Lietuvoje, kaip ir beveik visoje Vidurio Rytų Europoje, galbūt tik išskyrus Vengriją ir Slovakiją, buvo negailėta kritikos JAV prezidentui po jo susitikimo Aliaskoje su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu. Kone visi politologai ir įvairūs komentatoriai bei JAV respublikonų partijos oponentai vieningai teigė, jog susitikimą rusų prezidentas laimėjo, o JAV prezidentas pralaimėjo.
Pavyzdžiui, JAV finansuojamas „Laisvės radijas“ teigė, jog net 70 proc. apklaustųjų sakė, kad susitikimą laimėjo V. Putinas. Donaldo Trumpo kritikai manė, kad Kremlius „vedžioja D. Trumpą už nosies“.
Nors niekas nematė susitikimo protokolo ir nė vienas prezidentas susitikimo turinio, kuris buvo ypač įslaptintas, nekomentavo. Tik po savaitės kai kuriems Ukrainos politologams pavyko sužinoti, jog susitikimas buvo toks slaptas, kad buvo atsisakyta net vertėjų paslaugų, o prezidentams susikalbėti padėjo V. Putino padėjėjas užsienio politikai Jurijus Ušakovas.
Daugelį šokiravo ypač lipšnus Rusijos prezidento pasitikimas, kurį jam surengė JAV prezidentas D. Trumpas Aliaskos oro uoste.
Iš tikrųjų, sunku buvo suprasti, kodėl V. Putinui D. Trumpas parodė tokį išskirtinį dėmesį. Jį paaiškinti vien JAV prezidento naivumu ar D. Trumpo simpatijomis V. Putinui vargu ar galima. Tai, matyt, susiję ne tiek su karu Ukrainoje, kiek su pasaulio geopolitiniais reikalais, su JAV pastangomis sumažinti Rusijos dėmesį Kinijai, o galbūt ir su didžiulėmis retųjų metalų ir kitokių energetinių resursų ateityje paieškomis ir gavyba Rusijos platybėse bei Arkties vandenyne. Apie tai galbūt sužinosime vėliau. Gal po kelių dešimčių metų?
Iš tikrųjų, sunku buvo suprasti, kodėl V. Putinui D. Trumpas parodė tokį išskirtinį dėmesį. Jį paaiškinti vien JAV prezidento naivumu ar D. Trumpo simpatijomis V. Putinui vargu ar galima.
Verta paminėti ir tai, jog D. Trumpas, ko gero, nuoširdžiai tikisi, kad jo pastangos taikai pasiekti gali būti įvertintos Nobelio taikos premija. Todėl jo siekis, kad kuo skubiau būtų nutrauktas Rusijos karas prieš Ukrainą ir įsivyrautų taika Europos žemyne, yra nors ir egoistinis, bet gana nuoširdus, žmogiškas.
Kai kurių Ukrainos politologų, pavyzdžiui Politikos instituto direktoriaus Ruslano Portnikovo, nuomone, yra visai realu, jog D. Trumpas gali būti apdovanotas Nobelio taikos premija. Jo šansai gerokai padidėtų, jei Ukrainoje liautųsi karas, nuo kurio žūsta tūkstančiai karių ir civilių. Kita vertus, yra nemažai tokių, kurie trukdo D. Trumpui siekti taikos, kaip jis ją supranta. Jų dauguma, ko gero, Europoje. Du paskutiniai pasauliniai karai kilo Europoje, ne Amerikoje, kuri įsijungė į karą gerokai vėliau.
D. Trumpas, siekdamas sušvelninti kritiką dėl pompastiško V. Putino sutikimo Aliaskoje, po keleto dienų Baltuosiuose rūmuose surengė susitikimą su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu ir jį atlydėjusia Europos Sąjungos vadovų delegacija, kurią sudarė įtakingiausi ES valstybių vadovai: Vokietijos kancleris, Prancūzijos prezidentas, Didžiosios Britanijos premjeras, Italijos premjerė, ES vadovė, Suomijos prezidentas.
