, ką reikšmingo galime pasakyti apie šias 100 dienų? Jos neišsiskyrė aštriais pasisakymais, dėmesį traukiančiomis kelionėmis, svarbiais sprendimais. Regimiausias įvykis –vasarą Romoje praūžę Jaunimo jubiliejiniai metai, paženklinti šiltu, tačiau santūriu popiežiaus santykiu su minia. Jaunimas pamilo šį popiežių. Bet šis nė iš tolo neįžiebė komentarų apie kokią nors revoliuciją, kaip buvo Jono Pauliaus II arba Pranciškaus atvejais.
Pranciškus gerokai įsiūbavo Bažnyčią, iki skilimo pavojaus. Šiandien Leonas XIV visus ramina. Svarbiausia Petro įpėdinio misija katalikų teologija visada laikė Bažnyčios vienybės išlaikymą. Tai – be galo sunkus uždavinys šiandienos pasaulyje, kai Bažnyčia yra apėmusi visus kontinentus ir begalę skirtingų požiūrių į beveik visus žmogui kylančius klausimus. Todėl turbūt vienintelė akivaizdi Leono XIV veikla iki šios dienos buvo patikinti visus, esančius ir kairėje, ir dešinėje, kad jie priklauso Bažnyčiai.
Jis susitiko su pačiais konservatyviausiais kardinolais, atvirais popiežiaus Pranciškaus priešininkais (norėtųsi netgi sakyti – priešais), ir išreiškė jiems popiežišką palaikymą. Rugpjūčio 22 d. jis priėmė kardinolą Raymondą Burke‘ą, tapusį tradicionalizmo legenda, kartais iki karikatūros lygmens. Šiek tiek anksčiau Leonas XIV šiam kardinolui jau buvo nusiuntęs gimtadienio sveikinimo laišką, kuriame dėkojo „už uolumą tarnaujant Šventajam Sostui“ ir „evangelinių nuostatų mokymą pagal Kristaus Širdį“. Dar rugpjūčio 18 d. kardinolas Burke‘as dienraštyje „La Stampa“ išsakė Leoną XIV remiančius žodžius, kupinus vilties žvelgiant iš jo konservatyviosios varpinės. Panašūs naujojo popiežiaus gestai buvo parodyti kitiems tos pačios stovyklos kardinolams – Robert‘ui Sarah, Dominikui Dukai.
Bet rugpjūčio 30 d. Leonas XIV taip pat priėmė JAV jėzuitą Jamesą Martiną, žymųjį kovotoją už LGBT žmonių teises Bažnyčioje, ir jam taip pat išreiškė popiežišką palaikymą, teigdamas, kad tęs savo pirmtako Pranciškaus liniją. Po susitikimo tėvas Martinas neslėpė džiaugsmo, kurį išsakė Katalikų naujienų agentūrai.
Iš tiesų, savo pasisakymuose Leonas XIV mini pirmtako Pranciškaus vardą labai dažnai, kur kas dažniau, nei reikalautų oficialus diplomatiškumas. Atidūs stebėtojai yra suskaičiavę daugiau nei 70 tokių kartų, kai naujasis popiežius pareiškė ketinąs laikytis senojo popiežiaus pradėto kelio, tuo sukeldamas konservatyviai nusiteikusių katalikų nerimą. Jis ne kartą išsakė gana liberalius teiginius, kad šie katalikai jį jau pramintų „Bergoglio žmogiškuoju veidu“.
Atidūs stebėtojai yra suskaičiavę daugiau nei 70 tokių kartų, kai naujasis popiežius pareiškė ketinąs laikytis senojo popiežiaus pradėto kelio, tuo sukeldamas konservatyviai nusiteikusių katalikų nerimą.
Kita vertus, pro dar atidesnių stebėtojų akis nepraslydo, jog Leonas XIV subtiliai taiso Pranciškaus darytas deklaracijas aštriais klausimais. Gegužės 31 d. jis pareiškė, kad „santuoka nėra idealas, bet teisingos meilės tarp vyro ir moters kanonas“, taip sukeldamas abejones, ar seks Pranciškaus enciklikos Amoris laetitia dvasia, kuri gerokai laisviau interpretavo su meilės sąvoka susijusius reiškinius. Liepos 9 d. sakydamas homiliją vasaros rezidencijoje Kastel Gandolfe jis perspėjo dėl ekologinių judėjimų radikalumo, o rugpjūčio 17 d. laiške Amazonijos vyskupams pasmerkė gamtos garbinimo praktikas. Nors popiežiaus Pranciškaus tikrai nebūtų galima apkaltinti tokiu garbinimu, tačiau naujojo popiežiaus tonas gamtos ir ekologijos klausimais yra akivaizdžiai kitoks.
