Galbūt ateina laikas, kai pasaulio demokratijos privalės susivienyti, bandydamos išsigelbėti. Galbūt gelbėtis teks ruošiant griežtą, neatmetant ir karinio, atsaką išorinių diktatorių intervencijoms. Sunku pasakyti, ar tapsime tam pajėgūs. Jeigu mums pavyks ir jeigu demokratija bus išsaugota, teks iš esmės permąstyti jos veikimą.
Turime atsakyti į klausimą, kodėl mūsų demokratijose atsiranda tiek daug sutrikusių ir nepatenkintų žmonių, kodėl taip lengva mumis manipuliuoti, kodėl mes renkame politikus, kurie iš mūsų tyčiojasi ir kelia kančias. Kažkas mūsų demokratijose iki šiol neveikė. Galbūt kaip tik dėl to jos atsidūrė egzistencinio pavojaus akivaizdoje, kaip liudija įvykiai JAV?
Mūsų demokratijose nepakankamai veikia realių žmonių poreikių – ne tiek ekonominių, kiek psichologinių – atpažinimas, ir mūsų socialinės normos nepajėgia jų patenkinti. Pernelyg daug neišsakytų ir neišklausytų poreikių, per stiprus susvetimėjimo su valstybe ir visuomene jausmas, per mažai tikėjimo, kad nesi tik niekam nereikalingas žmogelis.
Pagal liberaliosios demokratijos modelį, viešosios erdvės reglamentavimas, socialinės normos, įstatymai turi išplaukti iš racionalios piliečių diskusijos. Racionalumas čia – tai loginiai argumentai, o diskusija reikalauja sugebėjimo nuosekliai reikšti mintis, kalbėti viešai, būti tvirto charakterio. Piliečiai, pageidaujantys, kad į jų poreikius būtų atsižvelgta viešojoje erdvėje ir įstatymuose, privalo dalyvauti viešojoje diskusijoje tiesiogiai arba išreikšti savo poziciją per atstovus – įvairias pilietines organizacijas.
Tai atrodo gražiai. Bet kelia mažiausiai dvi problemas. Viešą diskusiją galima lengvai paversti farsu, lobistinių jėgų kovos lauku, racionalius argumentus ir logiką pakeičiant jų regimybe. Visi viešosios erdvės protagonistai žino, kad rinkimų metu už pažinimą, kompetencijas ir logiką kur kas svarbiau – retorika ir geras atrodymas, žaidimas žmonių vaizduote ir paviršinėmis emocijomis. Mes, piliečiai, esame manipuliacijų aukos, bet kas išmokys mus atskirti tuos, kurie nuoširdžiai stengiasi mums atstovauti, nuo tų, kurie iš mūsų tyčiojasi?
Turime atsakyti į klausimą, kodėl mūsų demokratijose atsiranda tiek daug sutrikusių ir nepatenkintų žmonių, kodėl taip lengva mumis manipuliuoti, kodėl mes renkame politikus, kurie iš mūsų tyčiojasi ir kelia kančias.
Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į kitą problemą. Galbūt jos sprendimas padėtų spręsti ir pirmąją. Loginis racionalumas, argumentavimas, sklandi vieša kalbėsena – sunkus uždavinys. Tik nedaugelis mūsų pasižymi šiomis savybėmis ir yra pajėgūs tiesiogiai dalyvauti viešosios erdvės diskusijose. Esame trapūs, drovūs, paskendę rūpesčiuose ir ne visada pasižymintys ypatingais intelektualiniais sugebėjimais, ne vieną mūsų kamuoja ligos, išorinio ir vidinio gyvenimo sunkumai, pagaliau – turime daug dirbti, rūpintis šeima ir nuo visko gerai pailsėti. Dalyvavimas racionaliose viešosios erdvės diskusijose, reikalaujančiose specifinio talento, gabumų ir laiko, daugumai piliečių yra objektyviai neprieinamas. Todėl jų poreikiai nėra tiesiogiai išsakomi, nebent numanomi.
Kurti žmonių poreikius galimai atstovausiančias organizacijas ar įsilieti į jau egzistuojančias daugybei yra per sunkus uždavinys dėl tų pačių priežasčių. Tiesa, toks atstovavimas vyksta: tik pagalvokime apie įvairias profesines sąjungas ar Žmogaus teisių gynimo organizacijas. Bet jis nėra pakankamas. Dažnai šios sąjungos ir organizacijos tik perdėm iš dalies pažįsta ir atstovauja savųjų grupių poreikiams, todėl yra silpnos ir susiskaldžiusios. Be to, ir joms galioja tie patys reikalavimai, kaip ir individams: daugelis jų neturi tokių lyderių, kurie galėtų daryti pakankamą poveikį įstatymų priėmimo procese.
