Prieš trisdešimt metų, kai Jungtinėms Amerikos Valstijoms vadovavo prezidentas Billas Clintonas, prezidento administracijoje buvo rimtai svarstomas klausimas apie Europos šalių įtraukimą į NATO. Į NATO plėtrą įtraukiant Rusiją, kuriai tuo metu vadovavo Borisas Jelcinas. Apie tai rašo įtakingas vokiečių leidinys „Spiegel“, susipažinęs su iki šiol buvusiais slaptais dokumentais, saugomais Vokietijos šiuolaikinės istorijos („Zeitgeschichte“) instituto archyve.
Šiandien Rusijai kariaujant prieš Ukrainą jau daugiau kaip trejus metus sunku įsivaizduoti, kad žlugus Sovietų Sąjungai, Rusijos santykiai su JAV buvo iš esmės kitokie. Matyt, dėl to, kad Rusija buvo gerokai nusilpusi, kad jai vadovavo, nors ir autoritarinio sukirpimo žmogus, bet suprantantis demokratinio režimo privalumus ir gerų santykių svarbą su Vakarais.
48 metų JAV prezidento B. Clintono susitikimo su Rusijos prezidentu Baltuosiuose rūmuose metu, kaip teigia buvę slapti dokumentai, B. Clintonas baigiantis vakarienei netikėtai pareiškė, jog jo tikslas yra su Rusija ir kitomis šalimis sukurti nedalomą, integruotą Europą. B. Jelcinas padėkojo JAV prezidentui už tokią idėją.
Prezidentas B. Clintonas buvo ko gero labiausiai proeuropietiškas JAV prezidentas. Skirtingai nei dabartinis JAV prezidentas D. Trumpas, kurio politika kartais būna tiesiog antieuropietiška, pavyzdžiui, muitų klausimais. Arba izolicistinė ir net ciniška užsienio politika.
Apie tokią D. Trumpo politiką prieš keletą dienų paskelbė Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, sakydamas tiesiai šviesiai, kad JAV nusigręžia nuo karo Ukrainoje, perleisdama jį Europos Sąjungai. Visos išlaidos tenka Europai. Ginklus kovai su Rusija Europa gali pirkti iš JAV. Kitaip sakant, norit kariauti, kariaukite, bet mokėkite iš savo kišenės, ne iš Amerikos.
Tačiau verta pastebėti, kad būtent D. Trumpas, ko gero vienintelis iš JAV prezidentų, atsakydamas į LRT televizijos klausimą, ar Amerika gintų Baltijos šalis Rusijos užpuolimo atveju, atsakė taip, gintų. Tai, mano galva, yra ypač svarbus JAV prezidento pareiškimas, adresuotas tiek Lietuvos žmonėms, tiek Rusijai.
Prezidentas B. Clintonas buvo baigęs Oxfordą Anglijoje ir gerai išmanė Europos reikalus. Kaip ir jo studijų draugas, o vėliau prezidento Clintono patarėjas specialiems pavedimams ir santykiams su Rusija Strobas Talbottas, kuris itin daug rūpinosi NATO plėtra. Atskleistuose S. Talbotto laiškuose vokiečių vadovybei net buvo numatyta data, kada Rusija galėtų tikėtis pakvietimo į NATO. Apie 2004 metus.
1994 m. NATO būstinėje Briuselyje S. Talbottas supažindino NATO šalių atstovus su JAV administracijos planais dėl NATO plėtros ir Rusijos dalyvavimo joje.
Tačiau NATO narių reakcija dėl Rusijos priėmimo į NATO buvo skeptiška ir net priešiška pačioje Maskvoje, ypač prezidentu tapus V. Putinui. Iš NATO narių pusės ypač priešinosi Lenkija, kuri baiminosi dėl galimai per didelės Maskvos įtakos.
Rusijos priėmimui į Aljansą priešinosi ir Vokietija. Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis ir užsienio reiklų ministras Klausas Kinkelis atvirai nesipriešino JAV administracijos planams dėl NATO plėtros, bet jie nematė vietos Rusijai demokratiniame NATO bloke. „Rusų įstojimas į NATO reikštų Aljanso pabaigą“, – manė Vokietijos vadovai slaptuose tarpusavio susirašinėjimuose.
„Rusų įstojimas į NATO reikštų Aljanso pabaigą“, – manė Vokietijos vadovai slaptuose tarpusavio susirašinėjimuose.
JAV prezidentu išrinkus W. Bushą, jo politika dėl Rusijos ir NATO keitėsi. W. Bushas laiške A. Merkel pasisakė už tai, kad Ukraina taptų Aljanso nare. Tuo tarpu anksčiu Vokietijos pasiuntinybėms buvo išsiuntinėtas oficialus Kanclerio tarnybos pranešimas, jog Rusija, Ukraina ir Baltarusija negali tapti nei NATO, nei Vakarų Europos unijos (WEU) nariais.
Nėra aišku, ar pati Rusija rimtai žiūrėjo į JAV administracijos ketinimus dėl NATO plėtros ir Rusijos įstojimo. Rusija, jei būtų sutikusi stoti, būtų reikalavusi ypatingo statuso Aljanse. Tai buvo nepriimtina kitoms NATO narėms. Tuo tarpu Rusijos vadovai ir įtakingi diplomatai, tokie kaip Jurijus Ušakovas (dabartinis Putino užsienio politikos patarėjas) į NATO plėtrą į rytus žiūrėjo „kaip savo rūšies išdavystę“. Būtent toks Kremliaus elito požiūris paėmė viršų pradėti karą prieš Ukrainą.
