Kariausime tik tada, kai prasidės karas, ir pagal taisykles. Pastarųjų įvykių – ypač dėl atklydusio bepiločio – fone dažnai pirštu rodoma į Lietuvos kariuomenę (LK). Bet ar tikrai ji yra didžiausia kaltininkė? Turėtume suprasti: kariuomenė neatsiranda tuščioje vietoje – tai mūsų pačių politinių pasirinkimų pasekmė.
Todėl užuot blaškiusis detalėse vertėtų pažvelgti giliau – į tai, kas priima sprendimus ir kas juos įgalina.
Didžiausia atsakomybė – ne generolų, o politikų rankose. O jų sprendimai – visuomenės valios atspindys.
Nepaisant augančių grėsmių ir stiprėjančių geopolitinių įtampų, rinkėjai pasirinko tuos, kurie žadėjo gerovę arba taiką. Vieni siūlė patogią kasdienybę, kiti – iliuziją, kad taiką galime užtikrinti „nesiveldami į problemas“.
Rezultatas – valdžia, kuri esamų iššūkių akivaizdoje pasirodė esanti mažai pasiruošusi. Politikai pažadėjo, rinkėjai pritarė, kariuomenė prisitaikė. Saugumo nuo to nepadaugėjo. Atvirkščiai – įkišus galvą į smėlį, likęs kūnas saugesnis netampa.
Todėl, kol dar nevėlu, laikas liautis kaltinti vieni kitus ir garsiai stebėtis „kitų neveiklumu“. Kol nekeisime fundamentalių saugumo nuostatų, jokie kosmetiniai pakeitimai (nauji ginklai, modernios sistemos ar skambios kalbos) nieko nepakeis.
Tik dar vienas incidentas – gal dar vienas dronas – pažadins tikrąjį suvokimą: už valstybės saugumą atsakingi visi.
Paradoksas: kariuomenė be karo
Šiandien turime paradoksalią situaciją – Lietuvos kariuomenė atrodo nuošalyje. Ji veikia tiek, kiek leidžia teisės aktai, o šiuo metu Lietuvoje taika. Įdomiausia, kad taip mano ne mokytojas, medikas, studentas ar ūkininkas, o Lietuvos kariuomenės trijų žvaigždžių generolas. Patogu?
Tai reiškia – saugomi tik keletas strategiškai svarbių objektų, pavyzdžiui, kariniai daliniai ar Ignalinos AE atliekų saugykla. Jei prireikia pagalbos ieškant nukritusio drono už LK atsakomybės ribų – prašom, bet tam reikia įgaliojimų – krašto apsaugos ministro (-ės) įsakymo.
Jei prireikia pagalbos ieškant nukritusio drono už LK atsakomybės ribų – prašom, bet tam reikia įgaliojimų – krašto apsaugos ministro (-ės) įsakymo.
Net per 2023 m. krizę pasienyje, įvedus nepaprastąją padėtį, kariuomenė veikė tik pagalbos principu. Lietuvos siena nėra LK atsakomybės objektas. Už ją atsako Vidaus reikalų ministerijai pavaldi VSAT, kuriai nėra numatyta karinės konfrontacijos su išorės priešu funkcija. Todėl ir lėšos gynybai jai neskiriamos.
Ginkluotė be įgaliojimų – dar ne saugumas
Naujos ginkluotės įsigijimas kariuomenės situacijos nekeičia. Galima turėti pažangiausius įrankius, bet jei nekeičiamas teisinis režimas – atsakomybės ribos lieka tos pačios.
Nors Lietuvos siena oficialiai laikoma strateginiu objektu, taikos metu ją saugo VSAT – ne kariuomenė. Tai reiškia, kad reali gynyba neveikia už norminių rėmų, – tai nėra adekvatu dabartinėms grėsmėms.
Būtina keisti saugumo filosofiją: „pilkoji taika“
Jeigu siekiame tikro valstybės atsparumo, turime iš esmės keisti požiūrį. Šiuolaikinių grėsmių akivaizdoje visa Lietuvos teritorija turi būti pripažinta strateginiu objektu, o valstybinė siena – saugoma ne fragmentiškai, o įvairiasluoksniu, sistemiškai organizuotu būdu.
Kodėl tai svarbu? Nes šiandien bepiločiai orlaiviai, kirtę valstybės sieną ir apėję kelis strategiškai svarbius taškus, gali nevaržomai judėti toliau. Mokyklos, ligoninės, bendruomenių centrai, masiniai renginiai – visa tai lieka už saugumo sistemos ribų vien dėl to, kad netelpa į siaurai suprantamą „strateginio objekto“ apibrėžimą.
Mokyklos, ligoninės, bendruomenių centrai, masiniai renginiai – visa tai lieka už saugumo sistemos ribų vien dėl to, kad netelpa į siaurai suprantamą „strateginio objekto“ apibrėžimą.
Formaliai – taika. Iš tikrųjų – skylėta kaip rėtis krašto apsauga.
Galiausiai – juk ir pati ministerija vadinasi ne Karinių objektų apsaugos, o Krašto apsaugos ministerija. Ir nemaža BVP dalis skiriama tam, kad būtų apsaugotas visas kraštas, o ne tik institucijoms patogiai apibrėžti jo fragmentai patogiu joms veikti laiku
Taip pat būtina įteisinti aiškų tarpinį režimą, kuris apibrėžtų institucijų atsakomybes tarp taikos ir karo – ypač dabar, kai gyvename „pilkajame laikotarpyje“.
VSAT ir LK: vientisos gynybos būtinybė
Vis dažniau keliama problema dėl VSAT ir LK sąveikos. Šios institucijos turi skirtingus taikos meto uždavinius:
- VSAT saugo sieną ir ekonominę erdvę;
- LK – valstybės gynybą karo metu.
Šių institucijų ginkluotė, pasirengimas, įgaliojimai – skirtingi. Tačiau realybėje ribos tarp taikos ir karo beveik išsitrynė.
Jeigu norime bendros saugumo strategijos, VSAT turi būti integruota į bendrą gynybos sistemą dabar – galbūt keičiant jos pavaldumą tiesiogiai KAM. Kol kas absoliuti finansavimo dalis keliauja LK link – tarsi vienintelis scenarijus būtų konvencinis karas.
Jeigu norime bendros saugumo strategijos, VSAT turi būti integruota į bendrą gynybos sistemą dabar – galbūt keičiant jos pavaldumą tiesiogiai KAM. Kol kas absoliuti finansavimo dalis keliauja LK link – tarsi vienintelis scenarijus būtų konvencinis karas.
Tuo metu VSAT palikta paraštėse, atsakinga tik už aiškiai apibrėžtą erdvę. Tikėtis, kad jos finansavimas iš esmės padidės, – naivu. Net jei ir padidėtų – be bendros gynybinės strategijos šios institucijos konkuruos tarpusavyje, o ne veiks išvien.
NATO planai – bet be B scenarijaus
LK aktyviai įsigyja modernios ginkluotės – bet tik tai, kas numatyta NATO kontekste. Oro gynyba, karinė aviacija – deleguota partneriams. Mūsų įsigijimai skirti specifinėms NATO užduotims vykdyti. Tai nėra blogai, bet tai – labai siaura specializacija.
B scenarijaus nėra. Improvizacijų – irgi.
