Vilniaus centre be lietuvių kalbos vis dažniau gali išgirsti rusų kalbą, gal net dažniau nei sovietmečiu. Jos vartojimas ypač padidėjo paskutiniais dešimtmečiais dėka atvykusių emigrantų iš Rytų bei Vidurio Azijos. Tačiau mūsų sostinėje vis dažniau gali išgirsti ir vokiečių kalbą. Ja kalba ne tik turistai iš Vokietijos, bet ir nedidelės vokiečių karių grupelės, besisvečiuojančios mūsų sostinėje, lankančios alaus barus ir kavines. Atrodo, būtent vokiečių turistai iš visų vakariečių dažniausiai lanko Lietuvą.
Vokiečių karių buvimas Lietuvoje, mano galva, suteikia Lietuvai didesnį saugumo jausmą. Ypač dabar, vykstant karui Ukrainoje ir steigiant vokiečių diviziją Lietuvoje.
Lietuva jau aštuonis dešimtmečius neturi sienos su Vokietija, kurią turėjo daugiau kaip 700 metų. Nors ir ne visada teigiama, vokiečių kultūros bei kita įtaka buvo gana reikšminga nuo pat 13 amžiaus, kai mes sukūrėme savo valstybę.
Į tai 20 amžiaus pradžioje dėmesį atkreipė garsus Mažosios Lietuvos kultūrininkas, rašytojas, visuomenininkas, filosofas Vilhelmas Storosta-Vydūnas. Jis aktyviai gynė lietuvišką tapatybę ir dvasią Rytų Prūsijoje. Jo knyga „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ (vok. Sieben hundert Jahre deutsch-litauischer Beziehungen) liudijo apie sudėtingus santykius tarp vokiečių ir lietuvių per septynis šimtus metų.
Knyga buvo parašyta vokiečių kalba ir nacistiškai nusiteikusios vokiškos bendruomenės priimta neigiamai, nes joje buvo kritiškai vertinama germanizacijos politika Mažojoje Lietuvoje, išaukštinta lietuvybė. Vydūno knyga nacių Vokietijoje buvo uždrausta. Kaimyniniai santykiai viduramžiais, ypač 13–15 amžiuje, lietuviams besiginant nuo vokiečių riterių, buvo gana tragiški. Tačiau Lietuvai su Lenkija sumušus vokiečių riterius Žalgirio mūšyje, pavyko visam laikui sustabdyti vokiečių ordinų veržimąsi į Lietuvą.
Lietuva jau aštuonis dešimtmečius neturi sienos su Vokietija, kurią turėjo daugiau kaip 700 metų.
Bet neturėtume užmiršti teigiamos vokiško ir protestantiško Karaliaučiaus universiteto įtakos lietuvių raštijai. Karaliaučiaus universitetas 16–19 amžiuje buvo pagrindinė aukštojo mokslo erdvė Mažoje Lietuvoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Čia buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga, rengiami lietuviai protestantai dvasiškiai, Rytprūsiuose buvo leidžiami lietuviški laikraščiai ir knygos, kai Didžiojoje Lietuvoje, prijungtoje prie Rusijos, lietuviškas raštas buvo draudžiamas.
20 amžiaus pradžioje lietuviams atkuriant savo valstybę, vokiečių kariuomenės daliniai padėjo apsiginti nuo bolševikų ir bermontininkų bei suteikė jaunai lietuvių valstybei ženklią finansinę paramą.
Anot britų istoriko Jameso Haweso, germanų gentys, Romos imperijos paveldėtojos, per du tūkstančius metų pergyveno ir gerus, ir blogus laikus. 19 amžiaus antrojoje pusėje Prūsijos kancleris Ottas von Bismarckas suvienijo kelias dešimtis vokiškai kalbančių valstybių, išskyrus Austriją, į vieną Vokietijos imperiją, kuri kelias dešimtis metų buvo stipriausia Europos valstybė. Tačiau pralaimėjusi Pirmąjį pasaulinį karą, Vokietija neteko dalies savo teritorijų ir buvo laimėtojų dirbtinai susilpninta bei pažeminta Versalio sutartimi. Tai sukėlė revanšistines nuotaikas ir nacių atėjimą į valdžią 1933 m. sausį.
