Per vėlai prasidėjusi ir per vėlai besibaigianti vasara džiugino šaltais ir šiltais orais. Jei ne birželio ir liepos vėsuma, sunkiai būtume atlaikę politinių skandalų gaisrą. Ne vienas lauželis užsiplieskė ir bažnytinėje erdvėje, bet jų galėjo ir nebūti, jei vis nebūtų pakurstomi.
Vasaros pradžioje Roko Zubovo žinia, kad Lietuvos Bažnyčia – ne pavienės bažnyčios – užtrenkė duris „Čiurlionio dainų banga“ programai nustebino ir nuvylė Menininko gerbėjus, artimuosius, net maišančius kūrinių pavadinimus, nes jo vardas neatsiejamas nuo Lietuvos. Jei sprendimą būtų priėmęs pavienis Druskininkų ar kitas klebonas, pasipiktinimo žiežirbos būtų greit užgesę, bet kai susitikime su R. Zubovu tai patvirtino Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, buvo užkurtas laužas.
Visuomenė reagavo emocingai, vėl kaltino visuotinę Bažnyčią: „visi jie tokie“, „inkvizitoriai“ ir panašiai. Tikrai ne visi, o inkvizicijos institucija retai siuntė ant laužo. Daugiausiai „raganų“ ir „eretikų“ sudegino religiniais terminais manipuliuojantys politikai ir dėl įvairių problemų – paprastai pačių sukurtų – kaltininko beieškantys teisieji, pavyzdžiui, dėl moterų palaidūnių palaidumo nukentėję vyrai.
Vasarai ir saulei grįžus išsisprendė liturginio sakralumo problema: visoje Lietuvoje, nuo sostinės iki Baltijos, bažnyčiose vyko sakralinės muzikos festivaliai, juose skambėjo ne tik krikščioniškos tematikos kūryba, Čiurlionio kūriniai, net tango šokiai.
Festivalių programos – atvyko svečiai iš viso pasaulio – skelbtos viešoje erdvėje, bažnyčiose. Vadinasi, parapijų klebonai ir vienuolijų vyresnieji neįžvelgė sakralumo stygiaus. Arba nusidėjo nepaklusdami bažnytinėms normoms. Bet vasarą Vilniaus arkikatedroje vyko „Vox organi Cathedralis“ festivalis, skirtas M. K. Čiurlionio jubiliejui! Nejau arkivyskupijos kurija to nežinojo?
Tikintieji ėmė domėtis, ar bažnyčiose skambanti muzika atitinka Kauno sakralinės muzikos mokyklos vadovo, Išlaužo parapijos klebono Viliaus Sikorsko pateiktus sakralumo kriterijus. O kaip jų laikosi ekspertas ir jo kolegos, teigiantys, kad Čiurlionio „dainuškoms“ ne vieta bažnyčioje?
Išlaužas garsus ne tik dvaru, bet ir Igną Vėgėlę reklamavusiu klebonu. Nežinia, ar kandidatas į prezidentus garsino kleboną, ar šis kandidatą, bet V. Sikorskui Prienų rajono savivaldybė šią vasarą suteikė „Metų šviesuolio“ vardą už nuopelnus bendruomenei, „meilės ir bendrystės dvasią“, „rėmėjų pritraukimą“. Taip, jis pritraukė „Duokim garo“ vedėją Liudą Mikalauską, kitus Naisių ir Paberžės festivalių atlikėjus, Protestantų bažnyčios „Naujoji karta“ pastorių Vaidą Vyšniauską – Kristian Benedikt (tarp gastrolių Baltarusijoje).
Tik ką baigėsi XII tarptautinis Paberžės muzikos festivalis, skirtas tėvui Stanislovui atminti: „Organizatoriai žada išties nustebinti – po medinės bažnytėlės skliautais išvysite reginį, kokio čia iki šiolei nebūta.“ Pasirodė vietos garsenybės: kunigai Ričardas Doveika, V. Sikorskas, vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis, mažiau ir daugiau žinomi atlikėjai.
Birželio 22 d. iškart po Mišių – aukojo R. Doveika – pasirodė L. Mikalauskas, Ilona Balsytė, Virginija Kochanskytė, Aurelija Tamulytė, Vladas Bagdonas, Gediminas Storpirštis, Beata Vingraitė, Giedrius Gustas.
Rugpjūčio 31 d. po Išlaužo klebono aukotų Mišių vyko spektaklis – Vitalija Mockevičiūtė, Neringa Varnelytė, Paulius Kovalenko, Darius Mockevičius. Rugsėjo 28 d. minint t. Stanislovo mirties metines Mišias aukos vyskupas E. Bartulis, po to vyks koncertas „Apie tave ir tau“ – dalyvaus Nijolė Narmontaitė ir Andrius Balachovičius.
