Agnės Gintalaitės straipsnis „Kodėl turėtume dekolonizuotis nuo krikščionybės“sulaukė stipraus atgarsio. Tai liudija, kad Lietuvos visuomenei rūpi krikščionybės vieta ir prasmė mūsų pasaulyje. Tačiau tokiu aktualiu klausimu būtina pasisakyti kompetentingai. A. Gintalaitės straipsnyje randame teisingų įžvalgų, bet ir keistokų išvadų, kurios privertė mane reaguoti.
Straipsnis yra vertingas tuo, kad puikiai atspindi didelės dalies visuomenės turimą krikščionybės įvaizdį, kuriame pasirodo ir priežastys, dėl kurių ši dalis krikščionybės atsisakė. Krikščionys turėtų apie tai susimąstyti. Vis dėlto tai – populiarus įvaizdis. O apie krikščionybę negalime mąstyti populiariai, jeigu norime įžvelgti jos prasmę mūsų gyvenimuose. Pernelyg giliai ji įsismelkusi į mūsų civilizaciją ir kasdienio gyvenimo mentalitetą.
Taip pat skaitykite
Yra drastiška teigti, kad krikščionybėje „paprastam žmogui tiesioginis kontaktas su Dievu bei Dievo pasitelkimas daryti poveikį yra uždraustas. Žmogus neturi teisės susitikti su Dievu“. Netrukus aptarsiu autorės nuomonę apie tai, ką reiškia tiesioginis kontaktas su Dievu. Kol kas tik noriu patikinti ją ir visus skaitytojus, kad krikščionybė ne tik nedraudžia gilintis į sielos gyvenimą ir ten galimai susitikti su Dievu, bet ji, kaip ir daugumas kitų religijų, per 2 000 metų sukaupė milžinišką išminties bei dvasinių ir praktinių būdų arsenalą, kaip tai daryti.
Galima vardinti daugybę mūsų laikų krikščionių, kurie susitikimą su Dievu patyrė gilindamiesi į sakralinius tekstus, maldą, gamtą, meilę, kosmosą ir visas žmogiškas patirtis. Tarp jų yra mokslininkų ir analfabetų, mistikų ir menininkų, politikų ir paauglių. Krikščioniški vienuolynai apskritai buvo, o ir tebėra žmonijos dvasinių potyrių viršūnė, ir čia turiu omenyje ne tik kontempliatyviąsias vienuolijas, cistersus ar benediktinus, bet ir tokius ordinus kaip dominikonai ar jėzuitai, kurių atstovai, kalbant apie susitikimą su Dievu, yra palikę tikrų šedevrų. Beje, per jų patirtis kūrėsi Europa – mokslo, universitetų, liberalios politikos ir ekonomikos, žmogaus teisių ir laisvės Europa. Vienuoliškosios dvasinės patirties poveikis europietiškumo formavimuisi yra ne kartą studijuotas istorikų ir laužęs stereotipinius vaizdinius apie tai, kad krikščionybė ir Europa yra nesuderinami.
Susitikimas su Dievu krikščionybėje vyksta. Bet aš matau kitą problemą. Pati Bažnyčia, absoliuti dauguma jos hierarchų, joje vykstančius dvasinius procesus vertina kur kas mažiau už kitą tradicinį religijos atliekama vaidmenį – vienyti visuomenę pasitelkiant griežtą kontrolę, sausas dogmas ir įstatymo moralę. Štai ši antroji krikščionybės gyvenimo pusė, dažniausiai nustelbianti pirmąją, ir įvedė krikščionybę į krizę. Taip pat sudarė įspūdį daliai visuomenės, įskaitant ir autorę, kad Bažnyčia „draudžia“ vidinį gyvenimą. Beje, aš sutinku, kad yra perdėtų draudimo atvejų, ir apie juos netrukus. Bet atvejai nėra visuma.