Prisipažinsiu, kad aš pats iš Leono XIV laukiu vienos, mano akimis, ypač svarbios jo pirmtako korekcijos. Popiežius Pranciškus enciklikoje Fratelli tutti atmetė teisingo karo doktriną (Nr. 258), o savo gausiais pasisakymais iš esmės neigė Ukrainos teisę gintis prieš agresorių ginklu. Esu tikras, kad dabartinė situacija pasaulyje pareikalaus iš Leono XIV pasisakyti šiais klausimais kur kas konkrečiau ir stipriau už eilinius paraginimus siekti taikos. Jam taip pat teks išreikšti poziciją dėl Rusijos, Kinijos, Donaldo Trumpo ir kito politinio blogio. Mano įsitikinimu, žmonijai kaip niekada būtina tokia gėrio, tiesos ir meilės žinia, kuri būtų galinga ir aiški. Kaip šiam popiežiui seksis išlaikyti meilę ir tiesą tragiškos geopolitinės situacijos akivaizdoje? Toks yra didysis iššūkis jam. Iššūkis, kurio jo pirmtakas, mano požiūriu, nesugebėjo pakelti.
Kaip šiam popiežiui seksis išlaikyti meilę ir tiesą tragiškos geopolitinės situacijos akivaizdoje? Toks yra didysis iššūkis jam. Iššūkis, kurio jo pirmtakas, mano požiūriu, nesugebėjo pakelti.
Yra žinoma, kad šiuo metu Leonas XIV ruošiasi atliepti kitam milžiniškam iššūkiui: rašo encikliką apie dirbtinį intelektą. Ne todėl, kad yra matematikas, o todėl, kad dirbtinis intelektas turi kolosalaus potencialo, kurio realizavimo pasekmės žmonijos gyvenimui pranoksta vaizduotę. Dirbtinis intelektas gali būti destruktyvesnis už bet kokią atominę bombą. Manipuliuodamas mūsų sąmonės procesais, jis gali įvesti į tokį konfūzą, kad, kaip sako Biblija, šauksime kalnams: „Griūkite ant mūsų!“ (Lk 23, 30), prašydami numirti. Bet dirbtinis intelektas taip pat gali vesti į naują, neišpasakytai dvasiškesnį žmonijos gyvenimo etapą. Ką apie visa tai pasakys naujasis popiežius?
100 pirmųjų Leono XIV dienų rodo, kad jis stengiasi apglėbti visus ir visų pažiūras. Tačiau tai – neįmanoma misija. Ne todėl, kad būtų neįmanoma visus sutaikyti, pasirinkus kokią nors ultraabstrakčią, visiems priimtiną prieigą (beje, dirbtinis intelektas tokių prieigų galėtų pasiūlyti ne vieną). Tai neįmanoma todėl, kad tokia abstrakti prieiga pačią vienijimo procedūrą paverstų išskydusia, lėkšta ir beprasme. „Priimti visus“ – tai nustoti spręsti problemas, reaguoti į realybę ir, svarbiausia, skirti gėrį nuo blogio. Kažkur teks brėžti liniją. Kažkam teks pasakyti „Ne“. Tik šiandien ir vėl esame neaiškumo būsenos: o kas yra gera, kas yra bloga? Kur liniją brėš Leonas XIV?
Šioje ypač sudėtingoje situacijoje popiežius Pranciškus pasirodė nepaprastai įžvalgus, siūlydamas naują tiesos ieškojimo metodą – visuotinį sinodiškumą. Leonas XIV tvirtai pabrėžė, kad šį metodą tęs. Jis keičia tradicinį abstraktaus mąstymo metodą, kuriuo atrandama tiesa yra pernelyg teorinė, kartais prievartinė, nes tiesiog iš neklystančios autoriteto pozicijos, iš viršaus nurodo tikintiesiems, ką jie turi tikėti, kaip mąstyti ir elgtis. Taip puoselėjama tiesa dažniausiai praleidžia pro akis konkrečias situacijas, individualias problemas, unikalius žmones. Šia prasme, ar tokia tiesa – dar vis tiesa?
Pranciškus gerokai įsiūbavo Bažnyčią, iki skilimo pavojaus. Šiandien Leonas XIV visus ramina.
Sinodiškumas yra kvietimas kiekvienam žmogui išpasakoti save – tokį, koks yra, su skausmais, viltimis, problemomis ir visomis mintimis, nepriklausomai nuo teorinės pozicijos ir pasaulėžiūros. Ir, be abejo, įsiklausyti į šiuos pasakojimus. Toks išsipasakojimas ir įsiklausymas gimdo empatiją, transformuoja sąmonę. Šiuo būdu pasirodanti tiesa yra gyva ir konkreti, lyg gyvas asmuo.
Be abejo, šis metodas nenaikina tradicinės teorinės prieigos, kuri leis išvengti perdėto subjektyvumo ir reliatyvizmo. Sinodiškumas ir objektyvus racionalumas stiprina vienas kitą: Bažnyčia, ieškodama Jėzaus ir tiesos, atskirdama gėrį ir blogį, nuo šiol remsis abiem metodais. Leono XIV charakteris, atrodo, tam puikiai tinka. Leono XIV asmenybė savyje lyg sujungia abu labai skirtingus pirmtakus – Benediktą XVI, jo intelektualumą, ir Pranciškų, jo atidumą konkretaus žmogaus būklei. Tad vienybės galime tikėtis. Kaip tikimės ir to, kad išsaugota Bažnyčios vienybė netaps pilkai drungna. Nuo to turėtų apsaugoti Leono XIV gelmė, kurios jis semiasi iš savo vienuoliško gyvenimo.
