Mes nebesugebame pasakyti „atsiprašau“ ir „prašau“. Tapome labai „sofistikuoti“. O iš tikrųjų tiesiog amoralūs. Kalba yra mūsų moralinio gyvenimo atspindys.
Buvusi kandidatė į premjerus taip ir neatsiprašė tautos už melagystę, nors stovėjo reklaminių stendų priešakyje su didžiule „plyz“ (angl. please) šypsena. Taip ir liko neaišku, ar galų gale atsistatydinęs ekspremjeras atsiprašė tautos ar bent jau prezidento už nutylėtas ekonomines machinacijas, ar pasitraukė kažkieno nuskriaustas su dviprasme „plyzo ir soriuko“ šypsena lūpose. Tačiau net neabejojame, kad visi nuoširdžiai apgailestauja, kad taip atsitiko.
Politinės peripetijos yra niekis palyginus su tikrąja mūsų moralinio nuopuolio drama. Jos tik paviršiuje išreiškia giluminius mūsų moralinės sąmonės procesus. Dar nepastebėjote, kad kaltų jau nebeliko, o žmonės dažniausiai linkę apgailestauti, kad suklydo, arba – dar dažniau – apgailestauti, kad taip atsitiko? Juk tokia ir yra tiesioginė angliško žodžio sorry prasmė – man liūdna, kad... O ką tai reiškia? Tai nereiškia, kad pripažįstu savo kaltę. Ir apskritai, gal niekas nekaltas?
Dar blogiau, kai jaunimas visa tai paverčia juokais – „soriukais“ ir panašiai. Svarbiausia nevartoti žodžio „aš“ ir veiksmažodžio formos (padariau, nusikaltau, atsiprašau ir t. t.). Geriausia vartoti būtent daiktavardinę formą: tai reiškia, kad buvau tik bevardis įvykių stebėtojas. Praleidau pamokas – „soriukas“. Pavogiau – „soriukas“. Nužudžiau – didelis „soris“. Ir taip toliau. Tiesiog kasdienis beheiviorizmo triumfas.
Mano garbaus amžiaus kolega Norvegijoje kartą pasisakė, kad labai nemėgsta angliško žodžio please. Jis ir atkreipė mano dėmesį, kad iš tiesų tai yra britų kolonisto, pono (atleiskit už buržuazinės kritikos kvapą, bet čia remiuosi norvegiška išmintimi) ar net išpaikinto vaiko reikalavimas, kad jam įtiktų artimieji, tarnai ir praeiviai.
Buvusi kandidatė į premjerus taip ir neatsiprašė tautos už melagystę, nors stovėjo reklaminių stendų priešakyje su didžiule „plyz“ (angl. please) šypsena.
O juk toje pačioje anglų kalboje, I beg your pardon, galime rasti ir prašymą kaip maldavimą atleisti. Arba, kaip pastebėjo mano kolega, galėtume paprasčiausiai sakyti „būk toks geras“ (norvegiškai vær så god). Taip atitrauktume dėmesį nuo savęs ir pagerbtume tą, kurio ko nors prašome.
Krikščionis turėtų laikytis AGATA taisyklės: Atsiminti, Gailėtis, Atlikti išpažintį, Tvirtai pasiryžti nebenusidėti, Atsilyginti. Tai tūkstantmečių patirtis naudinga bet kuriam žmogui. To linkime sau ir politikams. „Juk mes visi dažnai nusižengiame“, – sako apaštalas Jokūbas. „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugebės pažaboti ir visą kūną.“ (Jok 3:2).