Pati Bažnyčia, absoliuti dauguma jos hierarchų, joje vykstančius dvasinius procesus vertina kur kas mažiau už kitą tradicinį religijos atliekama vaidmenį – vienyti visuomenę pasitelkiant griežtą kontrolę, sausas dogmas ir įstatymo moralę
Vienas žymiausių 20 a. teologų, kardinolas Yves`as Congaras, kurio niekaip neapkaltinsi „draudus“ „paprastam žmogui [...] susitikti su Dievu“, parašė puikią knygą „Už tarnaujančią ir neturtingą Bažnyčią“ (Pour une Eglise servante et pauvre, 1963) apie tai, kada ir kaip Bažnyčioje išsiskyrė šios dvi tendencijos: raginimas tiesiogiai išgyventi Dievą bei priimti stiprų jo poveikį gyvenime ir bandymas kontroliuoti visuomenę jai primetant įvairiausių pavidalų juridines normas. Be abejo, krikščionybė galės atgimti tik tada, kai atsisakys šios antrosios tendencijos ir vėl, pasisėmusi evangelijos dvasios, leis dominuoti pirmajai. Iš čia – stipri paties kardinolo kritika Bažnyčiai, kaip ir naujo dvasinio potencialo joje įžvelgimas. Toks vertinimas yra kur kas labiau racionaliai pagrįstas nei visos krikščionybės suvedimas į vieną iš jos veidų, kad ir žiaurų bei palikusį žaizdų mūsų visų gyvenimuose. Kartu matome, kad Bažnyčios viduje vyksta diskusija, įvairovė yra kur kas labiau išpuoselėta, nei konstatuoja mūsų stereotipai.
Kaip vieną „dekolonizacijos“ nuo krikščionybės būdų A. Gintalaitė siūlo „apriboti teisinį išskirtinumą, reikalauti skaidrumo ir atskaitomumo bei įstatymų laikymosi iš bažnyčios institucijų ir tarnautojų, kaip iš bet kokių kitų pasaulietinių ir religinių organizacijų ir asmenų“. Visiškai sutinku su šiuo autorės raginimu, nes, mano įsitikinimu, tai padėtų Bažnyčiai užčiuopti savo dvasinę esmę, atsikratyti tendencijos kontroliuoti ir valdyti, naujai save pačią įprasminti mūsų visuomenėje. Tai suteiktų galimybę dvasininkams skelbti Kristaus žodį kur kas autentiškiau nei dabar, kai daugybė „tradicinių“ krikščionių iš jų tikisi visai ne šio žodžio, bet formalaus „sakramentų administravimo“ ir griežtų smerkiančių pasisakymų bei virkavimų dėl sugedusio pasaulio. Tokia padėtis tikrai bent iš dalies susiklostė dėl išskirtinio juridinio statuso, kurį Bažnyčia kaip institucija yra gavusi, tenkinant jos troškimą valdyti, kuris ir kompromitavo jos pajėgumą įkvėpti stiprias dvasines patirtis. Tačiau tokį patį raginimą nesunkiai rasime daugybės katalikų teologų pasisakymuose, jis yra pagrindinė popiežiaus Pranciškaus pontifikato nuostata.
Krikščionybės problema yra ne jos nepajėgumas išpildyti „žmogiškąjį transcendencijos poreikį, troškimą susitikti su dvasiniu pasauliu ir patirti stebuklą“, bet tai, kad daugybė krikščionių nepažįsta savo pačių tradicijos, kad dvasininkai nebuvo ruošiami intensyviam dvasiniam gyvenimui, kad Bažnyčios nariai pernelyg stipriai nusižengdavo savo pačių dvasiniams principams ir bendrajai moralei.
Susiklosčius tokiai padėčiai Bažnyčios viduje, į viešumą išnyrant vis naujiems jos narių nusikaltimams, nėra nuostabu, kad mūsų laikų visuomenė ėmė ją atmesti. Aš pats ne kartą kritikavau Bažnyčią. Manau, tik padėties analizė ir tiesos sakymas gali padėti jai atgimti. Būtent – atgimti. Nes Vakarų civilizacijai reikia atgimusios krikščionybės. Pakaitalą krikščionybei surasti sunku, tiksliau – neįmanoma, ir tokiu atveju neišpildytas „žmogiškasis transcendencijos poreikis“ būtinai reikšis savinaikos aktais.
Krikščionybės problema yra ne jos nepajėgumas išpildyti „žmogiškąjį transcendencijos poreikį, troškimą susitikti su dvasiniu pasauliu ir patirti stebuklą“, bet tai, kad daugybė krikščionių nepažįsta savo pačių tradicijos
Atmetus krikščionybę, į atsivėrusią tuštumą „transcendencijos poreikis“ ima projektuoti jį melagingai išpildančias pasaulėžiūras. Tiek hitlerinis fašizmas, tiek stalinistinis komunizmas turi pseudoreliginę dimensiją: jie įgavo milžiniško populiarumo kaip tik todėl, kad dirgino religinį transcendencijos poreikį, o galimybė tam atsirado pasitraukus krikščionybei. Raginimas „dekolonizuotis“ nuo krikščionybės yra kvietimas naujai pseudoreligijai atsirasti, net jeigu ši nebebus politinio, o, tarkim, grynai psichologinio ir kultūrinio pobūdžio.