Tikintieji ėmė domėtis, ar bažnyčiose skambanti muzika atitinka Kauno sakralinės muzikos mokyklos vadovo, Išlaužo parapijos klebono Viliaus Sikorsko pateiktus sakralumo kriterijus.
Pagrindinis festivalio rėmėjas įmonių grupė „Vikonda“ mini 35 m. jubiliejų, jos steigėja – direktorių, prezidentą ir Darbo partijos steigėją Viktorą Uspaskichą pakeitus buvusi sutuoktinė – vadovavo ir šventei: „Šventinio vakaro svečius pasitiko įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė ir akcininkė Jolanta Blažytė – su šiltu, įkvepiančiu pasakojimu apie tai, kaip prieš 35 metus viskas prasidėjo. [...] Šventėje dalyvavo ir bendrovės įkūrėjas Viktoras Uspaskichas, papildęs ponios Jolantos pasakojimą savo prisiminimais apie pirmuosius verslo žingsnius.“
J. Blažytė yra pagrindinė Paberžės šventovės mecenatė, tad panašu, kad ir festivalio dalyviai gavo ledų. „Ledai už dyką“ tradicijos šaknys – V. Uspackicho rinkimų kampanija: ledai atnešė daugiausiai vietų Seime, koaliciją su socialdemokratais, žemės ūkio ministro postą.
Skaitant festivalio programą kyla klausimas, ar tokia įvairovė po bažnyčios skliautais atitinka sakralumo kriterijus, kuriais remdamasis V. Sikorskas įrodė Čiurlionio kūrybos sakralumo stygių. Ypač spektaklis: „Paberžės bažnyčia, regis, dar niekad nebuvo tapusi spektaklio scena.“ Ekspertas atsako: „Kaip atkreipė dėmesį šv. Mišias aukosiantis kunigas V. Sikorskas, Dievo namai atviri menui, kuris neša žinią apie krikščioniškąsias vertybes ir stiprina jų pajautimą žmogaus dvasioje.“
Toks atvirumas stebino ir V. Mockevičiūtę, nes „Miško seserys“ pirmą kartą vyks bažnyčioje: „Lauke prie bažnyčios su Neringa jau esame labai sėkmingai vaidinusios, tačiau Dievo namų viduje Paberžėje tai darysime pirmą kartą [...]. Laukiame šio sekmadienio ir susitikimo su publika, nes spektaklio tema bažnyčioje [...], būtent Paberžės, turėtų skambėti ypatingai.“ L. Mikalauskas nerimavo, kad „susirinksiančiai publikai nebūtų per ankšta“ bažnyčioje.
Festivalyje vyko ir koncertas „Amžinas Justinas Marcinkevičius“ su „būriu legendinių žvaigždžių“. Jo organizatorius ir dalyvis L. Mikalauskas teigė, kad jų tikslas apginti visaip persekiojamą tautos dainių.
Jį pamoksluose minėjo ir dvasininkai: išvardijęs ES ir NATO grėsmes tautos išlikimui ir dorovei, R. Doveika kreipėsi į asamblėją: „Lietuvą, kur tu eini“ ar panašiai. Atliepiant dvasininko žodžius po bažnyčios skliautais suskambo „Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki“, kitos poeto eilės. Ilgos eilės.
Pabaigai: „Tarptautinio Paberžės muzikos festivalio mecenatas – „Vikonda grupė“. Festivalio globėja – įmonių grupės „Vikonda“ valdybos pirmininkė Jolanta Blažytė, dvasinis vadovas – Kauno arkivyskupijos Kėdainių dekanato dekanas kunigas Žydrūnas Paulauskas, meno vadovas – Liudas Mikalauskas. Iš dalies festivalį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos kultūros taryba.“ Visi atlikėjai gavo ne tik ledų.
Jį pamoksluose minėjo ir dvasininkai: išvardijęs ES ir NATO grėsmes tautos išlikimui ir dorovei, R. Doveika kreipėsi į asamblėją: „Lietuvą, kur tu eini“ ar panašiai.
Tiesa, festivalio organizatoriai sakė, kad „sekmadienį Paberžėje šv. Mišių metu tikintieji išgirs anaiptol ne kiekvienoje bažnyčioje skambantį grigališkąjį giedojimą, kurio klausytis – neįkainojama dovana tiek ausims, tiek dvasiai“. Išties, retai bažnyčioje skamba ši šimtmečius puoselėjama liturginė tradicija, dažnai net jokios klausos (muzikinės) neturinčių tikinčiųjų ausis drasko gitaromis lydimas „liturginis popuri“ (tekstai neaiškūs).
