Paryžiaus olimpinės žaidynės įsimintinos dar ir tuo, kad uždavė aitrų religinio pobūdžio klausimą, verčiantį permąstyti krikščionybės vietą ir įvaizdį europietiškoje civilizacijoje.
Žinoma, turiu omenyje olimpiados atidarymo sceną, parodijuojančią, jos režisieriaus Thomas Jolly žodžiais, Jano van Bijlerto paveikslą „Dievų fiesta“.
Nors režisieriaus intencija daugumai meno žinovų nekėlė abejonių (šia tema Lietuvoje autoritetingai pasisakė profesoriai Vytautas Bikulčius, Irena Vaišvilaitė ir kt.), daugybė krikščionių parodijoje įžvelgė Leonardo da Vincio „Paskutinę vakarienę“ ir bandymą pasityčioti iš krikščionybės. Mano požiūriu, kun. Robertas Urbonavičius pasisakė tikrai išmintingai, teigdamas, jog krikščionybė tūlo vakarų europiečio sąmonėje jau užima pernelyg menką vietą, kad organizatoriai turėtų sąmoningų ketinimų dar kaip nors ją įžeidinėti.
Vis dėlto klausimas, kodėl europiečiai, kurių civilizacijos šaknys neabejotinai krikščioniškos, ėmė krikščionybės nekęsti, yra teisingas. Krikščionys turėtų ramiai sau patiems jį užduoti, užuot reiškę sterilius pasipiktinimus pasauliu. Galbūt užčiuopus europiečių neapykantos priežastis, paaiškės ir kelias į jų širdis.
Gyvendamas Prancūzijoje ne kartą tą neapykantą patyriau. Prisipažinimas, kad esi krikščionis, ne vienam prancūzui sukeldavo keistą reakciją, tarsi būtų užkliudyta žaizda. Kartais ši reakcija prasiverždavo pajuoka ar pykčiu, bet visada būdavo galima nujausti kažką gilaus ir skaudaus. Tokia reakcija mane visada intrigavo: kodėl, ką ji reiškia? (Tiesa, kalbu apie vyresnius prancūzus. Jaunimas dažniausiai apie krikščionybę jau nebežino nieko.) Diskusijos dėl Paryžiaus olimpinių žaidynių atidarymo scenos vėl verčia grįžti prie šio delikataus klausimo.
Gyvendamas Prancūzijoje ne kartą tą neapykantą patyriau. Prisipažinimas, kad esi krikščionis, ne vienam prancūzui sukeldavo keistą reakciją, tarsi būtų užkliudyta žaizda.
Tarp Lietuvos katalikų paplitęs įsivaizdavimas, kad visuomenė yra tiesiog bloga ir laisvai apsisprendė atmesti krikščionybę, man atrodo primityvus. Nieko nepaaiškina ir ideologinių kovų tezė, esą klaidinga moderniųjų laikų filosofija, ateistai ir kitos priešiškos jėgos sugebėjo iš visuomenės atimti tikėjimą. Nebūtų sunku sukritikuoti šią populiarią tezę, ir filosofinė bei psichologinė analizė kviečia ieškoti kur kas gilesnių priežasčių. Ne viena jų yra krikščionybei išorinė, bet kai kurios kyla iš jos pačios. Galbūt pačią svarbiausią norėčiau įvardyti.
Atidus ir įsiklausantis pokalbis su krikščionybę atmetusiais vakariečiais dažniausiai išryškina ne pasaulėžiūrinį konfliktą, bet emocinę nuoskaudą. Tokių pokalbių esu turėjęs daugybę, laikau juos svarbiais. Beveik per visus juos paaiškėdavo, kad žmogus atmetė tikėjimą Bažnyčia ne dėl kokių nors intelektualinių priežasčių, bet dėl nusivylimo. Šis nusivylimas primena išduotos meilės, nepateisintos vilties skausmą, natūraliai peraugantį į neapykantą.
Bažnyčia kalbėjo apie gyvenimo šviesą, laimę su Kristumi, laisvę, meilę, tiesą, išsipildymą, o davė sausą moralizmą, nesuprantamas dogmas, skiepijo amžinos bausmės baimę, įkyriai lindo į gyvenimą lovoje, o svarbiausia – buvo persunkta veidmainystės ir pati savyje palaikė blogį, su kuriuo kovojo pasaulyje. Maždaug tokios tonacijos yra girdimos, kai ilgai ir giliai kalbamasi su vakariečiu, atmetusiu krikščionišką tikėjimą. Ne viskas šiose tonacijose istoriškai tikslu, bet išgyventas skausmas akivaizdus, ir jį suprasti būtina.