Kartais ne tik pavieniams žmonėms, o visai civilizacijai tampa būdingas pasąmoninis noras ištirpti, išnykti kitų civilizacijų akivaizdoje, užbaigti egzistenciją šiame pasaulyje. Toks noras, tarsi lėta savižudybė, taip pat yra savotiškas ir neautentiškas transcendencijos poreikio išpildymas – nerti į nebūtį, kai nebėra prasmės gyventi. Susidaro įspūdis, kad tūlam krikščionybės atsisakiusiam vakariečiui yra nebeįdomi jo paties civilizacija, kad joje jis jau nebeįžvelgia jokio potencialo dvasine prasme. Jis pabrėžia žmogaus teises, ir jų gerbimas išties būtų puikios sąlygos dvasiniam gyvenimui plėtotis, t. y. autentiškai išpildyti transcendencijos poreikį, bet – kur šis dvasinis gyvenimas?
A. Gintalaitės straipsnis puikiai atskleidžia šią tūlo vakariečio nuostatą. Kviečiant atsisakyti visko, kas susiję su krikščionybe, yra parodoma, kad iš jos jau nebesitikima nieko ir kad ją reikia keisti kažkuo kitu. Tačiau kuo?
Autorė siūlo transcendencijos poreikį patenkinti realiu, veiksmingu susitikimu su Dievu. Jeigu gerai supratau iš konteksto, Dievo patirtį ji traktuoja kaip ypatingas būsenas, psichologijoje vadinamas „pakitusios sąmonės būsenomis“. Aš taip supratau (nors A. Gintalaitės tekstas šiuo požiūriu nėra visiškai aiškus), kadangi tuoj po raginimo susitikti su Dievu ir patirti stebuklą yra kalbama kaip tik apie šiuos fenomenus. Tiesa, vėliau pereinama prie raginimo „rekonstruoti ir iš naujo įvertinti autochtonų religijų ir neopagonybės bei gamtinio dvasingumo svarbą“ bei keisti krikščionybę „europietiškos gamtiniu religingumu paremtos tradicijos unikaliu resursu, derančiu su žmogaus teisėmis, moterų, pažeidžiamų visuomenės grupių įgalinimu ir žmogiškosios egzistencijos nedominavimu prieš gamtą (tai galbūt apsprendžia monoteizmas), o derme su gamta“.
Kviečiant atsisakyti visko, kas susiję su krikščionybe, yra parodoma, kad iš jos jau nebesitikima nieko ir kad ją reikia keisti kažkuo kitu. Tačiau kuo?
Tokios autorės mintys manęs, kaip krikščionies, negąsdina. Aš manau, kad jų siekiamybė – gamtinio dvasingumo išgyvenimas, derinamas su žmogaus teisėmis – gali būti realizuota ne pagonybėje, bet evangelinės meilės žinia gyvenančioje krikščionybėje. Vis dėlto turime tiksliau pasiaiškinti, kas yra šis „gamtinis dvasingumas“. Jeigu jį suprasime tik kaip meditacijų visumą, siejamą su natūraliais gamtos procesais bei ekologinės aplinkos kūrimu, tai turėsime pabrėžti, kad krikščionybėje tai nėra naujovė bent jau nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio laikų, o popiežius Pranciškus tam skyrė encikliką Laudato si. Tačiau atrodo, kad šis dvasingumas slepia kur kas stipresnius klodus, atliepiančius tam tikroms mūsų sąmonės būsenoms, o būtent – „pakitusioms sąmonės būsenoms“, į kurias straipsnio autorė stipriai apeliuoja.
Kas yra tos būsenos? Tai stiprūs energetiniai veikimai, kuriuos įmanoma patirti užsiimant tam tikrų rūšių meditacijomis. Šių poveikis yra stulbinantis. Tarkim, fiziologiškai nepaaiškinami pagydymai ir išgijimai, haliucinacijomis negalimomis laikyti vizijos, aiškiaregystė, disociacijomis nesantys sąmonės išėjimai iš kūno ir jų astralinės kelionės, telepatija, levitacija, bilokacija, kontaktai su mirusiųjų sielomis, ypač paaštrėję kūno pojūčiai ir intuicija, įvairiausios galingos emocinės patirtys ir t. t. Visa tai randame ezoterikoje, „Naujojo amžiaus“ judėjime, taip pat A. Gintalaitės akcentuojamose „autochtonų religijose“ ir „neopagonybėje“. Bet ne vien. Krikščionybėje to taip pat buvo visais laikais. Visi katalikai žino Lurdą ir Fatimą, yra girdėję apie gausybę stebuklingų išgijimų bei eucharistinių stebuklų, 20 a. mistiką tėvą Pijų, o aš pats į lietuvių kalbą esu išvertęs Maurice‘o Zundelio, kuriam taip pat šios būsenos buvo būdingos, tekstų.