Nacistinė Vokietija gyvavo dvylika metų. Ji sukėlė karus, okupuodama didelę dalį Vakarų ir Vidurio Europos, taip pat ir Lietuvą, vykdė genocidą prieš žydus bei romus, įsteigė koncentracijos stovyklas kitaminčiams. Po šešerių metų karo ji pralaimėjo prieš Vakarų sąjungininkus ir Sovietų Sąjungą, neteko dalies savo žemių ir apie 9 milijonų žmonių. Nugalėtojai Vakarų Prūsiją atidavė Lenkijai, Rytprūsius – Lenkijai ir Rusijai. Elzasą-Lotaringiją grąžino Prancūzijai. Lietuva atgavo Klaipėdą.
Vokietija nuo Oderio į rytus buvo prarasta amžiams. Visa Vokietija buvo padalyta į keturias okupacines zonas: JAV, Britanijos, Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos. Sąjungininkai nusprendė Vokietiją denacifikuoti. Sąjungininkams spaudžiant buvo įvykdyti nacių, vykdžiusių karo nusikaltimus, teismai. 1949 m. sovietai rytų zonoje sukūrė komunistinę vokiečių proxi valstybę – VDR. Vakarų valstybės savo zonose įsteigė Vokietijos federacinę respubliką (VFR).
Nugalėtojai Vakarų Prūsiją atidavė Lenkijai, Rytprūsius – Lenkijai ir Rusijai. Elzasą-Lotaringiją grąžino Prancūzijai. Lietuva atgavo Klaipėdą.
Keturis dešimtmečius Europoje egzistavo dvi vokiečių valstybės. VFR buvo greitai priimta į NATO ir į Europos ekonominę bendriją. Vokietija, tiksliau vakarinė jos dalis, pamažu tapo viena labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Tačiau jos politinė ir karinė įtaka Europoje ir pasaulyje buvo ribota. Rytų Europos valstybės buvo Maskvos įtakoje. Beveik visose stovėjo sovietų kariuomenės daliniai.
Pokario Vakarų Europoje dominavo prancūzai ir britai, turintys atominį ginklą. Jų vadovai stengėsi, kad Vokietija per daug nesustiprėtų. Jos saugumu rūpinosi Jungtinės Amerikos Valstijos, dislokavusios karinius dalinius VFR. Kaip rašo J. Hawesas, Prancūzijos prezidentas François Mitterrand‘as sutiko, kad Helmutas Kohlis taptų vieningos Vokietijos kancleriu, jei Vokietija atsisakys stiprios ir vokiečių mylimos Vokietijos markės ir pereis prie euro.
Rusijai užpuolus Ukrainą, o Vokietijoje parlamento rinkimus laimėjus krikdemų lyderiui Friedrichui Merzui, imta kalbėti apie jį kaip apie galimą naują Europos lyderį. Tuo labiau, kad naujas kancleris užėmė tvirtą poziciją dėl Rusijos, pasmerkdamas jos agresyvią politiką ir žadėdamas moderniausią ginkluotę ukrainiečiams. Vokietijos kancleris iš karto sutiko su JAV prezidento D. Trumpo reikalavimu dėl 5 proc. BVP skyrimo šalies gynybai ir pažadėjo padidinti šauktinių skaičių. F. Merzas viešai pažadėjo padaryti Vokietijos kariuomenę stipriausią Europoje.
O vokiečių kariuomenės Bundesvero generalinis inspektorius, generolas ir vyriausiasis kanclerio ir gynybos ministro patarėjas Carstenas Breueris savaitraščiui „Spiegel“ žadėjo, kad „Vokietija taps atgrasymo motoru Europoje“. Ar kanclerio F. Merzo vyriausybei tai, ką ji žadėjo padaryti, pavyks, greitai pamatysime. Daug kas priklausys nuo šalies vidaus padėties, nuo sėkmės kovojant su nelegalia emigracija ir nuo visuomenės palaikymo F. Merzo vyriausybei.