Pastarasis, nors ir neįtakingas, yra D. Trumpo partneris golfo lauke. Taip pat NATO generalinis sekretorius. Jų visų užduotis buvo apsaugoti Ukrainos prezidentą V. Zelenskį nuo galimos JAV administracijos kritikos, panašios į vasarį išreikštos kritikos, kai V. Zelenskis buvo tiesiog viešai pažemintas.
Šį kartą susitikimas buvo šiltas ir palankus V. Zelenskiui. Ar jis buvo palankus Ukrainai – kitas klausimas. Taip pat jų užduotis buvo įtikinti JAV prezidentą toliau teikti karinę ir kitokią pagalbą kovojančiai Ukrainai, užsitikrinti savo šaliai papildomas investicijas karo pramonei vystyti ir įtikinti JAV palikti savo karius, esančius Europoje.
Europos lyderiams, deja, nepavyko patraukti JAV prezidento į savo pusę. D. Trumpas pakartojo jau anksčiau išsakytą poziciją, kad JAV nedalyvaus Rusijos kare prieš Ukrainą, kad karas Ukrainoje yra europiečių reikalas, nes jis vyksta Europoje. JAV galinti paremti europiečius tam tikra ginkluote, kurios europiečiai neturi, užtikrinti oro saugumą virš Ukrainos dangaus ir teikti žvalgybinę informaciją. Tačiau dykai ginklų ji neduosianti. Tegul europiečiai perka ginklus iš JAV ir tegul jais remia Ukrainą. Kitaip sakant, jokio solidarumo, grynas biznis.
Tai Europos didžiosios šalys ir pradėjo daryti, pritraukdamos ir kai kurias ne ES šalis, pavyzdžiui Kanadą, kurioje gyvena gana gausi ukrainiečių diaspora. Taip pat ir turtingą naftos Norvegiją bei kitas Skandinavijos šalis. Tik ar Vakarų Europos šalys bus ekonomiškai pajėgios ilgai remti Ukrainą be JAV paramos Ukrainai, jei karas užsitęs?
Tegul europiečiai perka ginklus iš JAV ir tegul jais remia Ukrainą. Kitaip sakant, jokio solidarumo, grynas biznis.
O JAV viceprezidentas J. D. Vance’as, susitikęs su Europos šalių vadovais, ne kartą priminė, jog pagrindinis JAV užsienio politikos dėmesys yra Azijos pietūs, konkrečiai – Kinija, o ne Europa. Galima skaitytojui priminti, kad JAV viceprezidentas yra vienas įtakingiausių dešiniųjų respublikonų judėjimo MAGA veikėjų, galbūt būsimasis respublikonų kandidatas į prezidentus? Jo įtaka D. Trumpui ir D. Trumpo įtaka J. D. Vance’ui, manau, yra abipusė, nors, žinoma, prezidento žodis yra lemiamas.
Beje, prieš keletą dienų J. D. Vance’as pareiškė, jog karas tarp Rusijos ir Ukrainos baigsis po pusmečio. Jis rėmėsi derybinių grupių informacija, kuri visuomenei perduodama labai ribotai, neretai nuleidžiama dozuotai įtakingiems leidiniams, taip formuojant palankią nuomonę D. Trumpui ir V. Putinui. Anot J. D. Vance’o, per tą pusmetį pagrindiniai klausimai bus sienų ir saugumo tarp Ukrainos ir Rusijos. Ateitis parodys, kiek viceprezidentas bus teisus.
Tikėkimės, jog taika, kurios labiausiai trokšta Ukrainos visuomenė ir dėl kurios rūpinasi JAV prezidentas, bus pasiekta išlaikant Ukrainos valstybinį suverenumą, gerbiant žmogaus teises ir laisves ir tampant nepriklausoma demokratine šalimi.