Kaip ir daugybė krikščionių, neneigiu, kad stipri energetika, susieta su meile, gali būti susitikimo su Dievu išraiška. Tik man atrodo, kad kol kas ši sritis yra pernelyg menkai ištirta, kad būtų galima ją laikyti pagrindine Dievo patirties vieta bent jau daugumai tikinčiųjų. Mano įsitikinimu, ypač intensyvų dvasinį gyvenimą, autentišką susitikimą su Dievu ir transcendencijos poreikio išpildymą galima patirti ir per kasdienę meilę bei meditacijas, kurios nebūtinai veda į pakitusias sąmonės būsenas, tačiau yra pajėgios eliminuoti vidinį chaosą. Per tai galima išgyventi fundamentalias, tačiau ramias emocijas, kūrybingumą, įgyti neeilinės išminties – artėti prie savęs ir prie Dievo. Ir Bažnyčioje tikrai įmanoma visa tai patirti, jeigu tik jos mokymą pažinsime iš esmės, o ne apsiribosime jos funkcija, skirta visuomenei kontroliuoti.
Kita vertus, A. Gintalaitė yra visiškai teisi, kai kritikuoja Bažnyčioje paplitusią demonizavimo praktiką. Aš jungiuosi prie šios kritikos, nes ne kartą teko susidurti su visko bijančiais krikščionimis: jiems vaidenasi, kad kiekviena stipresnė ar tiesiog neįprasta patirtis yra iš velnio, kuris gali juos apsėsti. A. Gintalaitės straipsnyje randame iškalbingų tokio demonizavimo pavyzdžių. Mano galva, ši praktika yra vienas ryškesnių dvasinio gyvenimo stabdymo Bažnyčioje pavyzdžių. Ne vieno krikščionies dvasinis gyvenimas buvo paralyžiuotas baimės būti apsėstam. Kai kurie dvasininkai išties linkę piktnaudžiauti šia baime, visur, kas neįprasta, įžvelgdami piktųjų demonų veikimą.
Ne vieno krikščionies dvasinis gyvenimas buvo paralyžiuotas baimės būti apsėstam
Demonizavimas yra ypač destruktyvus, kadangi jis naudojasi nevaldoma vaizduote varomu įsikalbėjimo mechanizmu, be galo pavojingu psichinei sveikatai: jeigu žmogus įsikalba, kad tam tikra jo patirtis, tarkim, išgyventa emocija, yra apsėdimo ženklas, ta emocija, savaime nekalta, gali išdidėti iki tokio nerimo ir panikos, kad žmogus išties gali imti elgtis neadekvačiai. Tai yra interpretuojama kaip apsėdimas, kviečiamas egzorcistas, ratas įsisuka. Vargšas žmogus, neturintis nieko bendra su jokiais apsėdimais, dabar yra sunaikinamas visiškai. Egzorcistui „išvarius demoną“, jis ir toliau gyvena baimėje ir paralyžiuje, neurotiškai vykdydamas visus dvasininkų jam duodamus nurodymus, idant demonas negrįžtų. Lieka tik apgailestauti kartu su A. Gintalaite, kad kai kurie psichologai dalyvauja šioje demonizavimo veikloje, užuot blaiviai vertinę situaciją.
Ar egzistuoja apsėdimai? Ar mūsų gyvenimuose būna angeliškų intervencijų? Ką reiškia patirtys, išgyvenamos pakitusiose sąmonės būsenose? Kaip traktuoti ekstrasensoriką ir parapsichologiją? Kaip anapusinis pasaulis reiškiasi mūsų gyvenamoje plotmėje? Stebėdamas ne tik didėjantį žmonių susidomėjimą šiais klausimais (tai stipriai susiję su A. Gintalaitės straipsnyje minimu „gamtiniu dvasingumu“), bet ir neuromokslinius tyrimus šioje srityje, esu tikras, kad atėjo laikas naujai visa tai įvertinti ir interpretuoti. Smegenų ir sąmonės ryšys, sąmonės (sielos) kilmė ir jos pajėgumai vis dar lieka neištirta tikrove.