Žmogaus siela yra sudėtinga ir subtili. Dėl moderniųjų laikų technologinės ir socialinės evoliucijos, transformavusios mūsų gyvenimus, žmogus tapo ypač jautrus ir spalvingas, emocionalus ir komplikuotas. Jam reikia susigaudyti savyje. Šis rūpestis dvasine tapatybe ir psichologine būkle, anksčiau puoselėjamas nebent vienuolynuose ir kai kuriose aristokratiškose sielose, dabar tapo savas daugybei. Jam realizuotis padėtų išmintingo žmogaus patarimas ir dvasinės institucijos užuovėja. Ši pagalba turėtų būti kompetentinga, geranoriška, pajėgi užčiuopti subtilius vidinio gyvenimo niuansus ir, žinoma, sakanti tiesą, perspėjanti bei mylinti. Krikščionybė deklaravo teiksianti tokią pagalbą: argi ne jos misija skelbti evangeliją ir Kristų, kuris kaip tik ir yra kiekvieno sieloje gyvenantis Asmuo, kurį atradus yra atrandamas gilusis kiekvieno asmens Aš?
Dvasininkai nebuvo ugdomi tam, kad suprastų žmonių sielas. Jie ir toliau buvo ruošiami valdyti, kontroliuoti, primesti nekritikuotinas tiesas.
Tačiau, globaliai imant, krikščionybė neišpildė to, ką deklaravo. Dvasininkai nebuvo ugdomi tam, kad suprastų žmonių sielas. Jie ir toliau buvo ruošiami valdyti, kontroliuoti, primesti nekritikuotinas tiesas. Neišpildytas žmonių vidus turėjo reaguoti. Reakcija buvo brutali, kai kada perdėta ir neurotiška. Tačiau nieko kito nebuvo galima tikėtis. Vakariečiai atmetė Bažnyčią, nes ji nesugebėjo įsiklausyti į jų vidų, atliepti jų dvasiniams poreikiams.
Galėčiau visa tai iliustruoti begale pavyzdžių – keistu Pijaus IX valdymu su jo paskelbtu „šių laikų klaidų sąrašu“ (Syllabus), Pijaus X „kova prieš modernizmą“, Bažnyčios nusigręžimu nuo to, kam pati buvo atsivėrusi per II Vatikano susirinkimą, bet svarbiausia – kasdienėmis praktikomis, per kurias žmonės buvo laikomi paprasčiausiais pavaldiniais, privalančiais priimti jiems skelbiamas išorines tiesas bei įsakus ir įsibaiminusiais dėl pomirtinės pragaro būsenos. Galbūt šia situacija išties pasinaudojo krikščionybei priešiškos jėgos, bet tiesa turbūt ir tai, kad matydama vien jas, Bažnyčia pamiršo savo pačios vidų.
Atidus ir įsiklausantis pokalbis su krikščionybę atmetusiais vakariečiais dažniausiai išryškina ne pasaulėžiūrinį konfliktą, bet emocinę nuoskaudą.
Tarp krikščionybės teologų niekada netrūko išmintingų žmonių, kurie visa tai suprato ir garsiai apie tai kalbėjo, ir rašydamas šį straipsnį tikrai nesu originalus. Tarkim, didysis XX a. teologas kardinolas Yves‘as Congaras parašė puikią knygą „Už tarnaujančią ir neturtingą Bažnyčią“ (Pour une Eglise servant et pauvre). Joje parodoma, kada ir kaip Bažnyčia nusisuko nuo dvasinio gyvenimo ir įkrito į tą „juridizmą“, kuriuo žmonės buvo valdomi, bet jų psichologinė ir dvasinė būklė – apleista. Congaro tekstas išryškina vieną iš giliųjų priežasčių, dėl kurių vakariečiai atmetė krikščionybę. Apie ją čia ir kalbėjau. Kartu ryškėja ir sprendimas, gairės, ką krikščionys galėtų daryti. Ši knyga yra nedidelės apimties, parašyta aiškiai ir įtaigiai. Kodėl Lietuvos Bažnyčia neužsiima tokių knygų vertimu ir leidimu?
Matau daugybę dvasininkų, kurie pradeda nuoširdžiai gilintis į žmogaus sielą ir stengiasi realiai padėti žmonėms dvasiškai augti. Bet pernelyg dažnai jie lyg į sieną atsimuša į surambėjusią doktriną ir mirtį nešančius įpročius. Atrodo, krikščionybės atgimimo dar teks palaukti. O belaukiant, krikščionys neturėtų būti nustebę, kad žmonės nekenčia tų, kurie žadėjo meilę, o sukėlė skausmą.