Todėl mūsų visuomenėse yra pernelyg daug žmonių, kurie jaučiasi neišsikalbėję ir neišklausyti. Reali vidinė būklė, konkretūs poreikiai yra nepažinti, neatstovaujami viešojoje erdvėje ir įstatymų bazėje. Iš čia – nepasitenkinimas valstybe ir jos protagonistais, pyktis visam pasauliui, pagieža dėl nenusisekusio gyvenimo, savęs nuvertinimas. Ne vienas užsisklendęs savyje, praradęs domėjimąsi socialiniu gyvenimu įklimpsta į priklausomybes ir tampa asocialiu. Kiti, atvirkščiai, perdėm domisi viskuo, kas dedasi viešojoje erdvėje, ir kimba prie detalių: proga išlieti skausmą, pasityčioti, išgyventi įsivaizduojamą revanšą.
Tarp tų, kurie jaučiasi atstumti, plinta sąmokslo teorijos. Juk jos kuriamos kaip tik tam, kad būtų galima sužvejoti susvetimėjimą su visuomene jaučiančius žmones, manipuliuoti jais, suburti iš jų minią ir ją lyg kariauną nukreipti ten, kur nori manipuliatorius, atliekantis Mesijo, Gelbėtojo iš bet kokios prastos jausenos vaidmenį.
Nusivylę visuomene žmonės manipuliacijoms pasiduoda ypač lengvai: tikėti sąmokslo teorija, turėti žinių, kokių kiti neturi, reiškia susigrąžinti savivertę, pasijausti reikšmingam, revanšuotis. Jokiais racionaliais argumentais nėra įmanoma paaiškinti, kad taip „atgauta“ savivertė ir revanšas yra gryna apgaulė, nes kyla iš alternatyvios, su realybe nieko bendra neturinčios tikrovės. Juk ši tikrovė leidžia jaustis svarbiam. To užtenka. Visi, išpažįstantys žemės plokštumą ar tikintys driežiažmogių valdžia yra svarbūs vieni kitų akyse.
Nusivylę visuomene žmonės meilės jai nejaučia. Mesijas-manipuliatorius jiems artimas ne tik todėl, kad žada patenkinti jų svajas, bet ir todėl, kad ruošiasi išsprogdinti visuomenę. Jie balsuos už jį, nes jis atkeršys. Nėra nieko saldžiau nei kerštas už nenusisekusį gyvenimą, net jei tai bus pasaulinis gaisras. Jų negąsdina, kad užsienio arba vidaus diktatoriai ketina sunaikinti mūsų demokratines visuomenes: jie to laukia.
Todėl demokratijos išlikimo sąlyga yra ne tik piliečių racionalumas, bet ir psichinė sveikata. Esame gerokai pavėlavę. Modeliuodami visuomenę pagal visuotinės konkurencijos ir lyderystės principus, auklėdami piliečius pagal „vinerio“ (laimėtojo) ir „lūzerio“ (pralaimėtojo) logiką (ES, be abejo, yra šiuo požiūriu lankstesnė nei JAV), pagimdėme psichologinės įtampos ir nuovargio visuomenę (žr. Byung-Chul Han knygą Nuovargio visuomenė). Daugybė iš mūsų atvirai, o dar daugiau – nesiviešindami, norėtų, kad viskas išlėktų į orą. Todėl balsuojame už tuos, kurie giriasi turį detonatorių. Kai kurie iš „gelbėtojų“ jį tikrai turi.
Esame gerokai pavėlavę, nes manėme, kad vienintelis socialinio gyvenimo reguliatorius – tai sausas protas, argumentacinis racionalumas, griežta logika, efektyvi retorika. Bet yra ir kitų racionalumo formų. Tarkim, prancūzų filosofas Paulis Ricoeuras yra detaliai pagrindęs naratyvinio racionalumo koncepciją, jos politines raiškas, keliamus pavojus ir iš jos kylantį socialinę gerovę. Vokietijoje ta pačia kryptimi dirbo Robertas Spaemannas, sukūręs solidžią ir politiškai praktišką asmens ontologiją.
Kas yra naratyvinis racionalumas? Žmogaus tiesa, tikrieji jo poreikiai gali išryškėti ne tik per sklandų ir logišką diskursą, daugybei neprieinamą, bet ir laisvai bei nuoširdžiai pasakojant tai, kas buvo patirta ir kas yra išgyvenama. Psichologai žino, kas tai yra. Visi tai žinome, nes bent kartą teko išsikalbėti. Žinome, nes teko išklausyti. Ir jeigu tai pavyko padaryti, jautėme, kad paaiškėjo, kas esame ir ko mums iš tikrųjų reikia. Jeigu užsimezgęs ryšys su savimi tęsis, tai taps problemų sprendimo, meilės sau, ryšių su kitais, naujo gyvenimo pradžia.
Dar vienas naratyvinio racionalumo rezultatas – konfliktų tarp skirtingų grupių mažėjimas. Naratyvinis racionalumas, išviešindamas jautrią žmogaus tiesą, žadina empatiją. Yra lengva nekęsti romo, žydo, kitatikio, gėjaus ar psichinę negalią turinčio žmogaus, kai vadovaujiesi bendru įsivaizdavimu, etikete, abstrakčia informacija. Nėra lengva niekinti žmogų, kai matai jo nuogą žmogiškumą, jo kančią ir džiaugsmus, kai jame atpažįsti jautrumą ir meilės poreikį, būdingą ir tau.