Apakinta kai kurių metafizinių ištarų, mokslininkų dauguma šią tikrovę pernelyg ilgai ignoravo ar net laikė neegzistuojančia. Nors dalis akademikų vis tiek ja domėjosi, nors visada buvo žmonių, išgyvenančių neeilines patirtis, ši sritis pernelyg dažnai patekdavo į šarlatanų ir savamokslių rankas. Tai įnešė sumaišties, painiojimosi ir klaidų. Tai turi keistis. Būtini rimti moksliniai šios realybės tyrimai, ir galbūt jų rezultatai leis integruoti čia minimas patirtis į mūsų gyvenimą bei į Bažnyčios praktikas. Galbūt visa tai taps naujo mūsų sąmonėje glūdinčio potencialo atskleidimu ir reikšmingu dvasinio gyvenimo pagilinimu, o tai stipriai pasitarnautų krikščionybės atgimimui. Tačiau kritikuoti krikščionybę už tai, kad ji jau dabar neintegruoja šių praktikų į oficialią doktriną, nesulaukusi nuodugnių mokslinių tyrimų, yra neatsakinga. Kita vertus, Bažnyčioje paplitusi nuostata atmesti visa tai, irgi nesulaukus rimtų tyrimų rezultatų, o ypač demonizavimo praktika, yra ne tik neatsakinga, bet ir destruktyvu jai pačiai.
Carlas Gustavas Jungas, kaip ir čia cituotas kardinolas dominikonų vienuolis Y. Congaras, kritikavo krikščionybę už tai, kad paviršutiniškas dogmatinis aspektas užgožė jos autentišką dvasingumą, sukeldamas didelę psichologinę žalą. Nepaisant to, šis dvasingumas, pasak C. G. Jungo (jį cituoju todėl, kad kaip tik jis ypač akcentavo tai, ką čia bendrai vadiname „gamtiniu dvasingumu“), ištisus šimtmečius veikė vakariečių pasąmonę ir pajėgė išpildyti jų „transcendencijos poreikį“. Jis to jau nepajėgia daryti pernelyg stipriai sekuliarizuotoje visuomenėje, jeigu sekuliarizaciją apibrėšime kaip masinį krikščionybės atmetimą (ir aš pritariu, kad viena šio atmetimo priežasčių – Bažnyčios klaidos).
Todėl šią sekuliarizaciją C. G. Jungas traktavo kaip milžinišką pavojų Europos civilizacijai. Mūsų, europiečių, pasaulio suvokimas, emocijų niuansai, vaizduotės žaismai, archetipiniai turiniai yra persmelkti krikščionybės: „Dažnai nutinka, kad [vakarietis] manosi atsikratęs visų [religinio pobūdžio] nuostatų. Bet iš tiesų patys jo mąstymo, gyvenimo būdo, moralės ir kalbos pagrindai yra istoriškai sąlygojami iki detalių viso to, ko sąmoningumą jis yra praradęs dėl kultūrinio išprusimo ar savikritikos stokos. Jo [psichinės] padėties analizė anksčiau ar vėliau atveda prie tų fundamentalių dvasinių nuostatų atskleidimo, net jeigu jo asmeniniai nusistatymai atrodo kitokie“ (Psychologie et alchimie, Paris, Buchet-Chastel, 1970, p. 38–39). Mes mąstome pagal krikščionišką formą, net jeigu bažnytinis jos turinys yra atmestas. Kuo užpildysime šią formą? Kai kurie mūsų gali sėkmingai pereiti į kitą religiją, bet to niekada negalės padaryti visa civilizacija.
Krikščionybė yra sudėtingas reikalas. „Dekolonizuotis“ nuo jos neišeis, nes nėra kuo ją pakeisti. Visi kandidatai tai padaryti yra arba pernelyg silpni (net A. Gintalaitės siūlomas „Romuvos“ judėjimas), arba per daug pavojingi (komunistinio tipo pseudoreligijos). Yra taip pat akivaizdu, kad sekti krikščionybe tokia, kokia ji yra šiuo metu, nėra įmanoma. Ar dėl to Europos civilizacija yra pasmerkta? Tokių balsų girdėti. Europiečiai atmetė krikščionybę, nes ji, juos suformavusi, vėliau stipriai juos sužeidė. Tačiau žaizdas reikia gydytis. Geriausias vaistas yra meilė. Ir, šiuo atveju, pats veiksmingiausias vaistas būtų iš savo neapykantos pelenų atgimusi, meile pulsuojanti krikščionybė, nes ji idealiai tinka europiečio mąstymui, kadangi pati jį suformavo.
