Žinomas britų istorikas Normanas Daviesas kapitaliniame darbe Dievo žaislas (Bože Igrzysko) Lietuvos ir Lenkijos valstybę, vadinamą Abiejų Tautų Respublika, įvardijo Vakarų civilizacijos pakraščiu. Jos rytinės sienos buvo ir yra Vakarų civilizacijos rytinės sienos.
Lietuvos vakarinę dalį, dar vadinamą Mažąja Lietuva, apie 700 metų valdė vokiečiai. Taigi čia gyvenantys lietuviai, latviai, lenkai, kuršiai taip pat buvo Vakarų civilizacijos dalis.
Vokiečių rašytojas Thomas Mannas 20 a. ketvirtame dešimtmetyje poilsiavo Nidoje, o atsiminimuose apie Kuršių Nerijos gyventojus nurodė, kad čia gyveno kuršininkai, lietuvininkai ir vokiečiai. Kuršininkų, kaip ir kitų autochtonų, iki mūsų dienų neišliko. Prūsijoje neliko prūsų, kuriuos kolonizavo ir germanizavo vokiečiai.
Visos šios tautos, vienos daugiau, kitos mažiau, be savo kultūros buvo persiėmusios vakarietiška kultūra. Be gimtosios kalbos vartojo ir vokiečių. Ji iš pradžių vyravo Prūsijos kunigaikštystėje, vėliau – Prūsijos karalystėje, galiausiai – Vokietijos imperijoje, kurios neliko po Pirmojo pasaulinio karo.
Kaip, beje, neliko britų ir prancūzų imperijų. Bet išliko jų ambicijos valdyti.
Brangiais automobiliais ir turtingais namais lenkiame ne vieną valstybę, bet elgesio normomis, kalbos kultūra, pagarba silpnesniam – greičiau esame Rytuose, rusiškos kultūros erdvėje, nei Vakaruose.
Atsirado naujų imperijų. Jungtinės Valstijos neretai vadinamos imperija. Taip pat Kinijos ir Rusijos imperijos. Viena jų – komunistinė imperija, valdoma komunistų milijonierių ir milijardierių, kita – rusų milijardierių oligarchų.
16 a. įvykdyta Martino Lutherio Bažnyčios reforma padėjo Mažojoje Lietuvoje išsaugoti lietuvių kalbą. M. Lutheris, išvertęs Bibliją į vokiečių kalbą, nurodė, kad Bibliją reikia skaityti gimtąja kalba. Lietuvininkai nuo 16 a. bažnyčiose ėmė skaityti ir giedoti gimtąja kalba, o vėliau – ir leisti lietuvišką spaudą, daugiausia gotikiniais rašmenimis.
Jie tai darė ne tik dėl savęs, bet ir dėl prispaustos Lietuvos, kurios dalį 1795 m. per trečiąjį Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimą buvo užgrobusi Rusija. Ji įvedė lietuviškos spaudos draudimą, galiojusį iki 1904 m.
Taip pat Rusija atitvėrė Lietuvą nuo Vakarų kultūros ir 120 metų skatino rusiškos (rytietiškos) kultūros sklaidą užgrobtoje Rusijos imperijos teritorijoje ir Lietuvoje. Tą patį, gal tik subtiliau, tiesiogiai neuždrausdama lietuvių kalbos mokyklose ir universitetuose bei viešose įstaigose, Rusija po 1940 m. vykdė sovietų okupuotoje Lietuvoje. Daugiausia dėmesio skyrė komunistinės ideologijos propagavimui nuo pat pirmosios vidurinės mokyklos klasės.
Tokiu būdu mūsų tauta dar apie 50 metų buvo rytietiškos civilizacijos erdvėje. Ji diegta ir mokyklose, ir kariuomenėje, ir ribotame visuomeniniame gyvenime – pasitelktos komunistinės struktūros, persekiota Katalikų Bažnyčia ir tikintieji. Dėl to Lietuva iš krikščioniškos šalies virto ateistine valstybe. Beje, savo noru. Visa tai persmelkė ne vieną mūsų tautos kartą, suformavo iškreiptą požiūrį į solidarumą, į krikščioniškas vertybes.
Nepriklausomybės metais susiformavęs turtingųjų sluoksnis ne retai išlieka abejingas silpnesniam ir likimo nuskriaustam. Pinigų ir turto kultas apėmęs jauną ir seną, Seimo narį ir eilinį pilietį. Kad tik daugiau gėrybių ir tuščios garbės, kurių nepriskirsi vakarietiškoms vertybėms. Teoriškai, tarsi esame Vakarų dalis. Brangiais automobiliais ir turtingais namais lenkiame ne vieną valstybę, bet elgesio normomis, kalbos kultūra, pagarba silpnesniam – greičiau esame Rytuose, rusiškos kultūros erdvėje, nei Vakaruose.