Yra lengva nekęsti romo, žydo, kitatikio, gėjaus ar psichinę negalią turinčio žmogaus, kai vadovaujiesi bendru įsivaizdavimu, etikete, abstrakčia informacija.
Antisemitizmas Europoje ėmė slūgti ne tada, kai kažkas racionaliai įtikinėjo, kad žydai nedaro nieko bloga, bet tada, kai žydai ėmė pasakoti savo išgyvenimus per genocidą. Rūpestis neįgaliaisiais virto įstatymų normomis ne tada, kai kažkam pavyko logiškai įrodyti, kad neįgalieji to verti, bet tada, kai pakankama dauguma piliečių išgirdo jų skausmą, jiems ėmus apie jį pasakoti (iš esmės, tik 20 a. pabaigoje – iki tol neįgaliuosius buvo bandoma nutildyti ir slėpti nuo viešumos, vyresnieji dar prisimena).
Esame pažengę, integruodami kadaise atstumtas ir išjuoktas grupes į normalų socialinį gyvenimą. Šiandien jau nėra pavojaus ar gėdos būti žydu ar fiziniu neįgaliuoju (nesu tvirtas rašydamas šiuos žodžius). Tačiau neįveikėme įtampos ir nuovargio, atstūmimo ir susvetimėjimo individualaus gyvenimo lygmenyje. Daugybė mūsų, kaip individų, nepriklausomai nuo grupinių tapatybių, tebesame be galo pažeidžiami – neišsikalbėję, neišklausyti, nepatenkinti, užsidarę, pikti, manipuliuojami, nekenčiantys savo visuomenės ir viso pasaulio.
Demokratinėse visuomenėse būtina kurti išsikalbėjimo ir išklausymo erdves. Kopenhagoje veikia „išsikalbėjimo kavinės“, kuriose bet kas gali rasti pašnekovą, pasiruošusį tiesiog išklausyti. Tai – pavienės privačios iniciatyvos. Tačiau tokios erdvės galėtų būtų organizuojamos sistemiškai, apgalvotai, tikslingai, profesionaliai suvokus naratyvinio racionalumo vyksmą ir galimus rezultatus. Tam būtų įmanoma pasitelkti įvairialypius bendruomeninius centrus, bibliotekas, parapijas. Tai būtų erdvės, kuriose išryškėtų reali žmonių būklė, tikrosios mintys ir autentiški poreikiai.
Naratyvinio racionalumo kultūrą būtų galima diegti švietimo sistemoje. Galėtume mokyti mokinius ir studentus ne tik logiškai mąstyti, bet ir empatiškai klausytis kitų žmonių. Įvairių formų savanorystės, asmeniškai bendraujant ir padedant trapesniems žmonėms, kompensuotų emocinį vakuumą, atvertą nuasmenintos komunikacijos virtualiose erdvėse. Tai būtų priešnuodis ir patyčių kultūrai, kuri vaikų gyvenime atspindi suaugusiųjų problemas. Tai būtų ir realus švietimo sistemos pokytis.
Tikrovės išsakymas ir socialinių normų kūrimas, remiantis išsakyta tikrove, yra sąlygos, kad demokratija būtų reali ir kad piliečiai ją mylėtų.
Klausimas: kaip sukurti mechanizmą, kuris leistų naratyvinio racionalumo būdu išsiaiškintą žmonių tikrovę perkelti į tradicinio argumentacinio ir loginio dialogo erdvę, kurioje būtų sprendžiama, kas ir kokiu mastu turėtų tapti socialinėmis normomis ir įstatymais?
Panašų socialinį mechanizmą buvo bandoma realizuoti P. Ricoeuro mokinio Emmanuelio Macrono pirmosios kadencijos pradžioje, kai savivaldybėse buvo organizuojami visuotiniai pokalbiai apie tai, kokia turėtų būti Prancūzijos ateitis. Popiežius Pranciškus bandė daryti tą patį, surengdamas „visuotinį sinodą“. Šie bandymai nepavyko, nes nebuvo pakankamai apgalvoti. Tačiau iniciatyvos buvo reikšmingos ir būtina apie tai mąstyti.
Tikrovės išsakymas ir socialinių normų kūrimas, remiantis išsakyta tikrove, yra sąlygos, kad demokratija būtų reali ir kad piliečiai ją mylėtų. Visam procesui sukurti reiktų psichologų, filosofų, socialinių darbuotojų, teisininkų ir daugybės kitų sričių specialistų. Tai sudėtingas, visą visuomenę apimantis projektas. Tačiau jo reikia, kad sumažėtų piliečių susvetimėjimas, demokratinės valstybės griūties priežastis. Toks yra didysis ateities iššūkis demokratinėms visuomenėms, jeigu demokratiją pavyks apginti.