Pavyzdžiui, į kultūros ministres pretendavusi Vaida Aleknavičienė pasidalijo įrašu iš Šiaulių rajono Meškuičių bažnyčios, kur savo miuziklą su komanda atliko br. Paulius Vaineikis, išgarsėjęs per 2021 m. riaušes prie Seimo (laimino kartuves pozicijos nariams, vykdė egzorcizmą). Jie tikriausiai dainavo apie Jėzų, bet į kontempliaciją – pasak V. Sikorsko, tai sakralios muzikos tikslas – nevedė. Kaip ir Kauno rajono Šimkaičių parapijoje vykęs Giulijos pasirodymas, nors, pasak klebono, ji dainavo „apie angelus“ ir vaikystėje giedojo bažnyčios chore. Pavyzdžių sąrašas begalinis.
Tad ar yra objektyvūs sakralumo kriterijai? Ar tai tik dvasininko nuomonė (Čiurlioniui „ne“, spektakliui „taip“), dienos nuotaika (pirmadienį „ne“, trečiadienį „taip“), ar...? Paberžė klesti dėka J. Blažytės, kuri iš buvusio sutuoktinio perėmė ne tik milžinišką turtą, bet ir sovietmečio nostalgiją, nepasitikėjimą teisine sistema, o pageidavimų koncerto vedėjas vykdo užsakymą.
Besidomintiems – „Vikonda“ vadovų pažiūros aiškios, bet ar šių festivalių svečiai žino, kas ir kodėl juos kviečia? Taip, jie nemaišo meno ir politikos kaip dėl ES nerimaujantys dvasininkai religijos su politika. Bet įmonės vadovai – kaip rusų stačiatikių galva kirilas – maišo ir jais pasinaudoja. Lakiausia vaizduotė neįsivaizduotų ant Paberžės scenos Gabrieliaus Liaudansko ar Mariaus Buroko, o R. Doveikos pamokslai rodo minčių bendrystę su vietos mecenate.
Besidomintiems – „Vikonda“ vadovų pažiūros aiškios, bet ar šių festivalių svečiai žino, kas ir kodėl juos kviečia?
Klerikalizmo problemą analizuojantis kartūzų ordino generalinis prioras Dysmas de Lassusas teigia, kad bažnytinės sistemos problemų pradžia yra išimtys, kai vienam kažkas leidžiama, o kitam tas pats draudžiama. Išimtis matome ne tik liturginėje muzikoje.
Praeitos kadencijos rinkimuose vienam dvasininkui pasirodžius su Laisvės partijos lydere Aušrine Armonaite kilo triukšmas, dvasininkai ir pasauliečiai piktinosi tokia bedievyste. Bet dvasininkams pernelyg įsitraukus į dvejotinos reputacijos veikėjų reklamą tyli net hierarchai. Tyla reiškia pritarimą, abejingumą ar principo „kai kurie yra lygesni už kitus“, t .y. klerikalizmo, įsigalėjimą.
Rugpjūčio 20 d. prie socialdemokratų būstinės – ten vyko koalicijos derybos – susirinko būrelis žmonių su kryžiumi, Dievo Motinos paveikslu. „Kadangi palaikome Igną Vėgėlę ir „valstiečius“, tiesiog einam pastiprinti su malda, nes Dievas geriau žino, ką rinkti, ką palaikyti. Tiesiog meldžiame malonės“, – sakė viena dalyvė.
Vėl I. Vėgėlė: ar maldininkai atvyko „spontaniškai“, ar paraginti dvasinio vedlio? Susirinkę teigė, kad tai vyks kiekvieną trečiadienį, bet panašu, kad rezultatas pasiektas, maldininkų nebeliko.
Stebina ir teisingumo ministrės Ritos Tamašunienės pozicija vertinant Vilniaus rajono savivaldybę dėl kardinolo Henriko Gulbinowicziaus: „Labai prieštaringai tas Vatikano sprendimas priimamas katalikų bendruomenėje. Jeigu balsuočiau, labai pamąstyčiau, nes nesu tas žmogus, kuris skuba viską pasmerkti ir lipdyti kokias nors etiketes. Aš tikrai šitoje situacijoje susilaikyčiau.“
Lietuvos lenkų rinkimų akcijos-Krikščioniškų šeimų sąjungos narė dvejoja Vatikano autoritetu? Tokie sprendimai priimami tik atlikus ne vieną kanoninį tyrimą, kai nėra dvejonių dėl įvykdytų nusikaltimų ar sąmoningo jų slėpimo.
Lietuvos piliečiai, ypač tikintieji, laukia hierarchų žodžio: tik jų klausys teisėtą valdžią raginę versti, radikalus remiantys ar net smurtą skatinantys dvasininkai, Vatikano sprendimu dvejojanti politikė, tikėjimo tiesomis manipuliuojantys politikieriai. Vyskupystė yra tarnystė, primena apaštalas Paulius: „Toks yra tikras žodis: jei kas siekia vyskupauti, trokšta gero darbo [...], Jam privalu turėti gerą vardą tarp svetimųjų, kad nebūtų niekinamas ir neįkliūtų į velnio žabangus.“ (1Tim, 3, 1–7)
